V.Sinica. Ką reikia ginti – visuomenę ar nacionalistus? (12)

Vytautas Sinica, TSPMI studentas

Vytautas Sinica

Tautinio tapatumo raida ir svarba. Jei žmogus turi prigimtį, su kuo XXI a. vis rečiau sutinka „pažangūs“ žmonės, tai jos turinį sudaro tikrai ne prigimtinės teisės, kurių tūkstantmečiais nei girdėta, nei turėta, o nevaldomas ir nesąmoningas poreikis tapatintis. Žmogus pats savaime tėra abstrakcija, jo neapibrėžia atliekamos funkcijos ar jam priskiriamos teisės ir pareigos, o apsibrėžimas būtinas, nes būdamas mąstanti būtybė jis gali egzistuoti tik suvokdamas save.

Istoriškai kito tik tapatinimosi principas ir grupė, su kuria identifikuojamasi. Didžiąją istorijos dalį gyveni­mas mažose bendruomenėse, nežinant, kas dedasi už kaimą supančio miško, o jei ir žinant, tai aiškiai sąmonėje brėžiant skirtį tarp svetimų ir savų, savaime patenkino šį poreikį giminystės, bendruomenės ar kita siauro rato tapatybe.

Kol supanti visuma nebuvo per didelė, žmogus jautėsi jos dalimi. Industrializacija ir paskui ją ėjusios urbanizacija, masinė aukštoji kultūra, komunikacijos, supančią bendruomenę padarė neaprėpiamą. Žmogus pagrįstai pasijuto nutrauktas nuo gimtų saitų, atomizuo­tas. Dar daugiau, jis susidūrė su kitais nutrūkusiais žmonėmis ir šiame katile pajuto poreikį iš naujo atskirsti savą nuo svetimo. Taip buvo suvoktos ar atgaivintos (nors pagal marksistinius teoretikus, sukonstruotos) tautos – kultūriniai vienetai, kuriems nacionalizmas pareikalavo valstybės tai kultūrai apsaugoti.

Tapatumą galėjo laiduoti tik konkreti kultūrinė forma, o jos vienijamų žmonių bendrija ir yra tauta. Ji tam kartui (XVIII-XIX a. sandūroje) užpildė individo sąmonėje atsivėrusį vakuumą.

Natūralu, jog žmogus savo kultūros (kaip ir daugelio kitų dalykų) nevertina ir netgi sąmoningai nereflektuo­ja, kol nesusiduria su svetima, metančia jai iššūkį. Europos tautoms svetimos kultūros netrukdė, kol jų nebuvo. Dar daugiau, kalbant apie XX a. ir imigracijos į Europą bangas, atvykėliai nemaišė ir tol, kol gerbė tuos, pas ką atvyko, pirmiausiai kalbant apie krikščioniškos civilizacijos kultūrą. Šiandien išgirstame, kad ši kultūra žeidžia musulmonus (pasiūlymai nukabinti kryžius mokyklose ar pervadinti Šv. Kalėdas), nors ji tiesiog negali nieko žeisti Europoje, nes ši kultūra ir yra Europa.

Politiniu lygiu tą užsispyrusiai siekiama ignoruoti, reikalaujant toleruoti visa, kas svetima ir dažnam nepriimtina. Nesename R. Bogdano straipsnyje „A.Breivikas arba „Valhala, aš ateinu“, be daugelio kitų dalykų teisingai pastebėta, jog Vakarų visuomenės spėjo pasirinkti tarp dviejų tipinių tolerancijos kelių, kuriuos neišraiškingai pavadinsiu beribiu (Norvegija) ir saikingu (Prancūzija).

Beribis kelias ignoruoja žmoguje slypintį savo kultūros (kaip elgesio ir bendravimo būdo) puoselėjimą ir pareikalauja absoliučios tolerancijos. Visai kaip Kanto imperatyvas, nelaikantis moraliu darbo, kuris padaromas ne prieš savo polinkius, šis tolerancijos kelias nori iš visuomenės neįmanomo ir galiausiai baigiasi sprogimu. Kai kurios šalys suvokia tokio sprogimo pavojų ir sten­giasi jo išvengti, patenkindamos visuomenių poreikį jaustis kultūriniais šeimininkais savo valstybėse. Tą daro, pavyzdžiui, Prancūzija, Italija, Vokietija.

Šiandien, dirbtinai pašalinant tautą ir kultūrinę tapatybę, į šitaip forsuotą vakuumą bandoma įkurdinti žmonijos ar Europos solidarumą. Panašu, jog beribės tolerancijos kelias yra būtent kelias į tokią pasaulinę ta­patybę be jokio konkretaus turinio.

„Multikultūralizmo“ ir Lisabonos sutarties kuriamos Europos nesėk­mės liudija, jog XXI a. žmogus nenori ar negali atsisveikinti su tautiniu mitu, kaip neretai pavadinamas tikėjimas esant tautos dalimi. Lygiai kaip nenorėjo pasiduoti sovietiniam tautiškumo naikinimo projektui. Bandymai sunaikinti tautinę tapatybę visada destruktyvūs, nes palieka tik beformę individų masę. Atitinkamai noras išsaugoti tautinį tapatumą nėra toks jau nesąmoningas – tautiškumas kaip viena iš socializacijos prielaidų dalyvauja užtikrinant pilnavertį moralinį ir kultūrinį asmenybių vystymąsi.

Tautinis jaunimas – puolamas, nors (nes?) nepažįstamas

Lietuvoje kol kas akivaizdus prisirišimas prie tautinės tapatybės, o viešojoje erdvėje vis intensyviau bandoma pakreipti šalį tam priešinga, vadinamosios beribės tolerancijos, o kartu ir ištrinamos tautinės tapatybės linkme. Naujienų portaluose užčiuopiama į tautinio jaunimo organizacijas nukreiptos kritikos banga. Susirūpinta armijai priklausančiais Lietuvių tautinio centro (LTC) nariais, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) surengtos stovyklos neva diskriminuojančiomis taisyklėmis ir šūkiais bei šiai organizacijai nepelnytai skiriamu valstybiniu finansavimu. Be to, puolant nacionalizmą išreiškiamos tautinio smurto protrūkių baimės, „tautinio mito“ sekėjai vaizduojami kaip agresyvūs radikalai ir kitais neigiamą atspalvį įgauti spėjusiais vardais, brėžiamos paralelės tarp A. Breiviko veiksmų ir to, kas bręsta Lietuvos nacionalistų galvose, įspėjama apie galimus išpuolius.

Visuomenės garo nuleidimo pavojus egzistuoja, tačiau ir grėsmės šaltinis, ir būdai su juo kovoti nurodomi visiškai neteisingi. Būtent patriotines nuostatas drįstantys viešai išpažinti judėjimai yra saitas, leidžiantis žmonėms nepasijusti išvytiems iš savo kultūrinės erdvės. Kol egzistuoja LTJS, LTC ir kiti panašūs sambūriai, nors ir pateikiami iškreiptoje šviesoje, jie primena visuomenei, kad ši dar turi savo kultūrą ir kartu yra namų šeimininkė. Rodos akivaizdu, jog ši visuomenė, kaip ir visos, nori šeimininkauti savo namuose (Lietuvoje), nors ne visada apie tai galvoja.

Vadiname patriotines jaunimo organizacijas radikalais, nepaste­bėdami, kad tokį įvaizdį jos susikuria iš dalies nes yra išskirtinai sąžiningos pačios prieš save. Štai Tolerantiško jaunimo organizacija jau pačiu savo pavadinimu postuluoja kitaminčių toleravimo idealą. Savaime aišku, kad pastangų reikalauja tik oponuojan­čių idėjų toleravimas, dėl visų kitų nereikia nė vadintis tolerantišku.

Nacionalistinė doktrina yra viena iš oponuojančių tolerantiškajai, tačiau, paradoksalu, kasmet iškylant klausimui dėl LTJS priėmimo į tikrųjų LiJOT narių ratą, garsiausiai tam prieštarauja ir kelią užkerta būtent tolerantiškasis jaunimas. Tas pats, kurio pirminis tikslas turėtų būti toleruoti kitokias idėjas, sudaryti joms sąlygas skleistis ir skatinti su jomis konstruk­tyvų dialogą.

Tolerantiškas jaunimas kerta kelią nuomonių pliura­lizmui, o tautinis jaunimas sąžiningai suderina savo veiksmus su deklaruojamomis verty­bė­mis ir neprisiskiria dorybių, kuriomis nepasi­žymi. Taigi vadinamieji (ir ko gero save tokiais laikantys) liberalumo ir pliuralizmo šaukliai po tokiu svei­kin­ti­nu įvaizdžiu slepia nė kiek ne mažiau diskriminuojantį nei nacionalistų elgesį. Čia be reikalo buvo išskirta būtent Tolerantiško jaunimo organizacija, nes pliuralistines vertybes nesusimastyda­mi sau šiais laikais priski­ria beveik visi jaunimo „rateliai“, o būtent tarp jų vos 9 iš 30 sugebėjo balsuoti už LTJS priėmimą į LiJOT.

Vargu, ar žmonės, keliantys triukšmą dėl LTJS veiklos ir jos stovykloms skiriamų lėšų, nuoširdžiai pasidomėjo įprasta šios organizacijos veikla. Tai paprastai įvairių aukų (įskaitant nacizmo) pagerbimas, jubiliejines sukaktis pažyminčios eisenos, pilietinės akcijos, kaip prie Austrijos ambasados po Golovatovo paleidimo, tradicinio lietuvių žaidimo ripkos mokymas mokyklose, susitikimai su disidentais ir tremtiniais, jau plačiai, bet vargu ar adekvačiai žinomos jaunimo stovyklos. Sunku šiose veiklose atrasti agresyvųjį pradą ir neapykantos kurstymą. Priešingai, Lietuvoje vargiai randame daugiau pagarbos šalies praeičiai ir netektims demonstruojančias organizacijas.

TSPMI magistrantas A. Vyšniauskas teisingai prabilo, jog A. Breiviko istorijos padarinys bus abiejų radikalių politinio spektro galų suaktyvėjimas ir kartu susidomėjimas jais visuomenėje. Lietuvoje tas dėmesys matomas, bet nėra savaime naudingas nacionalistams, kaip leido suprasti autorius.

LTJS, kuria tikrai susidomėta dėl radikalų baimės, buvo sukritikuota žiniasklaidos, prezidentės (kurios žodis, tikint reitingais, bus šventa tiesa gyventojų masėms) ir premjero. Tai nieko gero. Dar daugiau, nacionalistai politikai iš tiesų pakviesti į viešąją erdvę „padiskutuoti“, tačiau buvo galima matyti, kaip eilinį kartą „Karštame vakare“ vedėjas bandė negirdomis nuleisti R. Čekučio aiškinimus. Tai lygiai toks pats dėmesys, kokį tolimoji dešinė gaudavo ir anksčiau – vargu ar jo gausa tiesiogiai koreliuoja su rinkėjų balsais ar apskritai populiarumu visuomenėje.

Pagaliau, jei kalbėti konkrečiai apie nepolitinę visuomeninę organi­za­ciją LTJS, tai jų idėjiniame rate šį pavasarį užgimęs Lietuvos tautininkų sąjūdis yra embriono stadijoje ir tikrai nepretenduoja į jokią valdžią artimiausiuose rinkimuose. Kaip ir jokia kita Lietuvos nacio­na­lis­tinė partija.

Nacistai, nacionalistai ir patriotai

Tik visiškas politinis neišprusimas lemia, jog tautinis jaunimas dažnai vadinamas neonaciais, nesuvokiant esminio jų skirtumo. Nacionalistas remiasi kalba, kultūra, bendra istorija – kartais kartu, o kartais vienu iš šių faktorių – ir reikalauja šiais pagrindais apsibrėžiančiai tautai savivaldos teisės, teritorinio vientisumo ir istorinio tapatumo, tai yra, kad žmonės sąmoningai suvoktų savo istorinį bendrumą su tauta.

E. Gellner ir E. Hobsbawm nacionalizmą apibrėžia tiesiog kaip doktriną, teigiančią, kad politinės ir kultūrinės ribos turi sutapti. Taip žvelgiant Sąjūdį, galima drąsiai vadinti nacionalistiniu judėjimu, o žvelgiant giliau į praeitį – abi Lietuvos nepriklausomybės yra nacionalistinės ideologijos pergalės.

Iš aptartų nacionalizmo prielaidų ir siekių, be tyčinio teorinio išdarkymo, švelniai tariant, sunku išvesti imperializmą, agresiją ir neapykantą. Svarbiausia – jie neapeliuoja į jokius fizinius bruožus. Naciams, kurie yra fašizmo atmaina, visa tautų teorija atsiremia į fizinius, genetiškai perduodamus bruožus ir socialdar­vi­nizmą. Tai reiškia, kad skirtingų bruožų žmonės yra traktuojami kaip skirtingos gyvūnų rūšys, o tarp jų pripažįstama vykstant evoliucinę kovą dėl išlikimo. Natūralu, jog iš tokių prielaidų kyla ir teiginiai apie karą kaip natūralią žmonių būklę ar arijų poreikį viešpatauti pasaulyje, o kai kurių kitų tautų lemtį būti išnai­kintoms. Nesunku suprasti, jog kultūrinę nacionalizmo ir iš esmės biologinę nacizmo doktrinas sieja ne­bent panašus pavadinimas, nors ir šis panašumas nenatūraliai padidintas po SSRS pergalės II pasauli­nia­me kare, slepiant socialistiškąjį nacių partijos pradą.

Visa tai šiandien užmirštama tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lietu­voje. Ir kartu nekeista, jog tautines vertybes pavieniais balsais dar gina aktyviais išlikę Sąjūdžio veteranai. Teorinio ekskurso išvada paprasta – įsigilinus į tautinio jaunimo organizacijų veiklą, deklaruojamus tikslus ir vertybes bei suvokus nacių ir nacionalistų teorinį skirtumą tampa gana akivaizdu, jog tautinis jaunimas yra nacionalistinis, o ne nacistinis, taigi ir neagresyvus, neradikalus ir nepavojingas.

Ne geresnės ir antraštės „Patriotinė stovykla apkaltinta nacionalizmo kurstymu“. LTJS stovykla iš tiesų buvo ne mažiau nacionalistinė nei patriotinė, tik tai nėra joks nusikaltimas. Priešingai, šių dviejų sąvokų supriešinimas iškreipia socialinę tikrovę. Juk patriotas, plačiai suprantamas kaip tėvynę nebanaliai mylintis as­muo, yra visapusiškas nacionalizmo produktas: ši ideologija jam padovanojo tiek tautinę valstybę, tiek idėją, jog valstybė ir tauta yra savaiminės vertybės, dėl kurių tautos atstovai turi solidarizuotis ir aukoti asme­ninius interesus.

Tačiau šiandien, manipuliuojant žodžiais, bandoma nubrėžti kategorišką skirtį tarp patrio­to ir nacionalisto, pirmąjį gailestingai paliekant „geriečiu“, o antrąjį paverčiant visuomenės priešu. Itin akivaizdžiai savo komentare „Apie šaknis ir viršūnėles“ IQ žurnale ta darė Birutė Garbaravičienė, dedanti lygybės ženklą tarp nacionalisto ir radikalo bei kartojanti, jog pastarųjų veikla diskredituoja tikrus Lietuvos patriotus. Laipsniškai peršama mintis, kad tariamą patriotą nuo radikalo skiria pirmojo pasyvumas.

Išgalvoti nusikaltimai – ką iš tiesų padarė tautinis jaunimas?

Teorinius skirtumus patvirtina ir praktika – realiai Lietuvos tautiniam jaunimui nėra priskirta jokios organizuotos nusikalstamos veiklos. Jei bus įrodyta, kad LTC nariai įmetė dūmines granatas į antifašistų surengtos filmo peržiūros patalpą, tai bus pirmas organizacijos nariams tenkantis gėdos šleifas. Nusikaltėliai turi būti nubausti. Visai kitaip yra su bet kuriuo kitataučių, o juo labiau juodaodžių užpuolimu Lietuvoje.

Kaip mat „pripaišoma“, jog tą padarė neonaciai, aišku, tuo žodžiu nurodant būtent į tautinį jaunimą. Skirtumas tarp vietinių ir svetimšalių užpuolimų ir apiplėšimų dirbtinai konstruojamas, jam suteikiamas politinis ir ideologinis atspalvis, bandoma tai versti tendencija, o ją suversti ant tautininkų pečių. Visgi daug realiau už tokią tendenciją tai, jog Lietuvoje daug chuliganų ir klesti nusikalstamumas, paliečian­tis įvairiausius žmones ir atliekamas skirtingų pažiūrų ir subkultūrų atstovų (taip, ir nacionalistų). Esama daug agresyvesnių, bet sunkiau politizuojamų grupių.

Iškreipiamos ir nacionalistų eitynės per valstybes šventes – nors jas organizuoja tautinio jaunimo judėjimai, neišvengiamai dalyvauja ir renginio įvaizdį griaunantis, agresyviai atrodantis, o neretai ir besielgiantis jaunimas. Juo labiau, kad istoriškai susiklostė gana nepalanki situacija – pirmosios nesankcionuotos eitynės per valstybines šventes tebuvo girtų skinų maršai iš minėjimo koncertų. Tai niekuo neoriginali situacija – žiūrovai vieningais žygiais palieka kone visus sunkiosios muzikos koncertus, nepriklau­somai nuo jų ideologinio atspalvio.

Šių žygių pagrindu LTJS pradėjo rengti sankcionuotas eitynes, kurias dabar kasmet palydi žiniasklaidos dėmesio banga. Tačiau skinams tai vis dar atrodo jų nuosavas renginys ir jie nesiruošia iš jo pasitraukti. Priešingai, žygiuoja pirmose eilėse ir vėliau medijas „papuošia“ savo dainomis. Sunku pasakyti, kaip geriausiai iš šios dviprasmiškos situacijos turėtų gelbėtis tautinis jauni­mas, tačiau aišku viena – jų įvaizdžio kūrimas ir viešieji ryšiai apskritai yra silpniausia organizacinė grandis.

Nacionalistų funkcionalumas užgniaužtos tapatybės visuomenėse

Breiviko ir tolerantiška verčiamos Europos, kurios dalis esame, kontekste maža įrodyti, kad naciona­lis­tai nekenksmingi. Jie funkcionalūs.

Patriotinių organizacijų egzistavimas, nors jų pačių išsikelti tikslai gali būti visai kiti, yra keliais aspektais naudingas visuomenei, kuri „iš viršaus“ tikinama išsižadėti kultūrinio tapatumo. Pirma, vien jų minėjimas viešojoje erdvėje (tegul ir negatyvus) primena visuomenei, jog egzistuoja tautiškumą puoselėjančios grupės. Tai susilpnina įspūdį, jog tautinis tapatumas yra išvytas iš pilietinio gyvenimo, ir atgaivina drąsą identifikuotis tautiniu pagrindu. Šitaip nukenksminama tiksinti užgniaužtų jausmų bomba.

Antra, pati organizacijų veikla nukreipta į laisvą tautinių sentimentų raišką, jų viešą deklaravimą. Tai kiekvienam išgyvenančiam individualų pasirinkimą tarp neva prideramo „tautinio mito“ išsižadėjimo ir etninės tapatybės padeda rinktis antrąjį kelią.

Pagaliau, tautinis jaunimas yra vieša atsvara demoralizuotam ir emigruojančiam jaunimui. Reikia priminti, jog sekant prielaidomis čia mūsų pasirinkimas nėra labai platus: žmogus savo kultūrinio/tautinio tapatumo poreikį gali užgniaužti arba realizuoti. Prisimenant, kokie yra nacionalizmo poreikiai, aišku, jog čia minima realizacija neapima jokių destruktyvių reiškinių, juolab terorizmo protrūkių. Prof. Broniaus Kuzmicko žodžiais, „nacionalinė savijauta neišnyksta net jei neranda išraiškos kultūriniu, politiniu, socialiniu lygiu, bet tada ji įgauna radikalią formą“. Aptartais būdais tokio scenarijaus išvengti padeda patriotinės jaunimo (ir ne tik) organizacijos.

Lieka kirbėti liūdna abejonė, ar tik nesame viduje susidėvėjusi visuomenė, nebežinanti, kas mums vertinga. Prisimenu, kaip pirmame kurse vienam jaunam dėstytojui pasakius „nesuprantu, ko jums toks vertingas tas tautos suverenumas“ šokiruoti liko dauguma auditorijoje buvusių studentų. Tačiau ne mažiau mūsų reakcija tada nustebino ir dėstytoją. Galbūt visuomenė per du nepriklausomybės deimtmečius pasikeitė tiek, kad suverenumo ir tautiškumo vertė iš tikrųjų tampa diskusijų klausimu ir gyvename, kaip studentiškame pavyzdyje, dviejose skirtingose tikrovėse tarp tų pačių sienų. Tokiu atveju bent vienoje iš tikrovių šis tekstas apeliuoja į tiesą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *