V.V. Landsbergis. Žolynai ant ragų

Mažos tautos negali egzistuoti taip pat palaidai, kaip didelės. Mūsų per mažai, kad galėtume gyventi atsipūtę it kokie rusai. Ir spjaudytis bei gaudytis… Tokia jau Lietuvos geopolitinė ir demografinė situacija. Be abejo, norėtųsi gyventi atsipūtus, gurkšnoti pigią degtinėlę ir valdžią keiksnoti, bet…

Bet kitąsyk pavojai išmoko tvarkytis ūkiškiau ir pragmatiškiau.  Ypač estus… Juolab, kai nelabai yra į ką remtis, iš ko tikėtis paramos – vien sprendžiant iš p.Golovatovo atvejo. Taip pat sprendžiant ir iš Lenkijos užsienio reikalų ministro remiamų knygų apie tai, kaip lietuviai okupavo Vilniaus kraštą.

Kažkaip neįsivaizduočiau A.Ažubalio finansuojamos knygos apie lenką, išskerdusį lietuvius Draučių kaime. Trim kalbom.

Beje, neseniai Tėvynės Sąjungos Kauno Kalniečių skyrius kreipėsi į generalinį prokurorą su klausimu: „Su nerimu stebime, kaip Draučių kaimo tragedijos tyrimas krypsta į žudiko L. Zavistonovičiaus pripažinimą psichikos ligoniu. Kaip tam ruošiama visuomenė. Ar bent įsivaizduojama, kas dabar dėtųsi Europoje, jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą?“

 II

Kartais mažos tautos gali parodyti ir didesnėms kaip tvarkytis savo namuose. Kaip ginti savo interesus. Kaip konsoliduotis.

Pavyzdžiui Izraelis. Privaloma karinė tarnyba – nepaisant rango ir turtų, kasmetinės pratybos, kai visus planus, verslus atidedi šonan ir eini kariauti arba mokytis tai daryti. Kai visa valstybė yra tarsi viena didelė kariuomenė – tik taip jie ir tegali išlikti tokioje apsupty.

Kita vertus, tai labai sustiprina tautos pilietiškumą, bendruomeniškumą – netgi tai, kad kariuomenėje tau gali vadovauti žymiai jaunesnis karininkas, kurį paskui pasikviesi dirbti į savo firmą, pamatęs kaip gerai jis tvarkėsi mūšio lauke.

Įdomu, kokia būtų Izraelio reakcija, jei netoli Tel Avivo kokia nors svetima valstybė imtų statytis atominę elektrinę. Tikėtina, kad statinys būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus dar nepastatytas, nes tai kelia pavojų Izraelio nacionaliniam saugumui.

III

Vairuodamas mėgstu klausytis bliuzų per „Relax FM“, tik išjungiu, kai prasideda žinios, nes dažniausiai tai būna atvira putinizmo reklama. Jaučiuosi it klausyčiausi a.a. Tarybų Lietuvos radiją. „Relax FM“ laidas remia Spaudos, TV ir Radijo rėmimo fondas. Regisi šią radijo stotį remia ir rusai, ir mes. Vėlgi bandau įsivaizduoti Irano valstybės politiką reklamuojančias žinias per kurį nors Izraelio radiją… Manau, kad jų tarnybos truputį geriau rūpinasi savo piliečių smegenų būsena.

Pasigirdo užuominos, kad ir vienas padoriausių nacionalinių žurnalų „Veidas“ gali būti parduotas Gazpromui. Nejaugi grįžtame? Nejaugi nebėra Valstybėje sąmonės ir svertų???

 IV

Kažkada parašiau esė apie mažam miestely siautėjančią jaunų narkomanų gaują, terorizuojančią vietos gyventojus. Vienas siūlymų buvo – imtis tvarkytis patiems, nelaukiant, kol nedrąsi vietos policija atliks savo pareigą. Kodėl negalėtume elgtis panašiai kaip britai, kurie išėjo į gatves ginti savo miestų nuo riaušininkų.

Komentatorius pravarde „Esavičius“ tąkart parašė liūdną ir simptomatišką komentarą:

   „Mūsų sovietinė teisėsauga teisia tuos, ką lengviausia nuteisti. Man buvo panaši situacija, kuomet iš kalėjimo išėjęs tris kartus teistas recidyvistas įrengė pasilinksminimų vietą netoli mano namų. Man jis nekliudė, bet kaimynai pradėjo skųstis būtent man, nes policija nieko negalėjo (nenorėjo) daryti. Nuėjau pakalbėti su išsišokėliu. Priėjau, ten jų buvo visa banda su mergom, labai mandagiai pasakiau, kad vyrukas trukdo kaimynams ir turėtų šiek tiek apsiraminti. Likau nesuprastas (nežinau, gal dėl mandagaus tono), buvau apšauktas ožiu, lochu ir pan. epitetais, vėliau jis pabandė mane nustumti nuo laiptų. Kadangi anksčiau buvau imtynininkas, perėmiau jo rankas ir užlaužęs pasodinau į vietą. Jis pašoko, įbėgo į namus ir išbėgo su peiliu, dūrė, bet padarė klaidą. Kai pamačiau savo kraują, labai supykau ir vyrukas pametė peilį (iškrito iš apmirusios rankos), o vėliau išskrido per balkoną iš antro aukšto. Po šio mandagaus pokalbio nuvykau į policiją ir parašiau pareiškimą. Kaip manai, ką suėmė?  Be abejo – mane, nes jo draugės (laisvo elgesio merginos) nurodė, kad aš įsiveržiau ir sumušiau vargšą žmogų. Po to beveik du metus mane teisė, į teismą “nukentėjusįjį” atveždavo su antrankiais (nes jis jau ketvirtą kartą į kalėjimą papuolė). Galų gale mane išteisino, bet noras ginti save ir savo kaimynus man prapuolė visam laikui.“

Mažos valstybės teisėsauga turėtų itin atsakingai dirbti savo valstybei, tausoti savo žmones, ypač tuos, kuriems dar rūpi.

V

Prieš šešiolika metų, kurdamas dokumentinį filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, susipažinau su Gotlande gyvenusiu Jonu Pajauju – unikaliu žmogum: Juozo Lukšos artimu bičiuliu, rezistentu, buvusiu Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniu, architektu. Filmavimo metu (o ir vėliau) daug laiko su Jonu (arba Jonikiu – toks jo partizaninis slapyvardis) praleisdavom kalbėdamiesi apie Lietuvą, apie jos ateitį. Tai buvo neeilinių gabumų strategas ir analitikas. Ir štai jau keleri metai, kaip Jono Pajaujo nebėra – iškeliavo pas Juozą Lukšą ir kitus bičiulius partizanus, iškeliavo ten, kur nebereiks kovoti. Tačiau daugelis idėjų, kuriomis Jonas sugebėjo “prifarširuoti” mano galvą, kvirba iki šiol. Viena jų labai paprasta – Jonas manė, kad Lietuva atsistos ant kojų tik tada, kai krašto valdymą perims jaunimas. Jis netgi mane agitavo steigti su bičiuliais Jaunimo partiją. Atsisakiau, motyvuodamas, kad partinis gyvenimas manęs apskritai nežavi, man labiau patiktų visuomeniniai sąjūdžiai, bendruomenės, geros valios ar sveikos gyvensenos žmonių junginiai. Tačiau Jonas primygtinai kartojo, kad progresyvus Lietuvos jaunimas turi kuo greičiau susivienyti, pasiimti valdžią ir susikurti modernią Lietuvą. Priežastis Jonikis nurodė gan elementarias, kad vyresnioji karta tebėra tvirtose ožių ant tilto pozicijose ir tai jiems svarbiau, negu bendrumos, vienybės pojūtis. Tai tarsi pokario aidas, stribų-partizanų kovos tąsa, kuri vyko, vyksta ir vyks, karas tęsis ir tęsis, o Lietuvai iš to stumdymosi nedaug tebus naudos.

Vis galvojau apie tą Jonikio mintį, stebėdamas kaip randasi įvairios jaunųjų prisikėlėlių partijos ir jaučiau, kad ne tai Pajaujis turėjo galvoje.

 VI

Tikėtina, jog rinkimus laimėtų ta partija, kuri pritrauktų daug jaunų, aktyvių ir visuomeniškų specialistų (teisininkų, vadybininkų etc.) į pirmus sąrašų dešimtukus, ypač jei susigrąžintų iš Vakarų jaunimą su valstybės valdymui tinkamomis specialybėmis. Turi ateiti susitarimo dvasią puoselėjantys. Gebantys bendrauti ir su paprastu žmogum, išgirsti jį, paaiškinti iš kur jam gauti pinigų kitą žiemą susimokėt už brangiausią Europoje šildymą.

 VII

Yra toks senas anekdotas iš filosofijos istorijos: atėjo kartą pas Sokratą jo mokinys ir tarė:

–   Mokytojau, norėčiau Jums papasakoti vieną labai svarbų nutikimą.

Sokratas jam atsakė:

–   Užduosiu tau tris klausimus. Ir jei į visus juos atsakysi teigiamai, tada galėsi man tą nutikimą pasakoti… Pirmas klausimas: ar tai, ką nori man papasakoti, esi pats asmeniškai patyręs, ar visa tai tik kas nors kitas tau papasakojo?

–   Ne, pats nepatyriau, – atsakė mokinys.

–   Antras klausimas: ar tame atsitikime yra pasakoma kas nors teigiamo apie tą žmogų, apie kurį rengiesi man papasakoti?

–   Ne, mokytojau, nėra, – atsakė mokinys.

–   Ir trečias klausimas: ar ta istorija yra man naudinga, ar praturtins ji mane dvasiškai?

–   Ne, mokytojau, – atsakė mokinys.

–   Tada aš tos istorijos nenoriu ir girdėti, – pokalbį užbaigė didysis filosofas Sokratas, kuris niekad taip ir nesužinojo, kad jo žmona turi įsitaisiusi meilužį – Aristotelį.

P.S. Kodėl perpasakojau šį seną anekdotą – nė pats nežinau, juk jis visai ne į temą. Bet gi daug kas mūsų gyvenime yra ne į temą… Daugelis Seimo narių, ministrų… Ir nieko. Filosofas A.Šliogeris teigia, kad mes visi jau ne į temą. Tema jau baigėsi.