D. Razauskas. Su dūmais – į dausas (4)

Dainiuss-Razauskas

Dainius Razauskas

Pasak A. Vyšniauskaitės, velionį „išlydint į kapines, v ė l ė išeinanti pirmoji, atsisėdanti a n t pirkios k a m i n o ir sėdinti tol, kol velionį užkasa. Užtat Viduklės apylinkių žmonės sakydavo, jog mirusįjį išlydėjus reikia tuojau užkurti krosnį, kad visa negeroji dvasia iš namų išeitų.   

Pasak senųjų kupiškėnų, krosnį pakūrus, v ė l ė  s u  d ū m a i s pakylanti į Dievo teismą.“ Panašiai, beje, Baltarusijoje grįžę iš kapinių žmonės pirmiausia sėsdavo prie krosnies ir, ją liesdami, šildydavosi rankas, „kad mirtis išeitų pro kaminą ir daugiau troboje nebeužsiliktų“.       

O pasakodama apie sėdinčią ant kamino ir su dūmais iškeliaujančią vėlę A. Vyšniauskaitė, matyt, rėmėsi  šiuo tautosakos užrašymu Kupiškyje:      

Mirusio žmogaus siela, kol dar nepagiedota „Aniolas Dievo“, vaikšto po gryčią ir žiūri, kuris kaip numirusio rauda. Kaip tik prieš lydėjimą pradeda giedoti „Aniolas Dievo“, s i e l a raudodama pirmutinė išeina iš gryčios ir atsisėda a n t  k a m i n o. Ant kamino sėdi tol, kol tik nulydi į kapus ir užkasa. Kai [iš] ryto pakuria pečių, tada s u  d ū m a i s keliasi į d a n- g ų ant teismo.      

Nors tai bene vienintelė tokio pobūdžio tautosakos žinia, ji turi platų ir patikimą kontekstą, kurį šiuo atveju verta aptarti, – būtent sielos, vėlės ryšį su dūmais, anksčiau su laidotuvių laužo dūmais, vėliau ir ligi pat pastarųjų laikų – su žvakės dūmu.      

Gintas Margis. Dūmai. 2007

Gintas Margis. Dūmai. 2007

G. Beresnevičiaus žodžiais, „nuo laidotuvių kylantys dūmai nesyk aiškinami kaip tam tikras mirusiojo vėlės pėdsakas, netapatintinas su pačia vėle, tačiau su kažkuria jos dalimi susijęs. Prancūzas Žiliberas de Lanua mini panašius spėjimus kuršiuose 1413–1414 m. Kuršiai, degindami mirusįjį, stebėjo dūmų kryptį, tikėdami, kad dūmai, kylantys į viršų, reikš, jog siela išgelbėta. Dūmai, krypstantys į šoną, parodys, jog siela pražuvusi. Tokie lietuvių būrimai minimi XVIII a. – specialūs žyniai Žvakonys ar Dūmonys (Szwakones… Dumones) iš žvakės skleidžiamų dūmų sprendė, ar ligonis mirs, ar pasveiks.“        

G. Beresnevičius užsiminė apie du istorinius šaltinius. Pirmasis – G. de Lannoy 1413–1414 m. pranešimas, pasakojantis, kad tarp kuršių esanti „sekta“ (N. Vėliaus spėjimu, gal kokia karių giminė), kurios mirusieji nariai sudeginami, o laidotuvių laužo dūmus aplinkiniai stebi „ir tiki, kad jeigu d ū m a i kyla tiesiai į dangų, tai s i e l a yra išgelbėta, o jeigu rūksta į šalį, tai siela pražuvusi“. Antrasis šaltinis – tai XVII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kunigavusio M. Pretorijaus veikalas „Prūsijos įdomybės“, kuriame sakoma: „Szwakones yra ženklų aiškintojai, kurie stebėjo degančios žvakės ir jos dūmų ženklus; pavadinimas kilęs iš szwake, ‘deganti žvakė’, jie dar vadinami ir dumones, iš dumai, tai yra ‘dūmai’, nes jie stebėjo žvakės dūmus; ir kartą mano kunigavimo pradžioje man pačiam atsitiko štai kas: Aukstynlaukių kaime teikiau komuniją senai moteriai, kuri labai silpna gulėjo lovoje, ir ten buvo uždegtos visos žvakės; suteikus komuniją, viena moteris iš karto žvakes užgesino, o vienas mano potabelis norėjo prieiti išsklaidyti dūmų, kad jie manęs neerzintų. Jinai potabelį sulaikė, bet stebėjo d ū m ų   ž e n k l u s ir iš jų sprendė, a r   a t s i g a u s, ar  m i r s, – viso to aš negalėjau matyti, nes buvau pasisukęs į kenčiantį žmogų ir guodžiau jį žodžiais ir maldomis. Bet aiškiai girdėjau tą moterį sakant, kad šitas asmuo nuo ligos nemirs, bet atsigaus, – taip ir įvyko.“      

Pasak G. Ostermejerio, beje, „tokie bandymai ir dabar daromi“, t. y. XVIII a. pabaigoje. Negana to, tokie tikėjimai bei papročiai paliudyti ir kone per visą XX a. Štai J. Elisono Panevėžio apylinkėse užrašytas tikėjimas: Jei, kunigui lankant ligonį, užpūtus žvakę dūmai eina aukštyn – ligonis pasveiks, jei žemyn – mirs. J. Balio duomenimis, toks tikėjimas žinomas visoje Lietuvoje: „Kai kunigas, išklausęs ligonį, eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesytų žvakių dūmai: jei eis į duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks.“ Keletas J. Balio surinktų konkrečių tokio pobūdžio užrašymų: Ligoniui laukiant kunigo, jeigu, žvakes užpūtus, dūmai eina ant ligonio – ženklina mirtį, jei tolyn – išgis (Klovainiai); Kada ligoniui parveža kunigą, reikia, užpūtus žvakes, žiūrėti: jeigu dūmai į aukštą kyla – pagis, jei ant žemės sukas – mirs (Kražiai); Kuomet atveža kunigą pas ligonį, atlikus išpažintį šeimininkė užpučia žvakę: jei dūmai eina aukštyn, tai ligonis pagis, jei draikos palei žemę – mirs (Naujamiestis); arba atvirkščiai: Jei prie ligonio degančią žvakę užpūsi ir dūmai eis į viršų, tai ligonis veikiai mirs, o jei pažemiais, tai pagis (Švėkšna); pagaliau: Jei kunigą išvežus ir užgesinus žvakes dūmai eina tiesiai į viršų, tai ligonis eis tiesiai į dangų (Seirijai), o tai juolab primena minėtą XV a. kuršių tikėjimą. Ir istorinėje Lietuvoje – šiuolaikinėje Baltarusijoje visai taip pat užpūsdavo žvakę prie velionio ir žiūrėdavo: „Jeigu dūmas kildavo aukštyn – tai reiškė, kad siela paliko kūną ir keliauja pas teisuolius, o jeigu dūmas draikėsi po trobą, tai siela tebėra prie kūno ir turės pereiti skaistyklą.“ Vitebsko srityje: jei dūmas kyla tiesiai aukštyn, tai siela jau išėjo iš kūno, o jei draikosi, tai dar ne. Ligonio likimą iš žvakės dūmų panašiai būrė ir bene visi slavai. G. Beresnevičius pažymėjo, jog „šis motyvas visiškai atspindi kuršių įsitikinimą, tik tarsi miniatiūrizuotai, vietoj laužo – žvakė“.      

Dar pora užrašymų iš XX a. antrosios pusės: Baigus kunigui apeigas, gesina žvakes, ir moterėlės stebi, kur žvakių dūmai trauks: jei į langus, tai ligonis pasveiks, o jei į duris, tai mirs; Kada kunigas išklauso ligonio išpažinties, jei, žvakes užgesinus, dūmai pakrinka po visą pirkią – ligonis pasveiks, jei dūmai žieduku išeina pro duris – ligonis mirs, taigi jo siela arba liks pirkioje, savame gyvenime, arba „išeis“, vadinasi, žmogus mirs. Ir J. Balys šį paprotį kitoje vietoje perpasakoja su atitinkamu paaiškinimu: „Atvežus kunigą prie ligonio ir jam atlikus religinius patarnavimus, užpučiamos žvakės ir žiūrima, į kur eina dūmai: jei kyla į viršų – ligonis pasveiks, jei driekiasi durų link – ligonis mirs (t. y. i š- e i s).“ Kadangi mirtis būdingai suprantama kaip sielos išėjimas, iškeliavimas, kelionė, tai panašus spėjimas apibendrinamas kelionei apskritai, ir štai dar pastaraisiais laikais per mirusiųjų atminų vakarienę Vėlinių metu ant stalo uždegama žvakė, o pavalgius žvakę užpučia ir žiūri, į katrą pusę eina dūmai – į katrą pusę dūmai eina, tai į tą pusę reiks tam, kas pūtė, išvažiuoti, o jei į viršų – tai auga ir namie pasilieka.      

Taigi, pasak G. Beresnevičiaus, „tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną pakūrus krosnį su dūmais lekia į dangų. Pastarasis tikėjimas atliepia Žilibero de Lanua paminėtą kuršių būrimą, kai iš nuo laidotuvių laužo kylančių dūmų krypties sprendžiama, kur iškeliauja siela, bei lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį. Čia tikriausiai susiduriama su sena indoeuropietiška tradicija – indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį.“ Iš tikrųjų, panašiai šiaurės germanų dievo Odino išpažinėjai „tikėjo, kad juo aukščiau virš laidotuvių laužo pakilo dūmai, juo didesnė yra šio dievo pasitiktųjų Valhaloje garbė“. Su panašiais vaizdiniais iš dalies gal būtų galima susieti ir „Čhandogja upanišados“ 5.10.3 žodžius: „O tie, kas kaime rūpinasi atnašavimais ir dosnumu, ir išmalda, jie eina į d ū m u s (dhūmam), iš dūmų – į naktį, iš nakties – į kitą mėnesio pusę“ ir t. t. Ne išimtis ir ligonio būklės spėjimas pagal dūmus. Antai airių tradicijoje Alsterio karaliaus Konchobaro druidas, pasak F. le Roux, „žmogaus negalią nustatydavo vien pagal dūmus, kylančius iš jo namo“.      

Tokių vaizdinių aptinkama ir už indoeuropiečių tautų ribų, todėl panašu, kad šie yra visuotiniai, archetipiniai. E. B. Tyloro duomenimis, Borneo dajakai, „degindami mirusiuosius, sako: ‘Gero žmogaus laidotuvių laužo dūmai kyla aukštyn, ir jo siela kartu su jais pakyla į dangų, o blogo žmogaus laidotuvių laužo dūmai krinta žemyn, ir siela kartu su jais nusileidžia ant žemės, o iš čia – į požemio karalystę’“. O „čiukčiai, – pasak M. Eliadės, – kaip ir kitos Sibiro tautos, žino keletą sielų: po mirties viena iš jų lekia į Dangų kartu su laužo dūmais“.      

Įdomią išvadą šiuo atžvilgiu darė L. Akimova, remdamasi atitinkamu senovės graikų kremacijos papročiu: „Kremacijos metu žmogaus substancija išsiskaidydavo į du dėmenis – kaulus (kartu su pelenais) ir laidotuvių laužo d ū m u s – ir „sugrįždavo“ pas savo pirmapradžius „gimdytojus“. Šie „gimdytojai“ – tai žemė (joje palaidojami pelenai) ir d a n g u s, į kurį vėjas nuneša dūmais pavirtusį išnykusįjį kūną. Taigi mirusysis jau ne visas laikomas materialia būtybe, tęsiančia į žemiškąjį maksimaliai panašų požeminį gyvenimą, – jame jau išskiriamas nematerialus, lakus, „ugninis“ pradas, priklausantis viršutiniam pasauliui; jame įžvelgiama būsimoji ideali, dangiška, „beveidė“ esmė, atskirtina nuo fizinės, priešinga jai struktūra bei kilme. Šis suskaidymas, atliekamas kremacijos metu, užtikrina galutinį velionio išvedimą iš viduriniojo – žemiškojo pasaulio, gyvųjų srities. Patroklo vėlė arba jo „šešėlis“ Achilui per sapną sako: „Duoki man ranką, aš verkdams maldauju, daugiau niekuomet jau nebepareisiu iš Hado, kai tik atiduosite ugniai.“      

Panašiai baltų kraštuose, P. Šmito nuomone, „žemėn užkasti mirusieji galėjo lengvai patekti požemio karalystėn, o sudegintųjų s i e l a s manyta kartu s u  d ū m a i s pakylant į dangų“. Panašiai kremaciją Lietuvoje, irgi palygindamas su senovės graikais ir dargi įžvelgdamas tam tikrą struktūrinį panašumą su aukų deginimu, suprato A. J. Greimas: „Gyvulių aukojimo atveju Graikijoje, kaip turbūt ir Lietuvoje, laikomasi bendro principo: gyvulių mėsa skiriama žmonėms valgyti, tuo tarpu d i e v a m s atitenka pati aukos esencija, jos ekstraktas – d ū m a i ir kvapai“, savo ruožtu „tiek Graikijoje, tiek ir Lietuvoje lavono mėsa buvo deginama, kad tuo būdu jo psyche, jo vėlė lengviau atsiskirtų nuo kūno ir tiesiausiu keliu patektų į pomirtinį gyvenimą“, taigi į dangų pas dievus ar Dievą.      

Akivaizdu, kad dūmai savaime kyla į viršų, į dangų, tačiau kaip tik dėl to jie ir įgyja atitinkamą simbolinę – dvasinę reikšmę. Pavyzdžiui: Be rankų, be kojų – d a n g u m i lipa = dūmai; Tėvas negimęs – sūnus  p a d a n g ė m i s  skraido; Tėvas po krosnies, o sūnus ant stogo = ugnis ir dūmai. Baltarusių: „Mano brolis Kandratas kai atsistos, tai  d a n- g ų  pasieks“; „Be rankų, be sparnų,  o  l i g i  d a n g a u s  pakyla“; „Be rankų, be kojų,  o   d a n g ų pasiekia“ = dūmai. Rusų: „Kas kyla į d a n g ų be sparnų ir be kopėčių?“; „Vejasi, vyniojasi,  į   d a n g ų veržiasi“; „Be rankų, be kojų į  d a n g ų šliaužia“; „Be rankų, be kojų, ant trobos užlipo“ ir pan. = dūmai. Bulgarų: „Senis aukštas  l i g i   D i e v o, niekur kaulelio nėra“ = dūmai; Polesėje atminų maisto likučius išpildavo ant malkų, „kad sudegtų,  o   d ū m a s – p a s  D i e- v ą eitų“ ir t. t. Dūmus einant į dangų taip pat pabrėžia gausios, visiems baltams bei rytų slavams žinomos tokio tipo mįslės kaip: Motina stora, duktė raudona, sūnužėlis į  p a- d a n g e s   pasikėlęs = krosnis, ugnis,  d ū m a i,  apie jas plačiau kalbėsime kita dingstimi. Beje, ši ryški, esminė dūmų ypatybė pabrėžiama ir polineziečių mįslėje: „Žilas žmogus stovi virš tvoros ir patį d a n g ų  s i e k i a“ = kamino d ū m a i.      

Kaip tik dėl to dūmai ir tampa susisiekimo su dangumi priemone – žmogaus dvasinio dėmens, atsiskyrusio nuo kremuotų palaikų, jo sielos ar vėlės, taip pat aukos dievams, žinios protėviams ir kt. į dangų pernešimo priemone.      

Pasak W. Mannhardto, „Lietuvoje liaudis degina nagų nuokarpas… Jie mano, kad nagai s u  d ū m a i s  p a s i e k i a  d a n g ų, ir kiekvienas po mirties atgauna savuosius.“ Apie senojo tikėjimo apeigas šventykloje, buvusioje Onuškio bažnyčios vietoje, žmonių prisimenama: Tį buva tik tokia koplyčia. Iš karta tį buva bedievių, sakydava, aukuras, kur jau melsdavas, iš akmenų sukrauta ir pamūryta aukščiau. Tai nešdava avinus [ir] klodava. Kad d ū m a i kyla aukštyn, tai sakydavę gerai priima ją  [a u k ą]  D i e v a s. O rusai protėvių (родители) minėjimo dienomis į kūrenamus laužus bėrė smilkalus, ir namų šeimininkas būtinai sukalbėdavo tokią maldelę: „Jūs, šventi smilkalai ir pilkasis d ū m e l i, lėkite  d a n g u n, nusilenkite ten mano protėviams, papasakokite, kaip visi mes čia gyvename.“      

Šiuo atžvilgiu vėlgi verta dėmesio senovės graikų tradicija, kurioje, pasak M. Detienne’o, „tarp žodžių, apibūdinančių aukojimo procedūras, nemažai turi šaknį θυ, o jos semantinės konfigūracijos θύω [„aukoju“], θυσία [„aukojimas, auka“], θύος [„smilkalai“, dgs. „auka“] rodo, kad būtent p e r ugnį ir d ū m u s dievų sostą pasiekia jiems skirtos aukos. Beje, vieno iš seniausių terminų, kuriuo Homero epopėjoje apibūdinamas aukojimas dievams, žodžio θύος (daugiskaita θύσα) pirminė prasmė buvo „dagi medžiaga, skleidžianti kvapius dūmus“. Antai „Iliadoje“ (I.317): „Kvapas aukų, susimaišęs su d ū m a i s,  į dangų iškilo.“ Ilgainiui šis vaizdinys tapo itin išrutuliotas. Antai „Lukiano „Ikaromenipe“ Dzeuso „darbo kambario“ grindyse prigręžiota skylių, kurias dengia apvalūs dangčiai: dievų Tėvas, pakėlęs dangtį, atidžiai klausosi, kokius vardus   a t n e š a  jam aukojami d ū m a i, ir įtūžęs nupučia dūmus, apsunkusius nuo nusikaltėlių maldų, kad jie neįsismelktų į Olimpą“.     

A. Coomaraswamy, R. Guénonas ir kiti yra pažymėję, kad dūmų stulpas, kylantis nuo židinio ir pro skylę stoge išnykstantis iš akių, tradiciniame pasaulėvaizdyje prilygo pasaulio ašiai, o čiukuras atstojo dangaus duris. „Antai archetipinis namas kartoja visatos architektūrą; apačioje – pagrindas, viduryje – erdvė, o viršuje – skliautas, kuriame yra anga, atitinkanti saulės vartus, per kuriuos žmogus visiškai išsivaduoja iš laiko ir erdvės į bekraštį, belaikį empirėjų. Funkcinės ir simbolinės vertės sutampa, todėl jei pro angą viršuje iškyla dūmų stulpas, tai nėra vien buitinis patogumas, bet kartu ir visatos ašies, suremiančios dangų ir žemę, esmę ir prigimtį, įvaizdis.“ Užtat kol nebuvo mūrinės krosnies, kelias į dangų su židinio dūmais vedė pro dūminės pirkios čiukurą, o dar anksčiau, taip pat klajoklių tautose, – pro viršutinę jurtos angą dūmams išeiti. M. Eliade šiuo atžvilgiu primena visoje Eurazijoje plačiai paplitusius tikėjimus, „pagal kuriuos mirusiojo v ė l ė  išskrendanti p e r  k a m i- n ą (dūmtraukį) arba per stogą, ir būtent tą jo dalį, kuri yra virš ‘šventojo kampo’“, o tai yra, priduria autorius išnašoje, „šventosios erdvės dalis, kuri kai kurių tipų Eurazijos būstuose atitinka centrinį ramstį ir todėl vaidina ‘pasaulio centro’ vaidmenį“. Buriatų š a m a n a s   įšventinimo metu „lipa į stulpą, stovintį jurtos vidury, ir, pasiekęs jo viršūnę, išlenda lauk p r o  d ū m ų  a n g ą. Bet mes žinome, kad anga dūmams išeiti yra prilyginama ‘skylei’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė.“ Sibiro šamanizmui skirtoje knygoje M. Eliade pažymi, jog, kintant būsto konstrukcijai, „mitinė-religinė stulpo funkcija perėjo viršutinei angai, pro kurią išeina dūmai. Ostiakai šią angą prilygina atitinkamai angai ‘Dangaus namuose’. Čiukčiai tapatina ją su ‘anga’, kurią dangaus skliaute sudaro Šiaurinė žvaigždė. Ostiakai taip pat kalba apie ‘aukso kaminus Dangaus namuose’ arba ‘septynis Dangaus dievo kaminus’. Panašiai altajiečiai tiki, jog būtent pro šiuos ‘kaminus’ šamanas pereina iš vienos dangaus sferos į kitą. Todėl ir palapinė, pastatyta Altajaus šamano pakilimo į dangų apeigoms, yra tapatinama su dangaus skliautu ir, kaip pats dangaus skliautas, turi angą dūmams“; savo ruožtu „anga į pragarą altajiečių yra laikoma Žemės ‘kaminu’“.      

Bulgarų šamanizmo tyrinėtojo A. Kalojanovo žodžiais, „jurtą pakeitus trobai kosminės ašies funkcijas perėmė kaminas. Toks pakeitimas įvyko ir bulgarų tradicijoje, juo galima paaiškinti, kodėl kai kur, pavyzdžiui, Triavanoje, per Kalėdas buvo atliekamos kamino valymo apeigos, o dainose undinė pati, pasirodžius šventam Jonui, išlekia kaip tik pro kaminą. Herojiniame epe Relio Šešiasparnis po Velykų pro kaminą iš belangės išneša šešis didvyrius, kuriuos ten buvo uždariusi ‘merga Arvatė’ (arba gegutė pro kaminą ištraukia belaisvius siūlu). Šamaniška paties Relio Šešiasparnio įvaizdžio kilmė neabejotina – dainos byloja, kad jį atsivedusi (išauginusi) erelė. Šamaniško kelio kaip dūmų tilto tarp Žemės ir Dangaus samprata aiškiausiai išliko „Liaudiškame Ivano Rilskio gyvenimo aprašyme“. Šventasis tėvas atsisako pats susitikti su apsilankiusiu pas jį caru Petru, tačiau duoda jam savo buvimo ženklą – ‘dūmų stulpą iki dangaus’.“      

„Dūmų stulpo“ vaizdinys, kitaip sakant, dūmų ir stulpo vaizdinių sutapatinimas, žinomas nuo seno. „Rigvedoje“ (IV.6.2) Agnis kaip stulpą „dūmus įrėmė (stabhãyat) į dangų“, o kadangi atitinkamas vedų daiktavardis stabha- yra būtent ‘stulpas, ramstis, atrama’ (= lie. stabas), tai galima būtų sakyti tiesiog „dūmus įstulpė, įstulpino į dangų“. Panašiai dūmai dangų paremia lietuvių mįslėse, pavyzdžiui: Tėvas neužgimė, sūnus d a n g ų   p a r ė m ė = ugnis dar neįpūsta, o d ū m a i jau kur nuėję. Keletas pavyzdžių iš gyvosios kalbos: Kad suskėlė s t u l p a s kokių juodų d ū m ų (Obeliai, Rokiškio r.); Eina, rūko – d ū m a i  s t u l p a i s eina (Tryškiai, Telšių r.); Štai ji jau kūrenasi – d ū m a i šviesiai balzganu tiesiu s t u l p u kyla aukštyn (iš J. Paukštelio raštų) ir pan. O vienoje baltarusių mįslėje stulpui prilyginami nebe dūmai, bet kaminas – vėlesnis, bet juoba į stulpą panašus įrengimas: „Stovi stulpas, o jame skylė“ = kaminas. Šiaip ar taip, ir lietuviškai ‘stačioji dūmtraukio dalis (nuo gulsčiosios dalies iki viršaus)’ – taigi būtent kaminas – yra vadinama stulpu.      

Todėl nenuostabu, kad kaminas iš „dūmų stulpo“ perima archajiškas „šamaniškąsias“ stulpo į dangų funkcijas. Ir kaip Sibiro šamanas kartu su dūmais „dvasių keliu“ iškeliaudavo pro jurtos čiukurą, taip jo europietiškoji kolegė ragana iškeliauja pro krosnies kaminą.      

Lietuvoje apie tai dažniausiai pasakoja LPK 3651 tipo, J. Balio pavadinto „Raganos ir smalsus bernas“, pasakos, jo apibendrintos taip: „Pasitepęs raganų koše pažastis, bernas išlekia p r o   k a m i n ą į raganų susirinkimą…“ Keli pavyzdžiai:      

Vieną kartą, sako, bernas slūžijęs pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir p a r  k a m i n ą abidvi išlėkusios. Ir jis teip pat iš to puodelio pasitepęs sav pažastis – ir jis par tą patį kaminą fort ir išlėkęs! (Trumpaičiai)      

Bernas tarnavo pas moteriškę ir matė, kaip naktį prieš Šv. Joną jų (raganų) prisirinko ir virė košę iš rugių rasų. Jis matė, kaip tik katra pakaštavoja, tuoj išlekia per kaminą. Pasinorėjo ir bernui pakaštavoti tos košės, bet kad jis nelėktų per kaminą, prisirišo piestą ir tada pakaštavojo raganų virtos rasų košės. Kai tik pakaštavojo, tai jį ir su piesta išnešė p e r  k a m i n ą ten, kur visos raganos (renkasi)… (Liškiava)      

Apskritai Šv. Jono rytą raganos brauko nuo rugių rasą ir verda košę; kaip priėda tos košės, tai p e r  k a m i n ą išlekia (Kabeliai).      

Joninių naktij raganos, sako, prisibrauko rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastes ir išlekia p e r   k a m i n ą ir susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno (Ožkabaliai).      

Taip raganos per kaminų su šluotu skrenda Kijevan arba Šatrijos kalni. Košelį iš rugių žiedų verda. Išsitepa ir p r o k a m i n ų išlakia (Vilkiaucinis, Varėnos r.).      

Savo ruožtu burtininkai, lekiantys ant Šatrijos kalno (kur, beje, esanti žemėmis užpilta bažnyčia), naktį turėdavę išlįsti p e r  k a m i n ą (Moluvėnai, Užvenčio apyl.).      

O viena moteriškė ragana Joninių išvakarėse atsigulė su vyru miegoti, ir tas, būdamas pavargęs, greit užmigo. Pati pajutusi, kad vyras miega, atsikėlė, paguldė prie vyro šluotą, o pati, pasikasojusi andaroką, išlindo p e r  k a m i n ą ir nubėgo į raganų balių; tuo pat keliu ji paskui ir sugrįžo: Kai tik atėjo dvylikta valanda nakties, pati įlindo visa šlapia p e r   k a m i n ą (Kabiniai, Alytaus vlsč.).      

Keisti užtat yra B. Kerbelytės prisipažinimas ir abejonės: „Lietuvių papročiuose bei tikėjimuose mums nepavyko rasti liudijimų, jog buvo lendama pro angą dūmams (pro aukštinį ar kaminą vargu ar kas ryžtųsi lįsti, tačiau galbūt galima išlįsti pro čiukurą).“ Reikia pabrėžti, jog tradicijos nuo seno aiškiai suvokiama raganas ir burtininkus šitaip keliaujant ne kūnu, fiziškai, bet įdėm dvasiškai, dvasia. Tai iš esmės simbolinis vaizdinys, todėl kalbėti apie landžiojimą pro kaminą – nesusipratimas. M. Pretorijus XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje rašė („Prūsijos įdomybės“ IV.4.§27): „Taip pat yra tikra apie šių dienų burtininkes ir raganas, kurios, vykdamos į kokią nors iš savo tariamų sueigų (k ū n u   t e n   n e n u v y k s t a), lieka namie lovoje arba ant šiaudų tartum apžavėtos. Tuo tarpu jų d v a s i o s velnio ten nugabenamos…“      

Panašiai Didžiojoje Lietuvoje 1680 m. Viduklės pavieto Raulų dvare teista raganavimu apkaltinta Z. Šlekienė pasakojo: „Šios kompanijos raganos, pasivertusios šarkomis, suskrendančios į Eržvilką ant kalno prie Šaltuonos upės. Praėjusią vasarą net 5 kartus buvusios ten. Skrisdamos savo k ū n u s  p a l i e k a n č i o s įprastinėse vietose. M. Budreckas, jo žmona ir Lukavičienė savo kūnus palieką pelkėje prie Numgalių, netoli savo namų.“      

Fiziškai neįmanomas keliavimas pro kaminą su dūmais kaip tik pabrėžia simbolinę – dvasinę, ne kūnišką – tokių kelionių prigimtį. O kartu dar vieną papildomą argumentą savo naudai gauna G. Beresnevičiaus nuomonė lietuvių raganas šitaip keliavus būtent į d a u s a s – dvasių, dvasinę šalį.      

Panašiai pro kaminą raganos keliauja Polesėje. Antai žmogus užėjo miške trobelę ir per langą pamatė, kaip moteriškė pamirkė į duonkubilį rankas, sėdo ant šluotos ir nuskrido.  „Tada žmogus pats užėjo į trobą, paėmė duonkubilį su tuo vandeniu, pastatė po kaminu ir pats atsisėdo ant viršaus. Jis nė neapsižiūrėjo, kaip jį kažkas pagriebė ir išnešė p r o  k a m i n ą laukan“, ir nunešė į raganų susirinkimą.      

Arba štai žmogus vienuose namuose pasiprašė nakvynės, o naktį ten prisirinko moterų, ir nors durys buvo uždarytos, jos po vieną visos kažkur dingo; žmogus pasilenkęs pažvelgė į krosnį, ir tada jį „įtraukė į kaminą, ir [jis] atsidūrė degutinėje ant gluosnio, kur suskrisdavo raganos“.      

Arba: „Susirinko į trobą raganos, velnias su jomis, ir šeimininkės sūnus ten buvo. Kartu pasigamino dubenėlį su žolių apdavais, kiekviena pauosto ir lekia p r o  k a m i n ą. Velnias sėdi, visų laukia. Žmogus irgi pauostė, čiupo piestą ir p r o   k a m i n ą oran išlėkė.“      

Kaip išlėkdavo, tuo pat keliu ir sulėkdavo: „Per Kupolę sulėkdavo tos raganos į trobą, į   k a m i n ą.“      

Apskritai ukrainiečių ragana (вiдьма) ant šluotos išlėkdavo ir sugrįždavo būtent pro kaminą. Panašiai raganos keliaudavo ir suomių tradicijoje. Antai minėto tipo sakmėje bernas pasislėpęs pamatė, kaip šeimininkė pasitepė tepalu ir, sumurmėjusi „i š  k r o s n i e s kieman ir niekur nesustok!“, išlėkė į raganų susirinkimą.      

G. Beresnevičius, remdamasis ištisa virtine panašumų, jau buvo gretinęs Europos raganas su Sibiro šamanais. Keliavimas su dūmais pro kaminą ją tik papildo.        

Kadangi pro krosnies kaminą į dausas iškeliauja mirusiojo dvasia, pro krosnies kaminą išlekia ir sugrįžta iš dausų gyvo raganiaus ar raganos dvasia, tai suprantama, kad šiuo keliu į namus iš viršutiniojo pasaulio gali patekti ir šiaip dvasinės būtybės, dievybės.      

Pavyzdžiui, pro kaminą kartais įlekia ir išlekia aitvaras. Antai vienoje sakmėje moteriškei aitvaras nešė iš kitos pavogtus miltus, o kai ta ant savo miltų kubile užbrėžė kryžių, ir aitvaras nebegalėjo jų paimti, nutiko taip: aitvaro savininkė verda vakare košę. Įdėjo vieną saują miltų ir kalba maišydama: „Tirštėk, tirštėk, košate!“ – „Šikėk, šikėk, košate! Kad jau miltai užšaudyti“, – atsiliepęs k a m i n e aitvaras.      

Kitoje sakmėje iš Žemaitijos bernui išvalgius aitvarui skirtus pusryčius ir pridergus lėkštę tasai šuok į tos posryčius. Paveiz, ka jau y priterliuota liekštė vėsa yr. Tėktā ož karta kauks sušoka, saka, ėšliekė lauko p r u o  k a m ė n ą: „Čė, – saka, – ne kuošė, – saka, – kakā!“      

O štai pasakojimas iš Polesės: „Ėjom iš vakarėlio, mes trise, merginos. Ėjom, ir skrido tokia kaip žirnių kartis ugninė. Ir tada štai ji už Marusios namo dabar, jau ten trobelė sena, senos bobos gyveno. Ir skrido, ir kieme į  k a m i n ą taip ir įsivijo. Ji tad, matyt, žinojosi su juo, tai jis pas ją skraidė. Skrido patyliukais taip, tarsi kartis tokia didelė, kuo apkrauta, ugninė, tokie ugnies tumulai. Iš ugnies tos sudaryta tokia ugninė. Ir skrido, skrido, ir kieme kibirkštys, ir į   k a m i n ą kaip kokie naščiai ten šlumštelėjo. Ir mes grįžom, ir pas žmones nakvojom, ir namo nebėjome, išsigandom. Pikta dvasia – kas gi dar ten skrido. Neturėjo jis nei galvos, nieko. Na, toks gi ugninis, tai kas gi dar.“      

Pasak E. Levkijevskajos, slavams apskritai yra „charakteringas tokių personažų patekimo į namus būdas – p e r  k r o s n i e s  k a m i n ą, kuris tradicijoje įprasminamas kaip mediatorius tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio“. N. Kriničnajos duomenimis, Šiaurės Rusijoje kamine kartais lindi naminis, namų dvasia, neretai gretinama su aitvaru: antai viena moteriškė paryčiais išgirdusi kamine kažką stumdant sklendes, paklaususi: „Kas ten?“ ir išgirdusi atsakymą: „Tai aš, naminis“; savo ruožtu pro kaminą, o anksčiau, dūminėse pirkiose – pro čiukurą į trobą galėjo patekti ir nelabos dvasios, ir protėvių vėlės, žodžiu, dvasinės būtybės.      

A. Toporovo apibendrinimu, slavų mitiniame pasaulėvaizdyje „krosnies kaminas – tai specifiškas išėjimas iš namo, iš esmės skirtas antgamtinėms būtybėms bei kontaktams su jomis: per jį vidun patenka aitvaras (огненный змей) ir velnias (черт), o laukan išlekia ragana, mirusiojo vėlė, liga, dalia, balsas, šaukiant nelabąsias jėgas, ir pan.“      

Mirusiojo vėlė šiaurės Rusijoje išlydima kartu su dūmais, atšovus krosnies sklendę. Negana to, čia ji, prieš visai palikdama namus, kurį laiką tupi ant krosnies stulpo. Apskritai Rusijoje, „mirštant žmogui, atitraukdavo kamino sklendę, kuris tad buvo suprantamas kaip kelias vėlei išeiti“; taip buvo daroma ir Polesėje.      

Pro kaminą numirėlis gali į namus ir sugrįžti. Antai Polesėje mirus vyrui, „kuri jaunesnė ir vis sau galvoja [ilgisi velionio], tai sakydavo, p e r  k a m i n ą pas ją  kas atlekia“.      

Baltarusijoje per Vėlines mirusiųjų vėlės pro kaminą būdavo šaukiamos vakarienės. Panašiai „per kaminą šauktasi miške prapuolusių galvijų, tikintis, kad jie sugrįš“. Gomelio srityje manyta, kad šaukiančiojo balsas eina kartu su krosnies dūmais, todėl užkurdavo krosnį ir į kaminą šaukdavo: „Karve margoji! Dūmai aukštyn, o tu, mano karvyte margute, eik namo.“ Taigi, A. Baiburino apibendrinimu, „jeigu iš kiemo nuklysta galvijas, pabėga šuo arba laiku negrįžta žmogus, tai juos šaukia per kaminą. Ukrainoje tai daro ‘su pirmu dūmu’, t. y. vos užkūrę ugnį. Paklydėlis ‘per dūmą’ išgirs šauksmą ir sugrįš namo.“ Panašiai paklydusį žmogų per kaminą šaukdavo šiaurės Rusijoje.      

Visi šie papročiai remiasi savotiško „telepatinio“ ryšio samprata: išoriškai paklydėlio šauktis beprasmiška, ten balsas toli neina; reikia jį pašaukti ano pasaulio kanalu, per dvasią, kuriai juk negalioja šio pasaulio atstumai. O dvasiškai – vadinasi, per krosnies kaminą, per dūmus.      

Iš leidykloje „Aidai“ spaudai rengiamos knygos „Krosnis mitologijoje“   

  

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: