J.Vaiškūnas. Filmas „Partizano žmona“ – gyvas istorijos vėjas (71)

Įprasta istoriją vertinti istoriniais, socialiniais ir politiniais dėsniais, perteikti mokslinėmis monografijomis, o gyvais jausmais ir išgyvenimais pagristų tautos istorinių įvykių, pateiktų įtaigia kino-meno kalba, vis dar stokojame.

Mums trūksta gražiausių, tauriausių, žengti pirmyn įkvepiančių savosios istorijos vaizdų, savotiško herojinio epo, įprasminančio žmogaus būtį tautinėje bendrijoje, iškeliančio tautos vertybes, suteikiančio kasdienybei prasmę ir kryptį.

Būtent šių vertybių ir ieško partizaninei temai ištikimas kino bei teatro režisierius Vytautas V.Landsbergis su kino ir video studija „A Propos“ naujame filme „Partizano žmona“ (2011). Rodos taip neseniai – 2008 m. Lietuvos partizanų temai neabejingas režisierius pristatė savo vaidybinį filmą „Kai aš buvau partizanas“, o štai šiemet į didįjį ekraną išeina jausmingas V.V.Landsbergio meninės dokumentikos kūrinys – „Partizano žmona“ – nepaprastai lengvais štrichais ir kartu gelminės simbolikos klodais tiesiantis tiltą tarp mūsų širdžių ir abstrakčių memuaruose ir istorijos vadovėliuose pasimetusių datų ir įvykių….

Be didelių išteklių, būtinų istorinio kino projektams, sukurta meninė-dokumentinė apybraiža perteikia iškalbingą ir paties gyvenimo kino juostai tobulai surežisuotą simboliškumu ir monumentalumu išsiskiriančią kovotojo už Lietuvos laisvę Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo, kovos bei tyros meilės istoriją.

Gimęs 1921 m. Marijampolės apskrityje, Juodbūdžio kaime Juozas su savo 4 broliais išėjo partizanauti. Juozo brolis Jurgis žuvo priešų užkluptas tėvų sodyboje, nepakėlęs žiaurios netekties išprotėjęs mirė Juozo tėvas, Kazlų Rūdos miškuose krito Juozo brolis Stasys (Tautvydas), į priešų nelaisvę patekęs ir išgyvenęs tardymų ir lagerių pragarus gyvas liko tiktai brolis Antanas… Pats Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Veiverių valsčiuje ties Pažėrų kaimu.

1947 m. pradžioje J.Lukšai-Daumantui buvo pavykę ištrūkti už geležinės uždangos ir pasiekti Vakarus – Švediją, Vakarų Vokietiją, Prancūziją. Daumantas laisvam pasauliui troško pranešti apie kovas sovietų pavergtoje Lietuvoje, gauti ginklų bei kitokios paramos mūšiams su Lietuvos okupantais… Pusketvirtų metų laisvame pasaulyje išgyvenęs Daumantas telkė jėgas ir žinias, kad galėtų vėl grįžti į Lietuvą ir tęsti kovą. Per tą laiką Daumantas išėjo prancūzų ir amerikiečių – žvalgų mokyklas ir parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, iš kurios Vakarai ir sužinojo apie tikrąją to meto padėtį Lietuvoje.

Tačiau naujasis filmas skirtas ne J.Lukšos-Daumanto gyvenimo ir kovos faktų pristatymui, kurių apstu dar 1995 m. ekranizuotoje V.V.Landsbergio dokumentinėje apybraižoje „Baladė apie Daumantą“. Šį kartą kūrėjas susitelkia ties meilės istorija tarp J.Lukšos-Daumanto ir jo gyvenimo draugės Nijolės Bražėnaitės. Tik filmo įvade pateikiamas žiupsnelis faktografijos:

„Dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto 1941-1947 m. studijavo mediciną Paryžiuje ir Insbruke (Austrija), kur pasitraukė Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. 1948 m. susipažino su partizanų vadu Juozu Lukša-Daumantu, atvykusiu iš Lietuvos su slapta misija. 1950 m. vasarą juodu susituokė. Mokydamasis Prancūzų ir JAV žvalgybų mokyklose J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keitė gyvenimo vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko laiškai. Praėjus mėnesiui po vedybų J.Lukša buvo parskraidintas į Lietuvą su dar dviem vakaruose apmokytais partizanais. 1951 m. rugsėjo 4 d. J.Lukša žuvo išduotas buvusio bendražygio J.Kukausko. Juozo Lukšos-Daumanto palaidojimo vieta nežinoma“.

Talentingai vaizdais paversti J.Lukšos laiškai mylimosioms – Tėvynei Lietuvai bei žmonai Nijolei žiūrovą įtraukia kaip du krantus, du pasaulius, dvi sielas skiriančios sraunios upės srovė. Nespėjęs pasidžiaugti mylimosios Nijolės artuma, atidėjęs ramų ir saugų gyvenimą aname krante su mylimąja, Daumantas nesudvejojęs grįžta į priešų trypiamą, kraujuojančią Lietuvą.

„Džiaugiuosi, kad aš Tave sutikau gyvenime, su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę. Tavoji pažiūra į meilę visiškai sutinka su manąja, kad mudviejų laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės. Nereikia tad tragiškai vertinti padėties, susijusios su uždaviniais vergovę pašalinti. Aš neįsivaizduoju ir tokios nenorėčiau meilės, kuri niveliuotųsi tik dviejų vienas į kitą žiūrėjimu, o nesibazuotų platesnėmis perspektyvomis. Be to neįsivaizduoju ir šeimos laimės“, – rašo Daumantas laiškuose savo mylimajai.

Prieš žiūrovo akis laisvus Paryžiaus mūrus keičia pavergtos Lietuvos girios ir pelkės, veriasi ilgas ir skausmingas kelias į laisvę – ilgas kelias namo, kelias per tiltus, skiriančius Lietuvą ir Paryžių, Rytus ir Vakarus, meilę Tėvynei ir Nijolei, pragarą ir dangų, šį ir aną pasaulius… Ramiomis ir tvarkingomis Paryžiaus gatvelėmis klajojanti Meilė ir klaidžiais Lietuvos miškų vilktakiais risnojantis vienišas Vilkas – aistringas jaunikis, bet ir priešų užspęstas karys virtęs vilkolakiu Lietuvos budeliams pasiruošusiu perkąsti gerkles…

Regis, filmo kūrėjams pavyko ne tik taikliai perteikti Daumanto išgyvenimus ir mintis, bet ir permesti tiltą tarp vadovėlinėmis tampančių istorinių tiesų ir mūsų abejingų sielų, leidžiantį prisnūdusiems mūsų jausmams kvėptelėti gyvo istorijos vėjo vis dar ūžaujančio mūsų giriose virš įgriuvusių partizanų bunkerių.

Ir kai atšiaurių vėjų pašiauštuose tyruose susitikę du belapiai rudens medžiai savo šakų mostais į didvyrių Dausas ima lydėti bendražygių pulkus – pavirtusius gervėmis, nubraukęs ašarą, neabejotinai geriausiame V.V. Landsbergio filme, atrandi ir savo paties meilę giliausiuose sielos kloduose įspaustą vienišo vilko pėdsakais…

Vilkas renkasi – bunkerį, vilkas grįžta į gimtąją irštvą, virtusia kapo duobe… Ką rinktumės mes, laisvos Lietuvos vaikai, jei Lietuvai vėl tektų sunki dalia? Į kurį krantą patrauktumėme XXI amžiaus tiltais?

Filmas „Partizano žmona“ rugsėjo 27 – spalio 16 dienomis su tarptautiniu Kauno kino festivaliu keliaus po Lietuvą, o rugsėjo 29 d. 19 val. šio filmo premjera įvyks Vilniaus kino teatre „Pasaka“.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Menas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
alko-2-proc

71 komentaras

  1. Dalia:

    Dėkui V.V.Landsbergiui, kad savo kūryba stiprina mūsų tautinę dvasią primindamas skaudžius bet didingus mūsų istorijos įvykius.

  2. tikras lietuvis:

    Nekaip atrodo tas jo tarnavimas kitų šalių žvalgyboms.

  3. povilas:

    Visas Jono tekstas persunktas meile Lietuvai, gyvenimui, atsidavimui tarnauti tautos gerovei. Nuostabus vartojamas žodynas, kuriame proto ir meilės lydinys tampa dideliu užtaisu. Net pradedu galvoti: filme ar jo recenzijoje glūdi didesnė jėga, įtaiga: sukruta net “giliausiuose sielos kloduose” kažkas. Sveikinu Joną ir dėkoju už dvasinės bendrystės sklaidą.
    Be Jono komentaro būtų buvę švariau. Ten kur Jonas teigia yra stipriau, ten, kur Jonas neigia – gerokai silpniau. Stiprybės mums.

  4. tikras lietuvis:

    Vėlgi nelabai tinka Partizano žmonos įvaizdį palaikyti tokiu pavyzdžiu, kuris yra pateiktas straipsnyje – juk čia, viso labo, tebuvo savaitės pasibičiuliavimas, o paskui – ramus, sotus gyvenimas po kito sparneliu.
    Gi Partizano, t.y. Tėvynės gynėjo, Žmonos ar Mamos įvaizdis turėtų būti kitoks: ji turėjo kartu su Partizanu iškęsti visa tai.
    Pvz., Partizano Mama turėjo pasakyti:
    – sūnau, tu pasirinkai Tėvynės gynėjo kelią, todėl nepamiršk, kad šiame kelyje garbė yra svarbiausia, nes jei kada žmonės tave prisimins, tai tik pagal garbingus darbus. Todėl privalai ginti lietuvius ir būti garbingo žmogaus vardo vertu!

    • tikras lietuvis:

      Deja, daug miškuose tada buvusių teroru gyventojų atžvilgiu ir pan. veiksmais garbės neteko.

      • Remigijus:

        Partinio-ūkinio aktyvo atžvilgiu?
        Vandenį nusileisk pats!

        • tikras lietuvis:

          Miškinių žuvo apie 20 000, o jie nužudė civilių lietuvių – 30 000, neišvadavo nei pėdos Lietuvos žemės, nei vieno tremtin vežamo, nenuleido nuo bėgių nei vieno priešo karinio traukinio. Ir t.t.

        • tikras lietuvis:

          Partinis ūkinis aktyvas – šeimos?
          Gal baik gerti vienąsyk?
          Ir ką davė tas teroras?
          Neapykantą jų pačių atžvilgiu.
          Nes jei kovoti, tai reikėjo priešo kariuomenę stumti iš teritorijos, o jei to padaryti negali ir tik savo skūrą gelbėji, tai kokia iš tavęs nauda Lietuvai?
          Jokios.
          Jei nepasakyti, kad minusinė.
          Kaip reikėjo tada elgtis pasiklausyk Sigitas Geda In memoria youtube.

          • Saulius:

            “tikram lietuviui” –
            Kam reikėjo partizaninės kovos sovietų okupuotoj Lietuvoj?
            Paskaityk Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį. ATIDŽIAI.
            Įsijausk pats į jų kailį. Jauti kuo kvepia? Vis dar jautiesi “tikras lietuvis”? – tuomet pirmyn į praeitį – versti traukinių ir vaduoti miestelių…
            O gal užtektų ko nors konkretaus šiandien? Bet Lietuvai ir lietuviškumui, ne savo ambicijoms.

            Ir prisimink, jog buvo BAIMĖ dėl ateities, NEŽINIA ir PASIMETIMAS. Kiek žmonių tokiom aplinkybėm galėjo matyti padėtį iš Tavo laikmečio perspektyvos?

            • tikras lietuvis:

              Geriau pažiūrėk ir paklausyk S.Geda In memoria youtube, kur parodyta kaip tada reikėjo elgtis – taip, beje, instinktyviai, ir elgėsi visuomenės dauguma.

              Be to, būk tu pasimetęs ir koks nori, BET ŽUDYTI LIETUVIŲ, KURIUOS PRIVALAI GINTI, JOKIU BŪDU NEGALI.
              Nes tokiu atveju pats tampi nusikaltėliu, t.y. banditu. Štai kur ir buvo didžiausia daugelio miškinių bėda – jiems pasirodė, kad jie gali daryti ką tik nori.
              Deja, nėra taip.

              • Saulius:

                Taip – žudymui sunku rasti pateisinimą. Bet vien kaltinti irgi negalima. Prasidėjus okupacijai virš visų asmeniškumų buvo pagrindinė mintis -Tėvynė ir jos laisvė. Kokiais keliais tuomet buvo galima ją atgauti? DABAR mes gudrūs siūlyti tokius kelius, kokie ateina į galvą dabar. TADA jais nebuvo galima pasinaudoti, nes TADA nebuvo tokių protingų mūsų.

                TADA pasirinktas kovos kelias buvo žiaurus ir partizanams ir kitoj pusėj – okupantams/bendrininkams. Ir atsitiktinai tarp jų patekusiems …
                Tokia visų konfliktų realybė. O jau gerumas/blogumas priklauso nuo mūsų vertinimo.

                Aplinkybės lėmė tokį elgesį – kaip sakoma – “Kaip šauksi, taip ir atsilieps”. gal mes imkime ir būkime
                Jau – paklausiau (http://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc). Dabar Tavo eilė – “Dienoraštis”
                Tik kad Geda kaip tik ir ragina priešintis okupantams. Sutinku, kad kaimo žmogus buvo atsidūręs tarp dviejų ugnių.

                • tikras lietuvis:

                  O dabar, kada pačiam pasidarė aišku kokia laikysena tada buvo teisingiausia (ir kurios kaip tik ir laikėsi visuomenės dauguma bei kuriai pritarė smetoninio laiko Lietuvos veikėjai, pasitraukę iš Lietuvos), gal jau suprasi, kad teroras tos visuomenės daugumos atžvilgiu buvo visiškai atmestinas dalykas, padaręs to teroro vykdytojus banditais.

                  • tikras lietuvis:

                    Tikras partizanas – visų partizanų vadas J.Žemaitis – Vytautas tuomet, skirtingai nei absoliuti dauguma miškinių, kaip tik buvo davęs pavyzdį kaip dera elgtis Lietuvą ginančiam partizanui – rūpintis ne savimi, o tais, kurių gynimui jis yra pašauktas, t.y. lietuviais.

                    Va, kaip derėjo elgtis.
                    Dėl to jį, skirtingai nei kitus partizanų vadus, tame tarpe ir rašiusius knygas, pripažįsta partizanu visi ir be jokių abejonių.
                    Nes tie, rašiusieji, dažnai rašė, manau, tam, kad pateisinti savo neteisėtą elgesį.

                    • Saulius:

                      Tai, kaip suprantu, Dzūko dienoraščio pats neskaitei – tuomet būtum pamatęs, jog ir jis rūpinosi “ne savimi, o tais, kurių gynimui jis yra pašauktas, t.y. lietuviais.”

                      Dar kartą pakartosiu – visi reiškiniai turi dvi puses. O ką žmogus pasirenki pabrėžti ir sureikšminti – priklauso nuo paties vidinių nuostatų. Man, pavyzdžiui, svarbu, kad kalbėtume apie tą didvyriškąją, nesumeluotą, pusę, kad mūsų vaikai turėtų Tėvynės meilės pavyzdį. O pats, matau, pasirinkęs neigimo ir negerovių akcentavimo kelią…
                      Gal ko ir nežinau – gal pats turi sukūręs filmą, parašęs knygą, perskaitęs visuomenei ir mokiniams paskaitų apie didvyriškumą ir Tėvynės meilę, pastatęs spektaklį, organizavęs stovyklą paaugliams, kur mokoma mylėti Tėvynę? Gal, tačiau paties komentaruose to nesimato.

        • tikras lietuvis:

          Ar tik nebūsi iš žydšovių giminės?

  5. Jorė:

    Lietuva buvo okupuota sovietų ir vyko karas tarp okupantų kariuomenės ir likusių Lietuvos karių, kurie ir vadovavo šiam karui. Tuomet tik karo forma buvo galima tik prtizaninė. O kai vyksta karas tai visada žūva ir civiliai ir tai nereiškia, kad nuo partizanų rankų. Kol nebuvo okupantų, jokio karo Lietuvoje nevyko, todėl visos žūtys atneštos okupantų ir tik jie kalti. Mokykitės istorijos ir nebūsite tokie kai kurie kvaili.

    • tikras lietuvis:

      Jausk skirtumą: kada lietuvį nušauna okupantai, o kada lietuviai miškiniai, kurie norėtų, kad juos vadintume partizanais, bet jei jie lietuvio negina, o jį nušauna, tada jie jau nebe partizanai, o tiesiog banditai.

        • tikras lietuvis:

          Tam laike manęs dar nebuvo, tai aš būčiau jumis į kaką įmynęs, žydšaudčių ir banditų anūkai. 🙂

          • Kurmis:

            Taigis taigis. Gal, tamstele, pirmiau pasidomėkit, o po to pezėkit. Vien 1945 metais Rokiškio rajone buvo sustabdyti 2 traukiniai su tremiamais žmonėmis (užvertus bėgius medžiais), tremiamieji išlaisvinti. Nuo 1944 iki 1947 metų per 40 stribynių ir vidaus kariuomenės kalėjimų buvo užpulta ir iš ten išvaduoti politkaliniai bei tremčiai pasmerkti asmenys.
            Gal galima būtų sužinoti, iš kur, tamstele, ištraukėte skaičių 30000 nužudytų? Net Pociukas savo mėnulio pusėje pateikia apie 23000 – per knygos pristatymą dėl to skaičiaus buvo sumaltas į miltus, nes visi jo skaičiai iš …..KGB duomenų. Tai gal nereikia sovietinės propagandos?

            • tikras lietuvis:

              Buvo sąrašai keletą metų spausdinti Opozicijos laikraštyje.
              Be to, istorikai mini tą patį skaičių.

              • Kurmis:

                Eik eik, tik kažko tų istorikų skaičiai nelabai sutampa…. beje, ar tie istorikai atskirai išskyrė, kad ir , pvz.: sovietinės kariuomenės, nkvd, pasieniečių, stribų įvykdytas žmogžudystes? Beje, ar kiekvienas bernas su šautuvu, anot tamstos – jau partizanas? Ir šiaip, labai įdomu, iš kur toks “opozicijos” laikraštis bei istorikai gavo BŪTENT partizanų nužudytų asmenų sąrašus???? Pagal kokią stebuklingą metodologiją buvo nustatyta – kad tai partizanų, o tai stribų, o va štai ten – marodieriavusių kareivių darbas??? Ar tik ne “geraisiais” KGB dokumentais – kaip “vieninteliu ir nepriekaištingu dokumentu” visais šiais atvejais remiamasi?

                • tikras lietuvis:

                  Skaičiai yra pripažinti visuotinai, todėl be reikalo vargsti – laikas pripažinti, kad miške retas buvo tikras partizanas, t.y. tas, kuris siekė Lietuvą vaduoti ir nežudė lietuvių, nes partizanas privalo pagal sąvoką ginti lietuvius, nepuldinėti jų, o kovoti su okupantais.

                  Partizanu būti yra auka ir tam reikia iš anksto pasirengti – tam dera suprasti, kad netikinčio jo gerais norais žudyti negalima, o reikia savo pavyzdžiu įrodyti savo geranoriškumą ir tikruosius tikslus.

                  • Kurmis:

                    Vargti, sakai? Ir kas gi tuos skaičius pripažino – “visuotinai”? Pokaris.info? Ar tamsta yra tas -“visuotinas”??? Ir, kaip klausiau, kokiais metodais ir kokiais duomenimis remiantis, tas tamstelės visuotinumas nustatytas? Užsiimate demagogija, nes nepateikiate nei šaltinių, nei autorių nei NIEKO kito, išskyrus “mokslinį-propagandinį” leidinį “opozicija”… laikas pripažinti, kad tamstelės žinios apie partizaninį karą tokios pat apgailėtinos, kaip ir tamstos slapyvardis.

                  • Ramūnas Labanauskas:

                    “tikras lietuvis”: “partizanas privalo pagal sąvoką ginti lietuvius, nepuldinėti jų, o kovoti su okupantais”. O kaip su tais lietuviais, kurie padėjo okupantams, tokiais, kaip tamsta? Tuos irgi reikėjo ginti? Kažkaip tamstai visi tie, kuriuos nužudė partizanai tik nekalti avinėliai. O antra, labai jau lengvai, visos žmogžudystės pripaišomos partizanams. Ką gi, tamstos terminologija kalbant, prostribiniams elementams tai natūralu.

                    • tikras lietuvis:

                      Vaikėze,
                      kiek jums, probanditiniams elementams, reikės aiškinti – manęs tada dar nebuvo (kaip ir jūsų).

                      Viena yra mūšis, o visai kas kita yra šeimų žudymas.
                      O tai darė miškiniai – neišsisuksite.

                      Ir iš viso – partizanų idėja, kaip dabar visi pripažįsta, buvo nereali, todėl tie, kurie buvo tikri partizanai, tai suprato ir lietuvių nevertė būtinai elgtis taip kaip ne kuriems miškiniams norėjosi (patys nieko negalėdami pasiūlyti kaip išgyventi banditai žudė kokį tai darbą gavusius ir su niekuo nekovojusius lietuvius), o savo pasiaukojamu elgesiu rodė, kad Tėvynės vadavime prasmė yra.
                      Nors realiai tuo metu ir neįgyvendinama.
                      Kaip tik tokius asmenis ir vadiname partizanais. Dauguma, gi, miškinių tikrų partizanų elgesiui nepritarė ir ne vadavimu užsiėmė, o savo skūros gelbėjimu ir t.t.

                    • Kurmis:

                      Geras – taigi, tikrieji partizanai, anot tikro lietuvio – kolchozų pirmininkai, komjaunimo vadovai ir t.t… Kaip sakant, “visuotinai pripažinkime” SSKP partijos nariams partizanų statusą, Ane?

                    • tikras lietuvis:

                      Aš paminėjau, kol kas, tik vieną – J.Žemaitį- Vytautą.
                      Visa kita – tavo marazmas.

              • Kurmis:

                Ir dar – o tasai, jūsų nepriekaištingasis “Opozicijos” laikšaštis ne drg. V. Petkevičiaus buvo redaguojamas?

          • lamatas:

            Jei vadintis “Tikrais lietuviais” turi teise tik svetimujų pakalikai,tai aš jau geriau vadinsiuos “žydšaudžiu”. Nors ir neturiu prieš juos nieko pikto.gal net atvirkščiai žinau jų gyvenimą ,kaip sakoma ” iš vidaus”.O grasinti ir pravardžiuotis yra tikrai negražu.

          • Valdas:

            “tikras lietuvis” sužydėjo kaip tikras Emanuelis Zingeris?

          • Valdas:

            “… žydšaudčių ir banditų anūkai” ???
            Tokį juodulį sukeverzojęs
            “tikras lietuvis” prisiprašo klupėjimą kampe ant žirnių.
            Pradžiai …
            Trys valandos.

  6. gal apie filmą?:

    būtų galima komentuoti, o ne pykčiais svaidytis

    • Kurmis:

      Galima. Mano subjektyvia nuomone – moteriškė ištekėjusi už italo, kurios vaikai yra italoamerikiečiai, berods nė karto net nebuvę Lietuvoje – va čia tikroji ir žiaurioji Lukšos gyvenimo ironija…deja.

  7. tikras lietuvis:

    N.Paronetto:” nesu partizano žmona, nes visą tą laiką praleidau Vakaruose”.
    http://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/-nesu-tikroji-partizano-zmona-380334

  8. Atgalinis pranešimas: Įkvepentis filmas vėl atgaivins partizanų vado J. Lukšos-Daumanto meilės ir pasiaukojimo istoriją (video) | Alkas.lt

  9. Atgalinis pranešimas: Įkvepiantis filmas vėl atgaivins partizanų vado J. Lukšos-Daumanto meilės ir pasiaukojimo istoriją (video) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *