D.Razauskas: Tikrovė tikrina, ar verti mes išlikti (27)

„Žalgiris“ (Nr.108) specialus dienraščio „Respublika“ priedas, www.zalgiris.org 

Dainius Razauskas, respublika.lt nuotr.

Dainius Razauskas

„Gyvenimas nuolatos tikrina šio pasaulio būtybes, klausdamas, ar jos tebėra jo vertos. Šiandien šis klausimas griežtai iškilo Lietuvai“ – sako žinomas Lietuvos religijotyrininkas, mitologas ir mąstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas. Grėsmingus signalus, Lietuvai siunčiamus iš Lenkijos ir Rusijos, jis laiko ne vien pavojumi, bet ir viltimi. 

Skaitykite „Respublikos“ žurnalisto Rimvydo Stankevičiaus pokalbį su D.Razausku: 

– Dvi dešimtis metų mąstėme taip: „Laisvę jau iškovojome, todėl meilę Lietuvai galime laikinai padėti į lentynėlę, pailsėti nuo savo patriotinių jausmų ir mėgautis asmeniniu gyvenimu“. Tačiau turint omeny vis agresyvėjančius Valdemaro Tomaševskio pasisakymus Vilniaus klausimu, Baltarusijos užmojį šalia Lietuvos sostinės statyti atominę elektrinę, galima tarti, kad jei patys nemylėsime savo Tėvynės… 

– …tuojau pat atsiras norinčių ją „pamylėti“ už mus? 

Žinoma. Kalbant apie V.Tomaševskį, tuoj pat ateina į galvą K.Kastanedos sugalvotas terminas „smulkus tironas“. Tai toks priešininkas, kuris nuolat kenkia, erzina ir neleidžia ramiai gyventi. Tas smulkus tironas – neigiamas personažas, bet gyvybiškai reikalingas kaip jėga, neleidžianti aptingti, apsnūsti, nukrypti į šunkelius. 

Pasipriešinimas sužadina žmogaus jėgas. Nesusimąstėte, kodėl žmonės mėgsta motociklu lėkti kaip patrakę? Nes vėjo pasipriešinimas sukelia judėjimo, gyvenimo jausmą. Lygiai taip ir valstybės gyvenime – kai kurie iškylantys sunkumai ir grėsmės gali katalizuoti jos raidą, pažadinti iš letargo, paskatinti susitelkti. 

Manau, tai – pats optimistiškiausias požiūris į lenkų problemą ir netgi į gresiančią tapti itin tragiška elektrinės statybos problemą. Kodėl sakau – tragiška? Remdamasis visa savo sena sovietmečio patirtimi bei jos išugdyta intuicija esu įsitikinęs – Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą ir tas dvi elektrines stato kaip tik dėl to. Tai akivaizdu. Bent kiek susipažinę su „zonos mąstysena“, nepraradę ryšio su žvėries instinktu aiškiai suvokia, ką visa tai iš tiesų reiškia. Ta elektrinė – tai bomba. Gerklėn įremtas peilis. Užtat, mano galva, ši problema Lietuvai šiandien dar opesnė, nei lenkų. Juolab kad ji ne mažiau gresia patiems lenkams. 

Ši grėsmė yra iššūkis mums. Ir jei jo nepriimsime, – žūsime. O jei įveiksime, tai turime vilties prižadinti tas savo galias, į kurias šis iššūkis nukreiptas: taip trūkstamą lietuviams pastaraisiais laikais tikrovės jausmą. Nes mes visiškai užsisapnavome prieš veidrodėlį. Mes užsigrožėjome savo atspindžiais ir nieko aplinkui nebematome. 

– Grįžtant prie lenkų. Išties juk Rusijai velniškai paranku, kad Lietuva pjautųsi su Lenkija, nes susivieniję prieš bendras grėsmes juk būtume daug stipresni. Ar ne? 

– Žinoma. Bet nereikia čia įžvelgti vien sąmokslo – juk tokia viso pasaulio tarptautinė politika. Politikoje kalbama visuomet moraliai, o elgiamasi visuomet pačiu brutaliausiu įmanomu būdu. Reikia tą suvokti ir neturėti iliuzijų – visų svetimų valstybių jėgos viską visada tikrai stengiasi panaudoti savo naudai. Todėl ir Lietuvos išglebimu neabejotinai naudojasi tiek rusai, tiek lenkai. O blogiausia, kad ir vieniems, ir kitiems kozirius į rankas įduodame mes patys, visiškai praradę nuovoką tarpusavio kivirčuose. 

– Noriu paklausti ne tik kaip piliečio, bet ir kaip mokslininko. V.Tomaševskis, remdamasis užrašais ant Vilniaus kapų paminklų, daro išvadą, kad lietuviams, o ne lenkams Vilniuje reikia integruotis. Ką apie tai manote? 

– Jei kalbame apie kapines, jose yra kuo įvairiausių tautų pavardžių, vyrauja – gramatiškai lenkiškos. Tačiau reikia turėti omeny XVII–XVIII amžiaus situaciją, kai net lietuviškiausia pavardė, pvz., Žvirblys, virsdavo Vrublevskiu. Lietuvis Petro sūnus, lietuviškai Petraitis, slavišuose kanceliarijos raštuose automatiškai virsdavo Petrovičiumi ar Petrovskiu. Abiem atvejais – tas pat krikščioniškas vardas, tik atitinkamai su lietuviška arba slaviška patronimine (tėvavardine) priesaga. Tėvavardžiai virto pavardėmis būtent per kanceliarijų raštus. Štai taip visi Lietuvoje priviso „–ovskių“ ir „–inskių“, neturinčių nė lašo lenkiško kraujo. Dirbdamas Bulgarijoje Jonas Basanavičius irgi buvo „Basanovič“. Tai ar dėl to jis irgi jau lenkas? 

Dar vienas „lenkiškų“ pavardžių kilmės šaltinis – Lietuvos didikai ir bajorai. Beje, ir Juzefas, tiksliau, Juozapas Pilsudskis buvo lietuvis, netgi žemaitis, senos žemaičių bajorų giminės, archajiška iš dvikamienio vardo kilusia pavarde Giniotis. Pilsudskiu jis tapo pagal vietovardį, dvaro pavadinimą, irgi lietuvišką, – Pilsodė, ar Pilsūdė. Beje, lenkai galėtų padėkoti, kad Lenkiją jiems išlaisvino ir atkūrė lietuvis… 

Bet juk ne pavardžių kilmė svarbiausia – svarbiausia, ar čia gyvenantis žmogus laiko save šios valstybės Lietuvos piliečiu, ar yra jos priešas. Beje, pavardės kapinėse – dar ir Lenkijos nusikaltimo, vykdyto prieš lietuvių tautą, – brutalaus prievartinio lenkinimo, polonizacijos, – daiktinis įrodymas. 

Nesuprantu, kodėl išvis Lietuva ieškinio Lenkijai nepateikia? Kaip pateikė Rusijai už penkis dešimtmečius okupacijos. Manau, kaip tik nuo ieškinio ir reikėtų pradėti derybas su lenkais. Apskritai, manau, pagaliau dera užimti tokią politinę poziciją, kuri atsvertų dvi dešimtis metų lenkų okupacijos ir agresyvios polonizacijos. Ir, beje, visą „atlietuvinimo“ politiką reikia daryti būtent Lenkijos lėšomis. Tegu Lenkija dabar atitaiso mums padarytą žalą, tegu užgydo skaudžią Lietuvos kūne padarytą žaizdą. O Lietuvos „lenkams“ turi būti įvestos Lietuvos istorijos pamokos, kuriose būtų itin smulkiai, kone su konkrečių šeimų biografijomis, aiškinamas prieš tris keturias kartas vykęs prievartinis Rytų Lietuvos polonizavimas. Gal daugelis dar aptiks savo tikrąsias šaknis, savo tikrų prosenelių, kuriuos jie išdavė, kančią. Beje, mes, lietuviai, šią kančią užmiršdami, juos irgi išduodame. Kaip ir Gervėčių apylinkių lietuvius, kurių tėviškėje kaip tik dygsta naujas Maskvos „Černobylis“ (tpfu tpfu tpfu). 

– Bet jei J.Pilsudskis – lietuvis, kaip mes pateiksime ieškinį Lenkijai? Jie sakys, kad jokios Lenkijos invazijos nebuvo? 

– Pilsudskis, padedamas lenkų kariuomenės, išties ketino atkurti didžiąją Lietuvą Abiejų tautų Respublikos sudėty su sostinėmis Vilniuje, Minske ir Kijeve. Bet už jo nugaros Lenkijoje veikė ir kitos politinės jėgos – lenkų nacionalistai, kurie jo karą suprato kaip būtent Lenkijos plėtrą ir Vilniaus krašto užgrobimu pasinaudojo saviems tikslams. 

Ir po viso to dabar jie dar vaidina skriaudžiamuosius? Tegu žvelgdami  į akis pasako, ar lietuviai išvis kada nors terorizavo lenkus taip, kaip elgėsi jie patys? Man atrodo, metas atsigręžti į šią problemą veidu. Ir aiškiai atskirti, su kuo mes kovojame. Juk ne su lenkais ir Lenkija, o tik su lenkų šovinistais. Ne su rusais ir Rusija, o tik Rusijos imperijos šovinistais. 

– O lenkų šovinistų būstinė yra Varšuvoje ar Lietuvoje? 

– Viena – ten, kita – čia. Jos, žinoma, susijusios, ir sąveikaudamos, sąmoningai ir net nesąmoningai pakurstydamos viena kitą, atlieka griaunamąją, antivalstybinę Lietuvos atžvilgiu veiklą. Tačiau manau, kad geografinė būstinių vieta nėra svarbi. Svarbu, kad mes suprastume, kas vyksta, ir užimtume pagaliau deramą poziciją. 

– O štai Lietuvos intelektualai renka parašus, siekdami vengti konflikto su Lenkija… 

– Konflikto ne visada įmanoma išvengti. Negalima kurstyti nesantaikos, negalima provokuoti konflikto, bet būna situacijų, kai konflikto vengimas reiškia bailumą. Jei tave daužo, o tu stovi rankas nuleidęs, – ar čia „konflikto vengimas“? Jei tave užpuolė plėšikas, apiplėšė, primušė ir dar pasityčiodamas kaltina, tai su juo „susiderėti dėl taikos“, padarius eilinę nuolaidą, nepavyks. Jis niekad nesiliaus, kol galutinai užguis ir sutryps tave. Nebent laiku sugebėsi pažvelgti tikrovei į akis ir susiimti, sutelkti visą savo drąsa, visas jėgas ir duoti taiklų atkirtį. 

Kai užgaunamas tautos orumas, kėsinamasi į jos esybę, reikia paklausti savęs, ar turime pakankamai rimtų motyvų dar pakentėti dantis sukandus? Ir jei išskyrus baimę tokių motyvų nėra, kurių galų turime šypsotis, spjaudomi į veidą? Paminta, praradusi orumą tauta išvis nebeturi vilties būti laiminga. 

O bijoti nelabai turime ko. Šis konfliktas nėra karinis ir kol kas – net ne teisinis. Čia apskritai net ne Lenkijos, o Lietuvos vidaus problema. Čia – Lietuvos politikų orumo klausimas. O apie Lenkijos veiksmus kalbant paprastų žmonių kalba, esame agresyviai klausiami: „Ei, jūs ten, Lietuvoje, ar tarp jūsų dar yra bent vienas, turintis k…šus?“ O Rusijos zėkas priduria: „Jeigu nebėra – tai dvėskite. Tada jūs neverti gyventi“. 

Taip jau yra, kad pasaulis apskritai nepalieka vietos komediantams. Tokia yra tikroji būtis. Tikrovė nuolat tave tikrina, ar esi vertas išlikti. Ir išlikti tegalime tokie, kokie iš tikrųjų esame – tikri. Tikrovėje ilgai kaukėmis nepasidangstysi. 

Lietuviai šiandien piktybiškai nenori to matyti. Kaip jau sakiau, jie tik į veidrodėlį spokso, o visas savo jėgas, visą savo talentą ir dėmesį sukišo į nuosavus ūkelius. Net nepastebėdami, kad virš jų privatizuotų ūkelių susitelkė labai kolektyvinė grėsmė. Būties iššūkis šiuo atveju tiesmukas ir šiurpus – tokia avių banda neturi teisės išlikti. Ir nereikia pykti. Jei pasižiūrėtume į save iš šalies, kaip į kažkokius „juos“, pasišlykštėtume jais ir net neitume jų gelbėti. Nes dvi dešimtis metų gyventi vien tik apvaginėjant vieniems kitus, vieniems iš kitų burnų kąsnį traukiant – ko galima tikėtis? Seklu, pigu ir žema. Toks gyvenimas neįdomus, todėl jis neturi ateities. 

Todėl pokalbio pradžioje ir mėginau grėsmę įvardyti kaip optimistinį iššūkį, gera lemiantį ženklą. Nes jei Lietuva gali išgyventi, tai tik kitaip, nei ji gyveno ligi šiol. Grėsmė, pavojus, iššūkis arba sunaikina, arba kaip tik padeda pakilti į aukštesnę būtį. Tačiau kol kritinė Lietuvos visuomenės masė nesuvoks, kad jų ūkeliai ir apskritai ekonomika nėra svarbiausias dalykas, tol iš mirties taško nepajudėsime. Žmogus gali daugiau valgyti, gali mažiau valgyti, bet dėl to jis laimingas netaps. Žmogaus laimė priklauso nuo to, ar jis gyvena prasmingą gyvenimą. Beje, tik toks žmogus vertas turėti pinigų, nes praturtę galvijai net nežino, ką iš tikrųjų su pinigais veikti. Dvarus statosi. Naujieji „bajorai“. Ir taip jau Lietuvą visą tvoromis užsitvėrė, iš kurių kas antra dargi neteisėta… 

Kaip ilgai dar tikėjomės ir norėjome šitaip gyventi? Todėl ir sakau, kad bendra išorinė grėsmė yra vienintelis įmanomas šiandien akstinas, galintis mus prižadinti, priminti, kad esame tauta, bendruomenė, kad esame kartu, kad nėra tokios tvoros, kuri apsaugotų nuo radiacijos. 

Priminti, kad tik ištiesę vieni kitiems rankas išgyvensime ir būsime laimingi, kaip jau ne kartą savo istorijoje turėjome progą įsitikinti. Kokios gi dar pamokos reikia, kad tai vienąsyk suprastume? 

www.zalgiris.org

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *