Romuvos stovykla arba kaip mes gyvenome kaime

Pasibaigė Švenčionių rajone, Dvarciškių kaime kasmet vykstanti Romuvos stovykla. Apie ją pasakojame Žemynos genties vadų akimis. Jau trečią dieną sėdime Vilniuje, cementinių mūrų miške, o kažkur giliai sieloje dar aidi sutartinės – svirtis svyra unt kalnelio, trep trepu lingo, linago. Dvarciškių kaimas dar ne taip seniai buvo pilnas gyvybės, senųjų gyventojų nuotraukos iki šiol tebekabo vienoje kitoje troboje. Iš tų apiblukusių fotografijų šypsosi jauni veidai tų, kurie jau gal dešimtmetį ilsisi kapinaitėse ant kalnelio. Dabar jų vietą užėmėme mes, pagerbdami jų gyvenimą, stengiamės pajusti jo dvasią. Gyvename čia kultūringai, o visai arti tos mūsų kultūros žaliuoja miškai – ta plonytė riba, skirianti mus nuo Dievų. Šiandien gera prisiminti Romuvos stovyklą su visomis jos dainomis, peštynėmis ir šypsenomis, su juokais ir pašaipomis, su maistu ir alkiu, su saule ir lietumi, su galinguoju Perkūnu ir spindinčia Laimos juosta danguje, nes viso to buvo pilnas protėvių gyvenimas, kokį mes gyvenome šią savaitę. Tas gyvenimas toks lėtas ir paprastas, bet kartu toks sudėtingas, kad nepasikuklinsime suskirstę jį į kelias svarbiausias dalis.

Malda Amžinajai Ugniai

Stovyklą atidarėme pagerbdami protėvius. Prie didžiojo Protėvio skulptūros užkūrėme Ugnį, susibūrėme ir pakvietėme Vėles būti su mumis visą savaitę. Tą akimirką sušlamėjo medžiai ir prie Ugnies stojo visa kaimo bendruomenė – gyvieji, tik neseniai čia atvažiavę, ir mirusieji, išleidę čia paskutinį dvėsavimą. Mes giedojome tiems mirusiems – „O kas tave šaukia“, „Žalio vario“. O jie šlamėjo ir kvėpavo mums.  Mūsų giesmės šaukė juos, o jų ramybė šaukė mus. Visai savaitei, o gal ir visiems metams, mes tapome vieniu.

Mes žengėme prie švento dubenuotojo akmens. Čia dangiškieji vandenys, nesusilietę su žeme, gydo ir skalsina žmones. Mes prie akmens meldėme dievų sveikatos, plovėme jo vandeniu veidus, akis ir rankas. Ilgai glaudėme rankas prie šio dangiško vandens indo, tikėdamiesi pajusti sruvenančią Perkūno gyvastį. Genčių vadai – kunigaikščiai su kunigaikštienėm – žengė prie aukuro iškėlę kaušą giros. Jie aukojo savo genčių globėjams – Perkūnui, Žemynai, Laimai, Mildai ir Sotvarui. Šiems dievams jie pavedė savo gentį.

Protėvių palaimintą Amžinąją Ugnį mes nešėme aidint būgnams ir ragams į šventyklas. Čia pagerbėme dievus susirinkę drauge su protėviais. Perkūnui – girą, raugtą troboje, Žemynai –  grūdus, augintus laukuose, Gabijai – druską. Mes giedojome ir šokome sutartines, kad jų užkalbėta Ugnis stulpu kiltų į dangų. Aukojome gintaro dulkes, kad šoktų Ugnis ir kad dievai mus gintų. Visa tai darėme, kad priartintume dievų pasaulį.

Užkūrę Ugnį, globojome ją visą savaitę. Nakvojo prie Ugnies gentainiai, susisukę į pūkuotus miegmaišius. Būdavo, ateinu ryte ir matau, kaip saldžiai jie miega, o Ugnelė vos rusena. Jau viena kita žarija žaižaruoja iš po anglies gabalėlių. Nežadinu, tik švelniai nusišypsau. Atnešu keletą malkų, vėl įpučiu Ugnį, priklaupusi prie aukuro. Ugnis gyvena, Ugnis pabudo, gentis tegu ilsisi. Juk gentis visą naktį meldėsi prie šios Ugnies, sapnavo dieviškus sapnus, giedojo dievams giesmes, aukojo gintaro dulkes iki paryčių tik tam, kad dievai gintų lietuviškas gentis.

Pabudusi gentis pasveikindavo į kalną kopiančią saulę. Jos garbei giedodavo sutartines – „Dai kas teka“, „Sauliula, sauliula, saulike/ Saulė teka“, „Sauliula, sauliula, saulike“. Ryto brėkšmą suliedami su savo kūnais sportuodavo. O vakare kopdavo ant kalno, kad kuo ilgiau regėtų besileidžiančią Saulę. Ten jai giedodavo: „Jau vakaras vakarėlis, rūta žalioj…“, lenkėsi Saulei, dėkojo, kad per dieną šildė ir globojo.

Paskutinę stovyklos dieną Žolinę minėdami, visi susirinkome šventykloje ir labinome Žemę, jos garbei dalindamiesi vaišėmis. Valgėme duoną, gėrėme girą, skanavome obuolius, barstėmės grūdais. Visko užteko visiems. Žemyna pamaitina visą Lietuvą.

Bendruomenėje negimsta vieniši

Sako, kad žmonės gimsta ir miršta vieni. Ši vienatvė gali tapti didžiausia gyvenimo našta, nes žinai, kad didžiųjų virsmų akivaizdoje liksi visiškai vienas. Bendruomenė šią gamtišką tvarką išardo ir paverčia kultūriška – ratu apstojusios moterys giedodamos ir melsdamos Laimą pasitinka gimstantį kūdikį, o ratu sustojusi bendruomenė išlydi mirštantį. Kad ir kokia nelaimė atsitiktų, visada remkis į savo bendruomenę, pasitik Saulę kartu su ja, aukok dievams kartu su ja ir žingsnis po žingsnio didelės kliūtys skaldysis į mažesnes, pasidalins tarp visų bendruomenės narių ir taps tokiomis mažomis, kad išnyks begalybėje.

Penktadienį stovykloje Romuvos bendruomenė palaimino neseniai gimusį Vėją, vaikelį, kuriam dar negimusiam Laimės pažadėjo dalios, tačiau įgalino bendruomenę tą dalią sugrąžinti. Artėjant vardynų laikui Perkūnas prišaukė audrą. Aptemo dangus ir griaudėjo, dievaitis mėtė savo kulkas į drebančią Žemę. Klampojau purvynėje per lietų iki šventyklos ir patylomis niurnėjau, prašydama Perkūno, kad tik viskas būtų gerai.

Bendruomenė rinkosi didžiajame akmenų rate. Čia prie aukuro įkūrė Ugnį, atneštą iš Sotvaro šventyklos. Lietus nesiliovė, tačiau dangaus skliauto kampe pamažu giedrijosi. Mes nusprendėme vis tiek pradėti apeigą. Bendruomenė sustojo ratu ir atitvėrė Vėją nuo išorinio pasaulio. Pradėjome apeigą.

Ratas sukosi ir sukosi. Vaidilė Inija aukojo dievams, laimino Vėją. O dievų pasaulis mainėsi, gamta siautė. Vieną akimirką čia pliaupė lietus, kitą – švietė Saulė. Galiausiai Laima danguje ištiesė savo margaspalvę juostą. „Gali būti, kad čia gimė antras Lizdeika“ – vėliau prasitarė man krivis. Jis palaimino Vėją vaškine žvake, nubrėždamas aplink jį Ugnies ženklą. Dabar jis paženklintas Ugnimi, jam suteiktas vardas, jis įvestas į bendruomenę, kurią, reikia tikėtis, ateityje ir pasirinks, kaip savo auklėtoją ir globėją. Tegul atlygins dievai visiems jiems už nuoširdumą.

Išminties kalvėje ant šieno beperint

Kaip kokios vištos ant laktos kiekvieną rytą iki pietų tysodavo bendruomenė ant šieno. Tas tysojimas nebuvo tinginystė. Kluone pasirodydavo tai vienas, tai kitas išminčius, tvarkingai daiktus į vietas dėstantis dėstytojas, kuris aiškindavo bendruomenei išmintį. Kitaip tariant, pasiėmęs tos išminties dėstydavo kiekvienam į protą.

Dainius Razauskas bendruomenei pasakojo apie Prūsų vėliavą, kurioje trys dievai gyvena. Labiausiai jis išskyrė du iš jų – Patrimpą ir Perkūną. Patrimpas, anot Dainiaus Razausko išminties, tai tarsi koks velniūkštis, kuris pasirodo ir lietuviškose pasakose. Velniūkštis gudrus, lankstus, linkęs išsisukinėti, o Perkūnas – tiesus it strėlė, teisingas, galingas ir garbingas. Dainius Razauskas mano, kad norint sukurti sutartinių darną, reikia savyje suderinti Perkūną ir velniūkštį, atkurti jų kovą savo sieloje. Juk vieną kartą reikia gudraus lankstumo, savotiškos diplomatijos, o kitą kartą reikia kirsti tiesiai ir be išsisukinėjimo. Nė vienas iš šių būdų nėra teisingesnis už kitą. Tai tik amžinas dviejų polių, dviejų priešingų jėgų susiderinimas pasaulio amžinybėje.

Jonas Vaiškūnas kalbėjo apie Darną kaip vieną svarbiausią, pamatinę senosios ir šiuolaikinės baltų pasaulėžiūros sąvoką išreiškiančią žmogaus būtį gamtoje ir kultūroje tarp didžiųjų priešybių – gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties, sapno ir budėjimo, religijos ir mokslo. Turėjome progą paieškoti Darnos anapus apeigų ir dainų, kalbų ir darbų, žodžių, minčių ir sapnų…

Daiva Vyčinienė ir Dalia Urbanavičienė mums atskleidė sutartinių prasmę, jų dainavimo ypatumus. Jos tarsi ginčijosi tarpusavy, kaip geriau dainuoti sutartines – trise ar dideliais būriais, kiekviena pateikdama savų argumentų už tokį dainavimą. Vis dėlto reikia pastebėti, kad vieni pajaučia tą sutartinių dermę dainuodami po vieną, o kiti – susijungę į bendruomenės ratą, atsiskyrę nuo šio pasaulio.

Šitaip kiekvieną rytą mes sėdėjome ant šieno, drybsojome ir klausėmės, kaip kokios vištos gaidžio kakariekū.

Vakarais ateidavo linksmybė

Stovykloje netrūko ir linksminimosi iki nukritimo. Po didžiuliu senu klevu kiekvieną vakarą vyko šokiai. Trypėm bobos blynus ir kiaulę grikiuos, išmokom vieną antrą naują šokį. Susirinkdavo čia penkios gentys ir tol trypė po didžiuoju klevu, kol iš pievutės padarė tešlyną. Tada persikėlė gegužinė į kitą klevo pusę ir vėl trypė iki kol neliko nė žolės stiebelio.

Šokiai, anot stovyklos muzikanto Valdo Rutkūno, suartina žmones, pakelia nuotaiką, suteikia laimės pojūtį. Jam šokiai – tarsi kokia jaunystės terapija. O stovyklautojai nė kiek tam ir nesipriešina – kiekvieną vakarą atsirasdavo kas trypia iki vidurnakčio.

Vakarais dar gentys dainuodavo prie laužų. Ne tik smagias liaudies melodijas traukdavo, bet nepamiršdavo sugadinti kam nors nuotaikos plėšdami kažkokias angliškas balades. Pasitaikydavo prie laužų ir sutartinių – tai uosilėliai, tai ladučiai, tai skudučiai čia tyrlipuodavo.

Linksmybių linksmybė buvo penktadienio Didysis koncertas, kur kiekvienas stovyklautojas parodė, ką stovykloje išmokęs. Raminta čia mėtė savo dukrytę, genčių sąjunga trepsėjo sutartines, Vėtra su Jorige dainavo kažką gražaus, ir dar tai vienas, tai kitas stovyklautojas kažkokią dainušką suplėšdavo. O visi kiti stovyklautojai siautė ir plojo jiems pritardami.

Kaip kunigaikščiai gentis valdė

O tos gentys tai buvo pamišusios ir laužė visus feodalizmo dėsnius. Kunigaikščiai čia gyveno taip, tarsi per valstiečių sukilimą. Gentainiams buvo paskelbti įstatymai nesisvaiginti, nerūkyti prie laužo, savo budėjimo dieną išplauti puodą, papuošti šventyklą, saugoti Amžiną Ugnį. Didžiai dvasingi gentainiai visą savaitę sąžiningai saugojo Ugnį, kunigaikščių įsakyti jai malkas iš visų sandėliukų tempė ir nė karto Ugnis taip ir nebuvo užgesusi. Bet visa kita genčiai buvo tarsi koks lažas ir ji vis bandė maištauti.

Žiūrėk užsisuka kunigaikštis, o gentis jau ir pučia dūmą prie laužo. Kunigaikštis atsisukęs ir sušunka – rytoj be eilės plausit puodą. Taip ir šveitė viena gentis puodą tris kartus, o kitos dvi gentys visą savaitę ilsėjos.

Nepaisant vieno ar kito maišto, kunigaikščiai gerai valdė šalį. Gentainiai buvo geri, supratingi ir solidarūs. Darną stovyklavietėje jie vis dėlto sukūrė. Paskutinį rytą pabudę radome prie pilies sienos savo gentainių laišką:

Labas rytas!

Čia Ramintos batikos puodai, kuriuos ji sakė perduoti Jums.

Viso gero,

Geros vasaros, tiršto oro, minkštų pievų, skambių dainų. Sudijo, Žemynos gentis!

 Nusišypsojusi įsidėjau tą raštelį ir parsivežiau namo. O vis dėlto mums buvo gera…