Lenkai Lietuvoje gyvena ne taip blogai, kaip bandoma įtikinti

Skaitytoja, www.DELFI.lt     

Rašau tam, kad būtų aiškiai pabrėžti keli dalykai apie lenkus, gyvenančius Lietuvoje. Šį laišką rašiau ilgai, vis svarstau, ar reikia jį viešinti, ką apie tai pasakytų sužinoję kaimynai. Bet, kaip sako, gajos idėjos yra stipriausias ginklas prieš žmogaus racionalumą.    

Per paskutinius kelis mėnesius žiniasklaidoje galima rasti daug informacijos apie tai, kokie gi lenkai Lietuvoje skriaudžiami, kaip jiems neleidžiama puoselėti savo kultūros. Tiesą pasakius, situacija yra visiškai ne tokia. Maža to, ji yra priešinga.    

Taigi, žiniasklaidoje akcentuojamas mitas, kad lenkai neturi galimybių puoselėti savo kultūrą. Visas galimybes mes turime. Drįsčiau užsiminti, kad galimybių sykiais yra tiek daug, kad jos trukdo sėkmingai integruotis į valstybės, kurioje gyvename visuomenę. Žiniasklaidos visiškai nutylima problema, apie kurią ir noriu papasakoti – lenkai turi problemų dėl pilnavertės integracijos į Lietuvos, savo valstybės visuomenę.    

Žinoma, neturiu galimybės žinoti, kaip gyvena visi ir kiekvienas, bet galiu papasakoti savo nedidelės ir kuklios šeimos, gyvenančios Vilniaus rajone, patirtį. Būtent ten, kur daug bendruomenės narių yra lenkai. Nesistebėkite, tikslios vietos, kaip ir savo ar bet kurio iš savo šeimos narių vardo nurodyti nieku gyvu negaliu. Negaliu, nes, esu tikra, kad būčiau pasmerkta. Pasmerkta lygiai taip, kaip mane pasmerkė dėl požiūrio į istoriją ir atleido iš istorijos mokytojos pareigų lenkų mokykloje.    

Taip, dirbau vienoje iš tų 96 Lietuvoje esančių mokyklų, kuriose dėstymas vyksta lenkų kalba. Mokykloje, kur mokiniai turi 15 proc. didesnį mokinio krepšelį nei gretimai besimokantys lietuvaičiai. Mokykloje, kurioje besimokantys vaikai prieš kiekvienų mokslo metų pradžią papildomai skatinami dovanojant jiems kuprines, rašymo priemones ir sąsiuvinius, jau nekalbant apie naujus vadovėlius, apie patogią logistiką į pamokas ir iš jų.    

Jei reikėtų viena eilute įvardinti priežastį, dėl kurios mane atleido iš darbo, sakyčiau: „atsisakymas vykdyti lenkiškumo propagavimą meluojant“.    

Kad virš manęs kaupiasi debesys, pajutau kiek ankščiau. Prieš dvejus su puse metų mano dukra baigė mokyklą ir įstojo mokytis į vieną iš universitetų verslo vadybos. Po pirmojo mėnesio studijų ji grįžo namo verkdama. Verkė, kad per menkai moka lietuvių kalbą: kad medžiagas mokslams jai užtrunka skaityti akivaizdžiai ilgiau nei jos kambariokėms bendrabutyje, kad jaučiasi nejaukiai kalbėdama su dideliu lenkišku akcentu. Dukra verkė, kad galbūt mokyklos direktorė ir buvo teisi, per paskutinį skambutį aktų salėje sakydama, kad vertingiausia lenkams Lietuvoje yra studijuoti lenkų filologiją.    

Pati niekada neturėjau panašių problemų, nes gimiau mišrioje šeimoje, kurioje kalbėjome tiek lenkiškai, tiek lietuviškai. Vyras pasitaikė lenkas, todėl ir vaikus auginome lenkiškai. Bet po tokios emocingos dukters viešnagės supratau, kad tam, kad jai nutikusių problemų netektų išgyventi ir mano sūnui, reikia imtis veiksmų nieko nelaukiant. Juk kraustytis į Lenkiją neketinome ir visiškai nenorėjau, kad vaikai liktų gyventi tame pačiame mažame miestelyje, o sostinėje lenkų vakuumą surasti kiek sudėtingiau. Ir ar reikia jo ieškoti?.. Bet neleisiu sau nukrypti.    

Pamažu pradėjau domėtis galimybėmis pervesti sūnų į mokyklą, kurioje dėstoma lietuvių kalba. Jau po kelių dienų pas mane pradėjo vis dažniau užsukinėti „pasikalbėti“ kiti mokytojai, direktoriaus pavaduotojai.    

Kalbos būdavo itin vertybinės, klausinėdavo, kodėl gi noriu sūnų atskirti nuo lenkų diasporos, ką aš sau mananti. Matyt todėl, kad nenustojau kalbėtis su lietuvių mokyklų atstovais, galiausiai į pokalbį mane išsikvietė direktorius, prisiekęs lenkas, maža to ganėtinai talentingas politikas. Jis ilgai ir labai švelniai kalbėjo apie tai, kad lietuvių mokyklose, dėl akivaizdžių priežasčių, yra ženkliai blogesnė materialinė bazė, kad lietuvių mokyklose studijuojantys vaikai neturi tokių galimybių dalyvauti visuomeninėje veikloje, neturi tokių didelių galimybių pretenduoti į mokslo stipendijas mokytis Varšuvoje, ir, galiausiai, kad jei mano sūnus pareisiąs mokytis į kitą mokyklą – juk negalėsiu jo prižiūrėti taip gerai, kaip galiu tą daryti, kai jis mokosi gretimais.    

Į mano nuogąstavimus, kad vaikas neturi erdvės gerai išmokti lietuvių kalbą, direktorius nusijuokė, esą „o kam jam jos reikia?“. Esą lenkai lenkams padeda ir, būdamas protingas vaikas, jei teisingai elgsis, sūnus niekada neturės problemų su darbo vieta. Juk kol lenkai rajone „prie valdžios“, darbo vietų trūkumą visada galima pareguliuoti lietuvaičių sąskaita.    

Gerai pasvarsčiusi nusprendžiau, kad galbūt jis ir teisus, kad geresnė materialinė bazė ir tiesioginė priežiūra yra svarbu. O praktikuoti lietuvių kalbą galima ir užklasinėje veikloje.    

Vienas dalykas vedė prie kito ir galiausiai papildžiau bedarbių gretas.   

Iš darbo buvau atleista už tai, kad minint Lenkijos nepriklausomybės dieną, atsisakiau vaikams paskaityti eilėraštį, kur skaitant „štai mūsų gimtoji Lenkijos žemė“ buvo patarta vaikams rodyti už lango. Taip, rodyti į Lietuvos žemę ir meluoti, kad tai Lenkija.    

Vaikas pabaigs šiuos mokslo metus lenkų mokykloje, tačiau kitais mokslo metais vėl bandysiu eiti kryžiaus kelius prieš bendruomenę ir kaimynus tam, kad jis pereitų į lietuvių mokyklą.    

Nebedetalizuosiu. Pavargau.    

Kaip ir nesivelsiu į istorines peripetijas, kurias kaip istorikė taip mėgstu. Istorija svarbi, bet šioje realybėje ji nėra svarbiausia. Svarbiausia yra realybė, kurioje sykiais suabejoju, ar tikrai nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo jau 20 metų? Kodėl gyvendama skaisčiu gėlės žiedu besiskleidžiančioje demokratijos visuomenėje, turiu pasakoti apie kultūrinę priespaudą, apie ribojamą saviraiškos ir pasirinkimo laisvę, apie sąlygas, dėl kurių atsiduriu vis gilesnėje socialinėje atskirtyje dėl kažkieno politinių ambicijų? Kodėl?..    

Einu ieškotis darbo. Miestelis mažas, todėl ten kur lenkas šeimininkas – jo rasti nepavyks, visi žino, kad garsėju prolietuviškomis pažiūromis.    

P.S. Dukra vis sėkmingiau integruojasi į universiteto bendruomenę, nebeverkia, kad nesirinko lenkų filologijos. Džiaugiuosi už ją.    

Vakar buvau susitikime su kandidatu į savivaldą. Gražus, stuomeningas lietuvis. Tik įtartinai daug kartų kartojo vedęs lenkę…