Nobelio premijos gavėjo Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) „Pavergtas protas“ – viena garsiausių XX a. eseistikos knygų, ne tik garsus antistalinizmo tyrinėjimas, bet ir literatūros traktatas, esė apie žmogų, istorijos mechanizmą, kultūrą ir politiką.
Autorius tyrinėja totalitarizmą, remdamasis daugiausia Lenkijos socializmo patirtimi. Skyriuje „Baltai“ ir kitur kalbama apie Lietuvą.
Keletas Česlovo Milošo minčių apie knygos „Pavergtas protas“ gimimą:
„Sunku keliomis eilutėmis apibūdinti šią knygą. Joje bandau atvaizduoti, kaip veikia žmogaus mąstymas liaudies demokratijose.
Kadangi aš stebėjau rašytojų bei menininkų gyvenimus, tai knyga pirmiausia yra nelyg šių grupių, kurios tokios įtakingos Varšuvoje, Prahoje, Budapešte bei Bukarešte, aplinkos studija.“
„Manajam krašte gana vėlai – 1949–1950 metais – iš rašytojų ir menininkų pareikalauta be išlygų pripažinti „socialistinį realizmą“.
Tai buvo tolygu šimto procentų filosofinės ortodoksijos reikalavimui. Nustebau konstatuodamas, kad to neįstengsiu.
Daugelį metų vidujai ginčijausi su šia filosofija, taip pat ir su keliais ją priėmusiais bičiuliais. Jausmų pasipriešinimas nulėmė, ir aš negrįžtamai ją atmečiau.
Bet būtent todėl, kad ilgai svarsčiau visus argumentus, dabar galiu parašyti šią knygą. Ji yra bandymas aprašyti dialogą su pasisakiusiais už stalinizmą, taip pat tai dialogas su pačiu savimi. Joje po lygiai stebėjimo ir savistabos.“
„Kyla klausimas, kodėl aš, nepritardamas ortodoksijai, sutikau būti administracinės ir propagandinės mašinos sraigteliu, nors, būdamas Vakaruose, galėjau lengvai nutraukti ryšius su sistema, kurios bruožai vis labiau ryškėjo mano tėvynėje. Tikiuosi, kad mano bičiulių ir kolegų metamorfozių analizė bent iš dalies atsakys į šį klausimą.
Per visus šiuos metus jaučiausi galįs jau laisvai judėti, tačiau tik įkandin vilkdamas ilgą grandinę. Toji grandinė buvo ne tik išorinė, bet ir – kas galbūt svarbiausia – slypėjo mano viduje.“
Karlas Jaspersas, vokiečių filosofas, psichologas ir psichiatras, pratarmėje 1974 m. vokiškajam knygos leidimui rašė:
Skaitome Milošą, rašytoją, kuriam ryšių su gimtosios kalbos aplinka nutraukimas paliko neslopstantį skausmą ir nuolatinę abejonę dėl savosios būties prasmės.
Skaitydami šį veikalą, mes, rodos, klausomės autoriaus pokalbio su pačiu savimi. Kas atsitinka žmogui, netekusiam pagrindo po kojomis?
Šiandienos pasaulyje tokių yra milijonai. Milošas nekalba apie paprasčiausius dalykus: žinome, kad kiekvienas, apleidęs valstybės ribas (kitaip nei iki 1914 metų), atsiduria ir už teisės ribų.
Tokiu būdu neturįs kurios nors valstybės paso pasaulio pilietis traktuojamas kaip nevisateisis žmogus (ypač ryškiai tai parodė Hana Arenta (Hannah Arendt) puikioje savo knygoje apie totalitarizmą).
Milošas žvelgia plačiau. Ir įgijęs kitą pasą, nebeatrasi savo šaknų. Kas dvasinga, dora, žmogiška? – klausia jis. Tai klausimai, į kuriuos mūsų šimtmetis atsako tikrove, formuojančia bendro likimo žmones, kuriems ir atstovauja knygos autorius. Taip pati žmogiškojo buvimo patirtis įgalina juos būti pasaulio piliečiais.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas, viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė.
