Balandžio 16 d., antradienį, 17 val., Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius), vyks vakaras, skirtas tėvui Stanislovui atminti. Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė pristatys savo esė ir fotografijų knygą „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (leidykla „Baltos lankos“), prisiminimais apie tėvą Stanislovą dalysis kunigas brolis Bernardas Verbickas OP ir knygos autorė, renginį moderuos žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė.
Vita Morkūnienė knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ publikuoja savo pažinties, bendravimo su tėvu Stanislovu prisiminimus, juos iliustruoja pačios parinktomis, turinį atspindinčiomis Paberžės aplinkos, pastatų, daiktų fotografijomis. Žvelgdama atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, autorė atskleidžia ne tik tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.
„Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam.
Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas“, – pasakoja V. Morkūnienė.
Dar vienas mitas. Nors kiek mastantis žmogus negalėtų klaustyti jo filmuotų sapaliojimų. Anksčiau tai buvo socialdemokartų užuovija, kai kiti kunigai nusiplaudavo. Dar vagį Mikutavičių pagarbinkite. Pas žmones išvis nebeliko, nei skonio, nei supratimo.
Teisybe, nepažinojai to žmogaus, galėtum ir nekomentuoti, nes terši savo purvinom mintim jo atminimą. Tai buvo nuostabus žmogus, spinduliuojantis vidine šviesa, šiluma ir meile, teko ne kartą bendrauti. Pas jį paguodos ir išsigelbėjimo važiuodavo žmonės iš visos Lietuvos – alkoholikai, narkomanai ir kt. bėdų turintys, daug apsistodavo ir dvasinės ramybės ieškodami, ir kad padėtų išsikapstyt iš bėdų. Jo durys buvo atviros visiems, jis nieko nesmerkė ir neteisė, už krikštynas ir pan. nereikalavo jokių duoklių ir pinigų, kaip auką priimdavo tik maistą, kad pas jį apsistojusius išmaitintų. Neužgyveno mersedesų ir kt. turtų, vaikščiodavo visur vis su ta pačia sutanike ir įsispiriamom šlepetėm ir visiems šypsojosi. Jį mylėjo ir gerbė visi Kėdainiuose.
Merkinėje žmonės pas piramidę tebevažiuoja. Tai nieko nepasako, kas pas ką ir ko važiuoja. Visokių žmonių yra.
Šis nei katalikas, nei provoslavas buvo to laikmečio socialdemokratinė ikona ir tiek. Juozaitis galėtų papasakoti:)
Teisybės yra,keistai atrodė ta jo draugystė su uspaskiu…