Baltų vardo Tėvui G.H.F.Neselmanui – 200 metų!

Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt

Tylu, ramu prie speiguotos Baltijos jūros. Neaišku kaip kiti mūsų broliai baltai, bet mes lietuviai – pamiršome baltų vardo Tėvo vokiečių kalbininko, vieno iškiliausių lituanistikos pradininkų Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) 200-tąsias gimimo metines.

Jei vokiečiams  G.H.F.Neselmanas pirmiausia – matematikas ir orientalistas, tai mums lietuviams ir kitiems baltams, jis visų pirma – kalbininkas, baltistas.

Tai jo plunksnai priklauso tautovardis – baltai. 1845 m. apie prūsų kalbai giminingas kalbas jis rašė: „Aš siūlyčiau šią šeimą vadinti baltų kalbų šeima arba kaip kitaip“.

Neabejojama, kad šį vardą garbusis tyrėjas paėmė iš Baltijos jūros vardo. Tačiau kodėl tokiu vardu buvo pavadinta ši jūra, kol kas niekas nežino.

Pirmą kartą lotyniškas jūros vardas mare Balticum buvo paminėtas XI a. antrojoje pusėje Adomo Bromeniečio parašytoje „Hamburgo vysku­pų istorijoje“. Istorijos autorius šį vardą kildino iš lotynų kalbos žodžio balleum ‘juosta, dir­žas kardui pririšti‘, nes jūra „lyg kokia juosta per skitų kraštus tęsiasi“.

Pasak kalbininko Algirdo Sabaliausko, Adomas Bromenietis galėjo išgirsti daniškus sąsiaurių pavadinimus Belius (Didysis Beltas ir Mažasis Beltas, danų bælte ‘są­siauris‘), kurių vardas iš tikrųjų sietinas su danų kalbos žodžiu bælte ‘juosta‘. „Taigi „Hamburgo vyskupų istorijos“ autorius danišką pavadinimą galėjo ir sulotyninti“ – mano A. Sabaliauskas.

Kiti spėja, kad A.Bremenietis galėjo šį vardą perimti iš romėnų rašytojo Plinijaus Vyresniojo (23-79 m), pasakojusio apie kažkokią didelę salą Balsia ar Baltia, kuri savo ruožtu galėjusi būti ta pati graiko Timėjaus III a. pr. m.e. minima Bailia…

Profesorius A.Sabaliuskas, apžvelgdamas Baltijos vardo kilmės aiškinimus, rašo: „Italų lingvistas Džuljanas Bonfantė aiškino, kad Baltijos jūra savo vardą gavo iš ilyrų kalbos žodžio *balta. Tokį žodi buvus liudija albanų kal­bos skolinys baltë ‘purvas, dumblas‘. Tačiau šio žodžio nebūtina ieškoti ilyrų kalboje, nes jį vartoję patys baltai. Remdamasis prūsų vietovardžiais, V. Toporovas mano, kad prūsų *balt – veikiausiai reiškė ‘marias‘.

Taigi galėjo ir taip atsitikti, jog Adomas Bremenietis tokį Baltijos jūros vardą išgirdo iš pačių prūsų jūrininkų ar pirklių lūpų, nes šie apsilankydavo ne tik artimų, bet ir tolimų kaimynų kraštuose.

Šiaip šaknis *balt- yra neatskiriama nuo lietu­vių kalbos žodžio báltas, nes įvairių vandenų ­pelkių, balų, ežerų, upių – pavadinimai labai daž­nai yra susiję su atitinkamais spalvų vardais, plg. lietuvių pélkė: pìlkas, lietuvių raĩstas: ráibas, liet, balà; bãlas, rusų болото ‘bala‘: lietuvių báltas (balà,bãlas giminaičiai). lietuvių pãlios ‘užakusių ežerų vietoje didelės pelkės‘: palvas ir t. t. Vadina­si, Baltijos jūra galėtų būti ir baltiškos kilmės žodis.“

Kaip ten bebūtų baltų vardo kūrėjas, davėjas, o gal gaivintojas (?) G.H.F. Neselmanas vertas mūsų pagarbos ir atminimo ne tik dėl į apyvartą paleisto etnonimo – baltai.

Gimęs lygiai prieš 200 metų 1811 m. vasario 14 d. į šiaurės vakarus nuo Elbingo esančiame Fürstenau kaimelyje (dabar vadinamas Kmiecin, Pamario vaivadija, Lenkija), G.H.F. Neselmanas Studijavo Karaliau­čiaus universitete, kur vėliau (nuo 1838 m.) pats dėstė rytų kalbas, buvo šio universiteto profesorius. Mirė 1881 m. Karaliaučiuje.

Neselmanas buvo plačios erudicijos mokslininkas. Jį domino matematika, numizmatika, orientalistika, kalbotyra… Parašė darbų iš sanskrito, persų, arabų, net turkų filologijos. Tačiau didžiau­sią jo mokslinio palikimo dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas. Reikšmingiausias jo lituanistinis darbas – 1851 m. pasirodęs lietuvių-vokiečių kalbų žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache, 1851).

Neselmanui pavyko sutelkti gausų būrį lietuvių kalbos žodžių bei tautosakos rinkėjų.

Į savo žodyną Neselmanas surašė nemažai archaizmų, provincializmų, kartais net ir tikrinių vardų. Taigi galima sakyti, kad Neselmano žodynas jau buvo tezauro tipo lietuvių kalbos žodyno užuomazga. Jame buvo sukaupta labai daug reikšmingų lietuvių leksikos duomenų. Žodyną sudarė apie 35000 lietu­viškų žodžių, t. y. tris kartus daugiau negu 1800 m. išleistame K. G. Milkaus žodyne.

Iki F. Kuršaičio žodynų pasirodymo dau­giau negu du dešimtmečius Neselmano žodynas mokslininkams bu­vo pagrindinis lietuvių kalbos leksikos šaltinis. Turėjo nemažą reikšmę lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Lenkų kalbininkas F. K. Malinovskis (1807 -1881) jį išvertė į lenkų kalbą (žodžius perrašė alfabetiškai), bet, deja, neišleido.

Išleidęs žodyną, Neselmanas apie 30 metų kaupė jo papildymus. Buvo parengęs naują variantą, kurio ištraukas po mirties paskelbė M. Fclkelis (Voelkel) leidinyje Mitteilungen der Litauischen litte­rarischen Gesellschaft (1883). Įdomu, kad jame atsisakyta nevykusios žodžių pateikimo tvarkos, grįžta prie įprastinės alfabetinės. Tačiau naujo varianto Neselmanas nebeišleido, nes tuo metu jau ėjo F. Kur­šaičio žodyno tomai.

F.Neselmaną domino taip pat ir liaudies kūryba. Jis sudarė ir išleido stambų 410 dainų ir 55 melodijų tautosakos rinkinį Littauische Volkslieder (Lietuvių liaudies dainos, 1853). Parengė visos Kristijono Donelaičio kūrybos leidimą (Christian Donalitius Littauische Dichtungen, 1869). Jame Metus pateikė J. Holfeldo nuorašų eilės tvarka, be originalų, įdėjo savo paties atliktą jų vertimą į vokiečių k. Šie darbai buvo labai reikšmingi lietuvių filologijos augimui. Neselmano parengtas K. Donelaičio raštų leidi­mas laikomas geriausiu iš ankstyvųjų.

Tyrė jis taip pat ir prūsų kalbą. Iš Neselmano prūsistikos darbų pirmiausia minėtinas vokiš­kai parašytas veikalas „Senųjų prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preußen, 1845 m.). Būtent šiame veikale jis pirmą kartą ir pavartojo ter­miną – baltų kalbos.

Kitas reikšmingas jo prūsistikos darbas buvo „Prūsų kalbos tezauras“ (išsamus žodynas) (Thesaurus linguae Prussicae) buvo išleistas 1873 m. Būtent šiuo darbu prūsų kalba buvo įvesta į indoeuropeistikos studijas.

Apie iškilaus baltų kalbų tyrinėtojo  G.H.F.Neselmano veikos laikmetį garbusis lietuvių kalbos istorijos tyrėjas akademikas Z.Zinkevičius rašė:

„XIX a. antrojoje pusėje domėjimasis lietuvių kalba mokslo pasau­lyje labai padidėjo. Įvairiose šalyse atsirado lituanistikos centrų. Indo­europeistai rašė ir skelbė šios srities veikalus. Turbūt nebuvo žymesnio indoeuropeisto, kuris savo darbuose nebūtų naudojęsis lietuvių kalbos duomenimis. Paniekinta, tik valstiečių sodybose vartojama kalba spar­čiai skynėsi kelią į didžiuosius Europos universitetus. Tai, žinoma, negalėjo neskatinti lietuvių inteligentų atsidėti savo gimtosios kalbos labui, stiprino jų prisirišimą prie gimtosios kalbos, kėlė tautinę ambi­ciją, pasitikėjimą savimi, padėjo nugalėti svetimųjų įteigtą nepilnavertiš­kumo kompleksą“.

Ar ne metas mums ir vėl atsigręžti į savo protėvių kalbą? Garbaus vokiečių baltų kalbų gerbėjo ir tyrėjo Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano gyvenimo pavyzdys įkvepia.

Parengta pagal: Z.Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, T.IV, Vilnius: Mokslas, 1990; Antanas Salys, Baltų kalbos, tautos bei kiltys. Lietuvių giminaičiai, Vilnius: Baltos lankos, 1985; Algis Sabaliauskas, Mes Baltai, Kaunas: šviesa, 1986.