Skelbiame Seimo nario Gintaro Songailos kalbą perskaitytą Šalčininkų vardo paminėjimo 700-osioms metinėms skirtoje konferencijoje 2011 07 02 d. Šalčininkuose.
Mieli konferencijos dalyviai!
Švęsdami pirmojo Šalčininkų žemės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metines, mes turime prisiminti, kad tais rūsčiais, atkaklaus gynybinio karo su kryžiuočiais laikais tai buvo Lietuvos valstybės centrinių žemių, vadinamosios „tikrosios Lietuvos” pietinis pakraštys. Dar piečiau esančiame Lydos krašte plytėjo jotvingių–dainuvių ir lietuvių mišriai gyvenami plotai. Kaip žinia, šiauriniai jotvingiai, giminiška lietuviams gentis gana greitai pateko į kuriamos Lietuvos valstybės branduolį ir ilgainiui sulietuvėjo. Maždaug nuo XII amžiaus į šį kraštą iš lėto pradėjo migruoti slavai dregovičiai, o dalis jotvingių palaipsniui suslavėjo, priėmę stačiatikių bei katalikų tikybą. Archeologiškai jotvingių kultūra į pietus nuo Šalčininkų visame Lydos aukštumos plote fiksuojama iki pat XVII amžiaus pabaigos, o 1860 m. gyventojų surašymas parodė, kad net pietinėje Gardino gubernijos dalyje jotvingiais save dar laikė virš 30000 žmonių.
Tai paminėjau todėl, kad Šalčininkų–Lydos krašto istorija yra susijusi ne tik su pačiu Lietuvos valstybės lopšiu, bet ir su lietuvių–jotvingių bei lietuvių–gudų tarpusavio santykių istorija, kuri yra nepaprastai įdomi, nors ir dar nepakankamai ištyrinėta.
Kaip antai, vartydamas prieš dvejus metus Lietuvos kraštotyros draugijos išleistą monografiją apie Lydos kraštą aptikau, kad dar XIXa. pabaigoje gudų archeologas V.Šukievičius Varenavo rajone tyrinėjo akmenų krūsnimis grįstus kapinynus, kurie tradiciškai priskiriami jotvingiams. Vieną iš jų – Puzelių kapinyną – tiek gudai, tiek lietuviai, kurių tais laikais čia gyveno dauguma, vadino gana keistu žodžiu – „Leicekapinis”.
Patys radiniai rodė, kad čia buvo palaidoti daugiausia kariai, be to kapai buvo su gana turtingomis ne tik žalvarinių, bet ir sidabrinių bei paauksuotų papuošalų įkapėmis, datuojamomis XII–XIV amžiais. O pats kapinyno pavadinimas rodo, kad čia buvo „leičių kapai”, „leičių kapinės”. Žodis „leitis” – tai senovinis lietuvio pavadinimas, kai dvibalsis „ei” dar nebuvo virtęs į „ie”. Dar ir šiandien latviai kartais apie lietuvį pasako, kad jis yra „leitis”, daugiskaita jie sako „leiši”. Kaip ir galėtume sakyti, kad jau pats kapinyno pavadinimas rodo, jog čia kryžiuočių laikais buvo palaidoti lietuviai, nors patys laidojimo papročiai buvo paveikti jotvingių įtakos.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Kaip neseniai Lietuvos istorikai atrado, žodis „leitis” galėjo reikšti ne tik ir ne tiek mūsų supratimu tautybę, kiek kariaunos narį, kunigaikščio palydos, jo tarnybos narį, žirgų prižiūrėtoją ir pan. Nors lietuvio terminas tautybei pažymėti jau buvo seniai įsitvirtinęs, bet dar XVI amžiaus dokumentuose istorikai aptiko, kad tebebuvo vartojamas terminas „leitis”, kai buvo apibūdinamas dvaro žirgininkas. Net pats Lietuvos vardas senovėje galėjo reikšti tiesiog karių kraštą – kraštą, kurį valdė kariauna. Kai slavų metraščiuose buvo minima, jog juos puola „Litva” , tai reiškė, ne tik faktą jog juos puolė lietuviai šiandienine prasme, ir ne tiek faktą, kad juos puolė Lietuvos valstybė, bet kad juos puolė savitai tvarkai paklūstanti konkreti kariauna, save vadinanti „Lietuva”.
Priminsiu, kad latvių kalboje žodis „leita” reiškia bendrą, viešą, valstybinį reikalą. Taigi, žodis „Lietuva” galėjo reikšti bendrą karinį reikalą ar tiesiog valstybę (tarsi kalbėtume apie vienybę, susiliejimą, bendrašaknį žodį su žodžiu „lietis”, „susilieti” (gud. „slitsia”). Šis vardas, Lietuvos valstybės vardas neatsirado nuo kokio tai upelio pavadinimo, kaip anksčiau manyta, bet nuo pačios valstybės, jos esmės senovinio pavadinimo. O jūs ir mes, vaikščiodami šio krašto takais, turėtume suprasti, kad vos ne kiekvienas šios žemės lopinėlis mena didžią istoriją – yra apipintas legendomis ir pasakojimais, kuriuos papasakojo ir iki šiol dar pasakoja žmonės lietuvių, gudų, lenkų kalbomis. Tai mūsų bendras paveldas, kuris padaro mus ne vėjo papučiamais lapais, bet savo krašto, jo praeities ir papročių mylėtojais, giliai į savo žemę šaknis įleidusiais ąžuolais.
Būkime verti savo protėvių kasdieniniame gyvenime ir pažinkime savo kraštą bei jo žmones. Tai suteikia gyvenimui prasmę ir šiandien, ir pačiais seniausiais laikais.
Pagaliau atsirado lietuviškas vertimas žodžiui “Diržava”, kuriuo didžiuojasi rusai – tai Lietuva.
Ne “Diržava” o “Deržava”. 😀
Diržava, matyt :), nuo žodžio diržas, kurio pagalba buvome ne kuriuos prispaudę.
Autorius klysta – jokių gudų niekada nėra buvę, nes žodžiu gudai lietuviai nuo seno vadindavo kitokius: nesvarbu ar lietuvius, ar kitataučius.
Autorius klysta: Lietuvos pavadinimas kilo ne nuo žodžio leičiai, nes tai – indoeuropietiškas žodis (žr.vokiečių žemaičių leide – palyda, kas atitinka senovės fryzų lid, senovės švedų ir islandų lith).
Todėl leičių valstybių būtų susidarę n visoje Europoje.
Lietuvos pavadinimas yra kilęs nuo žodžio lietus, (kurio atmainos yra žodžiai lieti, lieta, (kaip) nulietas, lietuvis, Lietuva, nes visų jų kirtis yra ant lie), kuris yra (ir buvo) toks svarbus kaip procesas (ar gėrio šaltinis) kaip, pvz., ratas technikoje ar duona kasdieninė visų tautų gyvenime.
Ir tai nenuostabu: senovėje Lietuva buvo miškų kraštas (o tokiems kraštams yra būdinga, kad dažnai lyja – dar E.Mieželaitis kadaise rašė: “čia – Lietuva, čia – lietūs lyja”), ko dėka lietuviai (ir baltai visumoje) gyveno gana izoliuotai ir išlaikė indoeuropiečių prokalbės požymius iki šiol – ką pripažįsta žymiausi pasaulio lingvistai, siunčiantys studentus iš viso pasaulio, kad išgirsti kaip kalbėjo indoeuropiečių tautų protėviai pas lietuvių sodiečius.
Beje, Lietuvos vardą iš lietaus kildino ir įžymusis lietuvių kalbos formuotojas Jonas Jablonskis.
Buvo tokia mistinė žemė THULE, iš Vergilijaus Eneidos, bet jei sukeisime vietomis skiemenis, gausis – LETHU.
Nelabai vertėtų remtis graikų, kurių tuometė valstybė pabaigoje buvo išpederastėjusi, vaizdiniais, nes ir pats Publijus VERGILIJUS Maronas numirė vos tik apturėjęs ryšį su tuo kraštu.
Pavadinkime jo mirties priežastį AIDS. 🙂
O kas galėtų paneigti, kad …?
Tuo labiau. Tai žaidimas žodžiais ir jų skiemenimis. Egzaltuotas požiūris į supančią aplinką. 🙂
Žodis Lietuva kaip sąjunga gali būti, bet tai, kad senovės rusai sakydavo “Litva prišla”, tai dar nereiškia, kad Lietuva buvo karių draugovės pavadinimas.
Pvz., lietuviai, sovietams užėmus Lietuvą, irgi sakydavo: rusai užėjo, nors ten buvo ne rusai, o смесь бульдога с носорогом, kaip sako rusai. 🙂
Papildau.
O ir jokios Rusijos nėra ir niekada nebuvo – Rasieja (iš Россия) Ivano sūnžudžio (nors turėjusio jį auginusį tėvą, bet sakiusio, kad jo gamintojas 🙂 – koks tai didelis mongolų – totorių viršininkas Mirza) buvo iš pat pradžių kuriama ne kokios tai tautos, pvz., rusų, o įvairiatautės makalienės, tipo dabar JAV, pagrindu, kur žmones jungia tik spalio revoliucijos žydų komisarų smarkiai apkapota rusų kalba.
Taigi ir rusų tauta kažin ar yra, nes toje valstybėje, nesvarbu kilmė ar išvaizda, bet vos ne visi save įvardija rusais.
Taip, kad teisingai seniau tą šalį vadino Rasieja – Rusijos nėra (jei būtų Руссия, tai nuo žodžio русский būtų išvestinis žodis, o dabar tos šalies oficialus pavadinimas yra Россия, o jų piliečio pavadinimas – россиянин, o ne русский).
Na ir kokiomis gi “legendomis ir pasakojimais, kuriuos papasakojo ir iki šiol dar pasakoja žmonės … lenkų kalbomis” apipintas šis kraštas?
Gintarai, kas tau darosi?
KGB prispaudė?
Tikrai – jei jau mums pasidaro svarbios “gudų”, “lenkų” legendos ir pasakojimai apie iš mūsų pavogtą daiktą – mūsų, lietuvių, teritoriją, tada jau gero nelauk.
Vėl gi autorius pats sau prieštarauja: sako, kad, būk, slavai pradėjo migruoti į Šalčininkus nuo 12a., o dar 19a. ten vos ne visi save laikė jotvingiais.
Tokiu atveju yra akivaizdu, kad ne kokių tai dregovičių (beje, manoma, kad tai – viena iš buvusių baltų genčių) migracija tenykščius suslavino ar, tiksliau, nulietuvino, o rusifikacija ir lenkinimas.
Štai apie ką dera kalbėti.
Juk akademikas Z. Zinkevičius aiškiai parodo savo darbuose, kad tenykščių pavardės absoliučioje daugumoje atvejų yra suslavintos lietuvių pavardės.
taigi, taigi, atrodo, Gintaras nelabai turėjo ką pasakyti. kai politikas leidžiasi į diletantiškus oasvarsatymus, gero nelauk.