Vytautas V. Landsbergis, www.alfa.lt
V.V.Landsbergis, atn.lt nuotr.
Šis rašinys tai atsakymai į „Vaikų linijos“ steigėjo, psichologo Roberto Povilaičio klausimus 2011 m. kovo 21-27 dienomis rengiamos akcijos „Savaitė BE PATYČIŲ“ proga.
Klausimas 1: Kodėl vaikai tyčiojasi, skaudina, žemina kitus ?
Tai suvokiama kaip „kietumas“, vyriškumas, branda. Pirmiausia patyčias vaikai pamato suaugusiųjų pasaulyje – televizijoje, žiniasklaidoje, Seime ir kitose viešose vietose. O tada ir apsinuodija. Lietuvoje apskritai yra katastrofiškas pagarbos (kitokiam, silpnesniam, nepažįstamam) stygius, tad obuoliai nuo savosios obels ir negali toli nuriedėti.
Kita problema – meilės stygius. Kelias minutes per parą tėvai skiria vaikams? Tris-keturias… Dešimt? O dėmesys ir meilė, laikas, skirtas buvimui su vaiku, yra geriausia prevencija. Nepakrautas akumuliatorius toli nevažiuoja. Vaikas dažnai neturi ką atiduoti visuomenei, nes nėra gavęs.
Valstybės lygmeny itin prastai atrodo vaikiška žiniasklaida ir menas – nei filmų, nei TV ar radijo laidų, ypač 10-14 metų publikai. Valstybė neturi lėšų ir laiko.
Dar viena patyčių priežastis – nebuvimas (šeimyninių, bendravimo) tradicijų, papročių arba to, ką mes vadintume „protėvių dvasios“ dalyvavimu mūsų gyvenime. Ši sfera ypač apleista, manau, kad ir etnografinis auklėjimas ženkliai keistų situaciją. Dirbdamas mokykloje susidūriau su fenomenu, kai chuliganai persiauklėjo savaime – dainuodami liaudies dainas (karines ir meilės).
Pagrindinė bėda – muštas nežino, kaip auginti nemuštą. Dirbt reikia su tėvais, žurnalistais ir Seimo nariais… Kad jie nebesimuštų.
Yra toks V. Bložės eilėraštis:
o motina mušė savo vaikus
ir mušė juos dar labiau,
nes buvo jai gaila juos mušti,
nes rodės, kad muša ne savo vaikus,
o save
už tokį vaikų mušimą
Klausimas 2: Kaip galime skatinti pagarbų ir draugišką elgesį tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusiųjų?
Turėtų būti kuriamos mados, akcijos, kurių metu populiarūs žmonės rodytų pavyzdį. LTV nekenktų kokio nors M. Mikutavičiaus vedama mandagumo viktorina.
Chamizmas yra tapęs vos ne tautiniu bruožu, bet pasitelkus psichologus, dvasininkus ir viešosios erdvės specialistus būtų galima tai spręsti. Pvz., kažkada (berods, apie 1960-uosius) JAV buvo nutarta, jog visais įmanomais būdais reikia trinti rasinę priešpriešą, ir atsirado daugybė knygelių, pasakų – mano draugas juodukas Džo ir aš, TV serialų apie du policininkus, baltaodį ir juodaodį, ir t.t. Sąmoningos visuomenės žino daugybę būdų. Lietuva tiesiog gali pasiskolinti panašių psichologinių strategijų ir tiek.
Nėra geresnio recepto už meilę. Bet jos išmokti nelengva. Dažniausiai išmoko bėda, rečiau – sąmoningas apsisprendimas nekenkti, mylėti žmones tokius, kokie jie yra. O jau padėti – tai aukštasis pilotažas. Padėti gali tas, kuriam jau gerai, bet tokių nedaug. Kartais susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje visiems „žiauriai blogai“, juoba – guostis ir keiktis madinga. Be to, „blogumo“ pojūtis kasdien vis labiau peršamas ir stiprinamas per visas įmanomas masinio informavimo priemones.
Gruzijoje, kur ekonominė ir politinė situacija gerokai prastesnė, žmonių solidarumas yra gerokai aukštesnio lygio. Kodėl? Gal jie dar neužmiršo, kaip galima mylėti. Jie dar dainuoja.
Visų pirma turėtume bandyti išmokti džiaugtis savimi ir pasitikėti. Nėr viskas taip blogai, kaip mums kažkas susapnavo.
P.S. Jo Šventenybė Dalai Lama sako, kad laimė yra tada, kai nori to, ką ir turi.
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą