V.Rutkūnas. Lietuvių laimės kelias (II)

Laimė – tai būklė, kuriai nusakyti ir pasiekti reikia daugialypio požiūrio, todėl ankstesnis mano straipsnis yra plėtojamas į ciklą, kurį patogu išskleisti, remiantis šių dienų Pasauliniu Laimės manifestu. 

Londone įsikūręs nepriklausomas Naujosios ekonomikos fondas (NEF) užsiima studijom, kaip pasaulio žmonių gyvenimą padaryti laimingesnį.  Jie atliko didžiulį tyrimą ir pagal daugybę laimingo gyvenimo aspektų įvertinantį laimės indeksą 2009 metais indeksavo žmonių vidutinę laimę 143 pasaulio šalyse. Lietuva atsidūrė 86 vietoje. Tai, kad pasauliui jau senokai laikas atsisakyti „amerikietiškos svajonės“, rodo Jungtinių Amerikos Valstijų 114 vieta laimingų šalių rikiuotėje. Netgi mūsų bičiuliai estai, įsivedantys eurą, liko tik 131.  NEF išanalizavo duomenis ir sugrupavo į 10 sričių, apimančių įvairias žmogaus gyvenimo puses. Pagal tas sritis buvo paskelbtos rekomendacijos pasauliui, kaip siekti laimingesnio gyvenimo. Surašytas Pasaulio manifestas dėl laimingesnės planetos, kurį sudaro šios rekomendacijos:  panaikinti per daug didelį skurdą ir alkį; rūpintis sveikatos apsauga; mažinti skolas; pakeisti vertybes; remti turintį prasmę gyvenimą; suteikti teises žmonėms ir gerinti valdymą; nustatyti aplinkosaugos ribojimus ir parengti ekonomikos politiką šioje srityje; sukurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas; spręsti klimato kaitos problemas; matuoti tai, kas svarbu. 

Lietuvių užimama vieta rodo, kad turime neblogas išeitines pozicijas, o sugretinus manifesto laimės rekomendacijas su išsaugotomis lietuviškomis vertybėmis ir kultūra, turime didžiulių galimybių, suteikiančių viltį atsidurti priekinėse pasaulio laimingųjų pozicijose! Taigi imkimės savo laimės ieškojimų. Pradėkime nuo kertinių rekomendacijų:

Pakeisti vertybes 

NEF šiuo teiginiu atkreipia dėmesį, kad būtina pasaulyje susiklosčiusias individualizmo ir vartotojiškumo  vertybes keisti į bendruomeniškumą, kur žmonės jungiami savitarpio supratimo, bičiulystės ir giminiškumo vertybių, besiremiančių ne į daiktiškumą, bet į kultūrinę, visus jungiančią veiklą. Tai yra svarbiausios vertybės  lietuvių tradicinėje tūkstantmetėje kultūroje. Bendruomeniškumas visuomet buvo aukščiau už asmeniškumą ir net už šeimyniškumą. Tik taip galima buvo sutelkti jėgas atsilaikyti prieš ordas iš vakarų ir rytų ir iki šių dienų pasauliui išsaugoti lietuvių tautą, kuri turi  kelius į laimę. 

Ne tas yra laimingas,
kuris turtingas,
bet tas, kuris protingas
(lietuvių patarlė). 

Šiuolaikinio pasaulio civilizacijos pagrindas – Romos imperija. Čia suklestėjo vergovinė santvarka ir buvo surūšiuoti žmonės. Kad būtų lengviau valdyti ir nuraminti prastuomenę, buvo sugalvota sistema: „Duonos ir žaidimų“. Leista liaudžiai išlieti aistras, regint žudynes arenoje. Duona greit suskystėjo: žmonių protus patogu slopinti laipsniuotais skystimais iš rugių, miežių ar vynuogių.  Laiko dvasią atitiko ir tose žemėse gimęs Dievo sūnus, daręs stebuklus, – vandenį vertęs į vyną.

Lietuvoje palyginti greitai statomos naujos arenos. Vėl jose sėdės žmonės, kuriems duos „duonos ir žaidimų“. Kiti tai gaus iš kambarinio žudiko keturkampiu plokščiu veidu. Nors žmones ir suburia šių dienų pramogų  industrija, nors jie ir sėdi šalia, jie nemato vienas kito, nebemoka džiaugtis viens kitu. Miestai – žmonių knibždėlynės – skęsta vienatvėje… Žmonės, supermarketų klajokliai, patys yra tarsi prekės milijonu pavadinimų. Nebėra dalykų, jungiančių tautą. Žmonės nesusišneka, jiems atimta bendravimo kultūra. Atsipalaiduojama tik išgėrus alkoholio, todėl ir klesti alkoholio kultūra. Sąmonė persmelkta minties – jei pas tave atėjo svečių, turi juos būtinai „pagirdyti“, įpilti alkoholio. Tokie išsigimę papročiai atima norą bendrauti, žlugdo ir atskiria žmones. 

Jei degtinę gersi,
turtą ir sveikatą
per nieką leisi
(lietuvių patarlė).

Augau sovietinėje aplinkoje. Mes su bendraamžiais paaugliais labiausiai nemėgome liaudiškos muzikos, kurią  per radiją, televiziją, koncertus ir dainų šventes dainuodavo chorai, dainų ir šokių ansambliai, kaimo kapelos. Tuomet dar nežinojau, kad ten skamba stilizuota ir harmonizuota liaudies muzika. Folkloro ansamblių nebuvo.

Vieną vasaros vakarą (buvau baigęs 6 klases) pajūrio miške išgirdau dviejų jaunuolių skambų dainavimą. Tai buvo iš visos krūtinės traukiama liaudies daina su tokia vidine jėga, kad mane tarsi žaibas trenkė! Man atsivėrė visiškai naujas pasaulis, aš pajutau, kad liaudies daina gali sujungti ne tik žmones, bet ir žmogų su žeme, dangumi, mišku, jūra, suteikti atgaivos ir energijos! Atsirado aistringas noras įvaldyti šią didžiąją bendravimo galią.

Po kiek laiko dalyvavau vestuvėse, kuriose liaudies dainas traukė Vilniaus universiteto kraštotyros Ramuvos studentai. Naujas mano atradimas buvo liaudies šokiai: studentai šoko linksmai, uždegančiai, tryško energija, šoko vis kitokius, man nematytus šokius. Aš suvokiau, kad tai nauja kultūra, kuri atneša žmonėms laimę ir sujungia juos. Tai labai uždegė mane: pradėjau mokytis dainų, šokių, išmokau groti armonika. Tai mane įtraukė taip galingai, kad 11 klasėje mano namuose kas savaitę jau rinkdavosi šių dalykų mokytis pusė mano klasės. Mes įgavome tokią jėgą, kad per išleistuves liaudies dainas paskui mus traukė ir šokius šoko keli šimtai abiturientų ir jų tėvų.

Trečias potyris, dar po metų galutinai suformavęs mano pasaulėžiūrą, buvo Rasos šventė Kernavėje. Per visą naktį keli šimtai žmonių, uždegę aukurus, kupoliavo, leido Nerimi vainikus, dainavo, šoko nuo saulės laidos iki patekėjimo – buvo atliekamos senovinės apeigos. Tai buvo aukščiausio lygio žmonių darnos atstatymas tarpusavyje bei tarp žmogaus ir gamtos.

Neįmanoma buvo šiame vyksme nepamatyti laimingų žmonių ir jų džiaugsmu spindinčių akių. Svarbiausia – laimės šventėje nebuvo jokio alkoholio, nors aplinkinis pasaulis be jo negalėjo apsieiti.

Dirbdamas su žmonėmis, ypač jaunimu, rengdamas etninės kultūros mokymus, organizuodamas įvairius renginius ir šventes įsitikinau mūsų etninės kultūros tobulumu. Ji pasižymi tuo, kad turi nekintantį  stabilų laimės skleidimo efektą – tinka visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, pasaulėžiūros ar pomėgių. Ją vertina ir ja gali naudotis netgi užsieniečiai.  Ji yra pati geriausia žmones į bendruomenes jungianti forma.

Lietuviškos tradicinės kultūros pagrindas trejopas:

1. Kasdienis dainavimas – suteikiantis jėgų ir kuriantis darną.
2. Savaitgalio vakaronės – dainas papildantys šokiai ir rateliai. Didesnis energijos įgavimas visai savaitei.  Susiburia bendruomenė  –  kuo daugiau, tuo smagiau ir laimingiau.
3. Ne rečiau kaip kas pusantro mėnesio vykstančios kalendorinės šventės, kur susiburia dar didesnė jungtinė bendruomenė, atstatoma žmogaus ir gamtos darna, įgaunama energijos kalendoriniam laikotarpiui.

Šitą tradicinės lietuviškos kultūros sistema idealiai tinka ir šiuolaikinio žmogaus gyvenime ir ypatingai yra orientuota į bendruomeninę veiklą.

Kas dainuoja,
Tas laimingas
(lietuvių patarlė).

Trečdalis Lietuvos išvyko laimės ieškoti į kitas šalis. Didesnės dalies likusių svajonė  –  susitaupyti pinigų ir juos išleisti ieškant laimės užsienyje atostogų metu. Bet dauguma net neįsivaizduoja, kokie laimės turtai slypi čia pat  –  lietuvių tradicinėje kultūroje – nežino, nes to nemokoma mokyklose, netrimituoja žiniasklaida, nereklamuoja televizija, tai neneša turtų pelno siekėjams. Nors ir nereklamuojamas, Lietuvoje vyksta  džiaugsmingas gyvosios kultūros gyvenimas, visiškai patenkinantis visus žmogaus bendravimo ir kultūrinius poreikius. Kad tai yra gyva ir turi ateitį, rodo besiplečiantis jaunimo dalyvavimas gyvosios tradicinės kultūros šventėse ir renginiuose. Bet tai vis dar lieka neprieinama didžiajai tautos daliai, nes švietimo ir kultūros sistema  orientuota kita linkme.  Tačiau yra svetimtaučių žmonių, ieškančių laimės po visą pasaulį. Ne vienas jų, pažinusių dabartines senosios lietuvių kultūros formas, su ašaromis akyse džiaugiasi, kad dar yra pasaulyje iš ko pasimokyti laimės siekimo kelių.

Iš vaikystės geriausiai įsiminiau vieną savo senelio dažnai vartojamą patarlę: Mesk prieš save – rasi paskui save. Tik daug vėliau supratau, kad tai yra lietuvių laimės formulė! Reikia stengtis padaryti kitą žmogų laimingesnį – šia išmintimi persmelkta visa tradicinė lietuvių senoji filosofija – padėti bėdos ištiktam žmogui, pagirdyti (ne alkoholiu) ir pamaitinti pakeleivį ar elgetą, spręsti bendruomenės reikalus visuomet buvo svarbiau nei savo rūpesčius. Kaimo bendruomenė sugebėdavo pasirūpinti savo nariais visais sunkiais gyvenimo atvejais: tuoj pat atstatydavo žaibo sudegintus trobesius, pasidalindavo visais ištekliais išgyvenimo palaikymui, sureguliuodavo žmonių santykius ir nustatydavo teisingas moralines normas. Nusikalstamumo praktiškai nebuvo – durų rakinti nereikėjo.  Svarbiausia – kaimo bendruomenės išsaugojo kultūrines tradicijas, gyvybiškai svarbias mūsų laimingesniam gyvenimui.

Dabartinis žmogus yra įtraukiamas į lenktyniavimą ir susipriešinimą ne tik moksle, darbe, socialinėje aplinkoje, bet netgi laisvalaikio ir poilsio srityse, ten, kur jis turėtų ilsėtis ir džiaugtis visaverčiu bendravimu. Rinkimai, konkursai, favoritų iškėlimas ne jungia, o supriešina žmones ir net nesvarbu, kad tai vyksta dažniausiai tik virtualioje erdvėje. Nesusikalbėjimą ir priešiškumą bandoma šalinti svaigalais. Teko matyti slaptą paskutiniųjų sovietinių metų statistiką apie alkoholio suvartojimą, tenkantį vienam žmogui. Palyginus su pirmaisiais nepriklausomybės metais, Lietuvoje alkoholio vartojimas beveik padvigubėjo, o ir kitoks kvaišinimasis žymiai išaugo.

Kaip tie reikalai buvo sprendžiami mūsų tradicinėje kultūroje? Nors tautą buvo stengiamasi girdyti, atsparumą tam visuomet suteikdavo tradicinė kultūra, nes ji savo esme yra tokia, kad alkoholis nebūtinas, nepageidautinas ir išjuokiamas. Tai puikiai žino ir dabartiniai švenčių rengėjai: kur šokama ir dainuojama, alkoholio vartojama žymiai mažiau.

Šventė – tai toks žmonijos išradimas ir kiekvienos tautos ištobulintas modelis tam, kad pailsėtume, atgautume jėgas, įgautume galių ateičiai, pasidžiaugtume vienas kitu, susidraugautume, užprogramuotume save ir kitus laimingam gyvenimui. Kuo daugiau šventėje alkoholio, tuo rezultatas darosi atvirkščias. Tuo tarpu lietuviškos tradicinės šventės esmė ir yra laimės kūrimo modelis, kai žmones laimingesniam gyvenimui sieja bendruomeninė veikla. 

Geras draugas
yra brangesnis
už auksą (lietuvių patarlė).

Bendruomenė gali mažinti laimę, bet gali ją ir didinti. Žmonių sąjunga aštrina abu šiuos efektus  – tai yra visuotinai žinoma ir tuo naudojamasi. Yra ir visokių bendruomeninių dvasinių praktikų  – senesnių ir naujesnių. Kaip pasitikrinti, atpažinti, kuri forma yra geriausia laimei siekti?

Lietuvių tradicinės kultūros privalumas ir išskirtinumas yra tai, kad žmogus yra atsigręžęs į žmogų, stengiasi viens kitam suteikti džiaugsmo – stiprinamos sąsajos su praeitimi, gamta ir  bendruomene. Lietuvių tradicinė senoji pasaulėžiūra yra pagrįsta sveikatos vertybe ir svaiginimosi atmetimu.

Yra daugybė pavyzdžių ir praktikos visuose lygmenyse, kaip sėkmingai tradicinė kultūra gelbėja buriant bendruomenes. Tačiau vyksta tai nevienodai ir priklauso nuo vadovų bei dalyvių. Jau kuris laikas atsigręžta į bendruomenių kūrimą Lietuvoje. Kuriasi jos pagal įvairius žmonių interesus ir poreikius. Žmonės renkasi, kalba apie svarbius jiems dalykus, bando imtis bendrų darbų. Visuomet ši veikla susiduria su didelėmis problemomis, nes žmonėms reikia susibūrus kai ko daugiau, negu kalbėjimas ir bendri darbai. Būtinos teigiamos emocijos, suteikiančios energijos, džiaugsmo ir laimės. Šioje vietoje tradicinė lietuvių kultūra yra nepamainomos aukso vertės.

Laimės šiuolaikinis žmogus nepasiekia nei suvalgęs tabletę, nei išgėręs skystimėlio, nei pamaigęs mygtuką. Reikia žinių, mokėjimų, įgūdžių ir patirties. Deja, to nemokoma mokyklose. Bet yra tradicinės kultūros žinovų, kurie dar gali išmokyti. Mūsų tradicinės kultūros žinojimas ir mokėjimas ją taikyti bendruomenių gyvenime leis sėkmingiau prasimušti pro vartotojiškos kultūros miglas   ir lems didesnį laimės pasiekimo lygmenį.

Bendruomenių kūrimas Lietuvoje, o taip pat lietuvių bendruomenių telkimasis visame pasaulyje einant tautinės kultūros keliu, yra didžiulė laimės viltis pasauliniu mastu!

Palaimintos yra tos bendruomenės, kuriose lankosi lietuvių tradicinės kultūros Dievas, darantis stebuklus: kvaišinantį vyną verčiantis gaivinančiu vandeniu. Palaiminti yra jo vaikai, einantys  nušviestu  lietuvišku taku.