E.Ilgiuvienė. Sapnai – mums ir apie mus (1)

Elona Ilgiuvienė, www.alkas.lt   

Elona Ilgiuvienė

Elona Ilgiuvienė

2010 m. lapkričio 11 d. prasidėjo Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos atvirų paskaitų ciklas, kuris tęsis iki 2011 m. balandžio. Pirmąją paskaitą skaitė jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė. Vilniaus Šv. Kryžiaus namų salė buvo sausakimša, joje vos tilpo visi, norintys išgirsti apie praktinį sapnų analizės patyrimą  asmeninėje psichoterapijoje ir grupėse. Čia pateikiame keletą svarbiausių paskaitos minčių.                         

Tiek tradicinė kultūra, tiek šiuolaikinė analitinė psichologija ir neurofiziologija labai domisi sapnais. Anksčiau tikėta, kad sapnais byloja dievai, dabar ieškoma smegenų sričių ir mechanizmų, kurie atsakingi už sapnų turinį. Tuo tarpu analitinė psichologija siūlo keletą būdų, kaip galima aiškinti sapnų simbolius, kalba apie sapnų funkcijas ir jų aiškinimo lygmenis.   

Analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas XX a. pradžioje iškėlė klausimą, kodėl kai kurie sapnų simboliai atkartoja įvairių kultūrų simboliką ir yra labai nutolę nuo asmeninės žmogaus patirties? Ilgai tyrinėjęs savo paties ir savo pacientų sapnus, įvairių kultūrų mitus ir simbolius, šis psichologas padarė išvadą, kad žmogaus pasąmonėje yra gilesni sluoksniai, siekiantys giminės, tautos, visos žmonijos bendrą istoriją. Šį klodą Jungas pavadino kolektyvine pasąmone. Tai tarsi žmogaus psichologinis paveldimumas, kurį galime palyginti su fizine žmogaus genetika. Štai paties Jungo sapnas, kuris, jo nuomone, atspindėjo visą psichikos struktūrą:   

Aš buvau dviejų aukštų nepažįstamame name. Tai buvo “mano namas”. Buvau viršutiniame aukšte, kuriame buvo svetainė su puikiais rokoko stiliaus baldais. Ant sienų kabojo vertingi seni paveikslai. Aš suvokiau, kad tai mano namas ir pagalvojau: “Neblogas.” Tada atėjo mintis, kad nežinau apatinio aukšto, ir nusileidau laiptais žemyn. Žemutiniame aukšte visi daiktai buvo gerokai senesni. Pagalvojau, kad ši namo dalis gali būti iš penkiolikto ar šešiolikto amžiaus. Baldai buvo iš viduramžių, grindys raudonų plytų. Aplinkui buvo gana tamsu. Aš vaikščiojau iš kambario į kambarį ir galvojau, kad tikrai turiu ištyrinėti šį namą. Priėjau sunkias duris ir atidariau jas. Už jų aptikau dar vienus laiptus, kurie vedė į rūsį. Vėl nusileidęs žemyn aš aptikau gražų kambarį su skliautais, kuris atrodė nepaprastai senas. Apžiūrinėdamas sienas, mačiau akmenų sluoksnius, kurie ėjo pramaišiui su plytomis, žinojau, kad šios sienos yra iš Romos laikų. Mano susidomėjimas buvo didžiulis.    

Pažiūrėjau į grindis, jos buvo išklotos akmenų plokštėmis. Vienoje jų aptikau žiedą, kurį patraukus akmens plokštė pajudėjo, ir aš vėl pamačiau siaurus akmeninius laiptus, vedančius gilyn. Nusileidęs patekau į urvą, iškirstą uoloje. Ant grindų buvo storas dulkių sluoksnis, buvo matyti kaulai ir sudaužytų indų šukės, kaip primityvių kultūrų liekanos. Aptikau dvi senas pusiau suirusias žmogaus kaukoles ir tada pabudau. (1)    

Anot Jungo, svetainė viršutiniame namo aukšte atitinka psichikos sąmoningąją dalį, žemesnis aukštas – tai tarsi pirmasis pasąmonės lygmuo, asmeninė pasąmonė. Jis jau pakankamai tamsus, vadinasi, ši pasąmonės sritis nelabai pažįstama, kartu ji akivaizdžiai paveldėta, ne tik įgyta. Tačiau giliau buvo dar tamsiau, ir tai, psichologo nuomone, buvo pirmykščio žmogaus pasaulis jo viduje. Šį archaišką pasaulį sunkiai gali pasiekti sąmoninga mintis, sąmonės šviesa, ir jis pasirodo tik simboline raiška sapnuose ir vaizduotėje, ir tokiu būdu dalyvauja mūsų psichikos gyvenime.   

Ši Jungo idėja reikšminga visiems, kurie domisi žmogaus gelmių psichologija ir nori rasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus. Juk jeigu žmogus per pasąmonę gali susisieti su visos žmonijos paveldu, vadinasi, kartais sapnai gali būti ir kūrybinių idėjų šaltinis, gali pasiūlyti kitokį požiūrį į gyvenimą, gali praturtinti mus. Vienas seniausių lietuvių rašytinėje tradicijoje užfiksuotų sapnų aiškinimų – tai žynio Lizdeikos paaiškintas didžiojo kunigaikščio Gedimino sapnas, tačiau tikėtina, kad pats sapnų aiškinimo menas Lietuvoje buvo perduodamas iš lūpų į lūpas nuo seniausių laikų. Kiekvienoje kaimo bendruomenėje būta žynių ir vaidilų – išmintingų vyrų ir moterų, saugančių ir perduodančių protėvių tradiciją. Būtent šiais žmonėmis būdavo labiausiai pasitikima, būtent jiems būdavo pasakojami sapnai, tikint, kad per sapnus su gyvaisiais bendrauja mirusieji ir dievai, ir praneša svarbias visai genčiai žinias. Greičiausiai sapnai buvo aiškinami remiantis tų laikų vertybių sistema ir žemdirbišku gyvenimo būdu, ir vėliau šie aiškinimai buvo sudėti į liaudiškus sapnininkus.   

Mirusieji ir šiais laikais pasirodo sapnuose, ir šiomis dienomis per sapnus jie perspėja, pamoko, nurodo kaip elgtis. Lietuvos kraštotyros ekspedicijų dalyviai dažnai išgirsta pateikėjus pasakojant būtent tokius sapnus, kuriuose pasirodo mirusieji – galbūt todėl, kad jie išsiskiria iš kitų sapnų savo ypatingu emociniu krūviu ir liekamuoju efektu. Po tokių sapnų pasikeičia sapnuotojo santykis su mirusiuoju – pavyzdžiui, motina nustoja verkti mirusio vaiko, nes vaikas sapne paprašo jo nebeverkti arba pasirodo laimingas. Anot Jungo, toks ypatingas emocinis išgyvenimas būdingas archetipiniams, didiesiems sapnams, kurie net nėra interpretuojami įprastu psichologams būdu. Jų patyrimas artimas religiniam, čia tarsi prieinama prie giliausios išminties ir jos vadovavimo.   

Sapnų analizė ir aiškinimas gelmių psichologijoje – įprasta darbo dalis, nes per sapnus pažįstame kliento pasąmonę, juose randame jo problemų ištakas ir galime numatyti tolesnę jo raidą. Jungiškosios krypties psichoanalitikui aiškinant sapnus svarbiausia yra spontaniškos, gyvos kliento asociacijos ir realios žmogaus gyvenimo situacijos analizė. Kas šiuo metu vyksta jo gyvenime, kokius klausimus jis sprendžia? Kas vyko jo gyvenime ir jo sieloje išvakarėse, šią savaitę, šį mėnesį? Ką jam primena sapno veikėjai, daiktai, įvykiai? Kokie jausmai, mintys, prisiminimai, kūno pojūčiai, vaizdiniai jam iškyla apie kiekvieną sapno simbolį? Pradžioje mes kartu panyrame į sapno erdvę ir klausiame bei įdėmiai klausomės. Dažnai sapno reikšmė akivaizdi: štai moteris sapnuoja, kad nesėkmingai stengiasi nusiplauti rankas, ir atsibudusi suvokia, kad tai nuoroda į jos “suteptas rankas”, tai yra, į jos moralinį netyrumą.   

Vis dėlto sapnas byloja simboliais, metaforų kalba, ir būtent šią reikia prisiminti norint išsiaiškinti jo siunčiamą žinutę. Tenka atsitraukti nuo įprasto racionalaus mąstymo, atpalaiduoti savo fantaziją ir sekti paskui spontaniškai kylančias asociacijas. Pavyzdžiui, susapnavus erelį gali iškilti asociacijos apie kalnų viršūnes, imperatoriaus valdžią, erelio sugebėjimą kilti labai aukštai ir žaibu kristi žemyn medžiojant auką, erelio regėjimo aštrumą, dar gali iškilti arogantiško žmogaus pravardė “erelis”, iš mitologijos prisiminsime graikų dievą Dzeusą. Tokiu būdu sapnuotojas gali priartėti prie savo paties valdingumo, ir gausime sapno interpretaciją subjektyviu lygmeniu.   

Anksčiau aptartame tradiciniame sapnų aiškinime sapno įvykiai ir veikėjai suvokiami kaip išorinio pasaulio atspindžiai, nurodantys buvusius, dabartinius arba būsimus įvykius, santykius – tai interpretacija objektyviu lygmeniu. Tuo tarpu psichoanalitikas įžvelgia subjektyvią sapno įvykių ir veikėjų prasmę, paprastai tariant, jis suvokia sapną kaip simbolinį paties sapnuotojo psichikos atspindį. Štai depresiškas žmogus gali sapnuoti, kad jį persekioja ar užpuola agresorius, ir jis atsibunda išsigandęs. Ilgiau pakalbėjus apie sapną paaiškėja, kad sapne reiškiasi paties sapnuotojo pyktis, agresija, kurią jis išstumia iš savo sąmonės budrioje būsenoje. Šis žmogus supranta, kad gyvena nesąmoningai nukreipdamas didžiulę agresiją pats į save, todėl nuolat jaučiasi prislėgtas ir nelaimingas. Vadinasi, jam svarbu atrasti savo nuslopintą pyktį, rasti būdus su juo gyventi taip, kad jis nevirstų depresija.   

Kitas dažnai pasitaikantis sapnų motyvas – egzamino situacija. Sakykime, žmogus sapnuoja, kad laiko matematikos egzaminą ir labai nerimauja ar išlaikys, nors jau seniai yra pabaigęs ir vidurinę, ir aukštąją mokyklą, o dirba darbą, visai nesusijusį su matematika. Kalbantis paaiškėja, kad šis žmogus nuolat susirūpinęs dėl kitų žmonių įvertinimo, dar daugiau – kad jis pats save nuolat vertina labai priekabiai, prasčiau negu kiti vertina jį, nuolat save graužia ir kritikuoja. Šiuo metu jis kaip tik įgyvendina vieną naują projektą ir yra nepatenkintas tuo, kaip tai pavyksta, graužia save dėl netobulo darbo atlikimo.   

Vadinasi, pagrindinis egzaminuotojas – tai jis pats, ir norint išeiti iš šios situacijos reikia peržiūrėti savęs vertinimo standartus, tapti atlaidesniu sau pačiam. Šie sapnų motyvai – daugiau ar mažiau tipiniai, pasikartojantys daugelio žmonių gyvenime skirtingais gyvenimo tarpsniais. Yra kur kas sudėtingesnių sapnų, kurių prasmė išaiškėja po ilgesnės analizės, kartais tam tenka paskirti ne vieną valandą, leisti sapnui kurį laiką susigulėti. Giliausias sapnų klodas atsirakina tik prisiminus ar papildomai paskaičius senąsias pasakas, mitus, simbolių žodynus.   

Jungiškosios krypties psichoanalitikai analizuoja sapnus ir grupėse. Grupinis darbas su sapnu padeda įžiebti daugiau kūrybinės ugnies, per pasidalijimą sapnu yra bendraujama. Neskubama interpretuoti, visi grupės dalyviai išgyvena pasakojamą sapną lyg jis būtų nuosavas. Vyksta gilus pasidalijimas savo patyrimu, jausmais, mintimis, įžvalgomis. Paradoksalu, bet grupės narių asociacijos padeda atverti pačias asmeniškiausias prasmes – tuo būdu taip pat patvirtinama Jungo kolektyvinės pasąmonės prielaida. Nepažįstami žmonės nejučia tampa artimais bendrakeleiviais ieškant sapno, o kartu ir viso sielos gyvenimo prasmės, atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Pakartojama pirmykščių genčių patirtis, kai sapnas buvo laikomas bendruomenės nuosavybe ir bendruomeniniu reiškiniu, kai buvo atidžiai klausoma jo žinios visai genčiai. Gali būti, kad ir šiais vadinamosios krizės metais būtent sapnai atneš žinias, reikalingas atsinaujinimui, vidiniam pasikeitimui, kuris vėliau lems ir išorinius pokyčius, kaip tai nutikdavo ankstesniais amžiais.   

Iš tikrųjų, viena iš sapno funkcijų yra numatyti ateitį, ir šią funkciją ypatingai išskyrė senieji aiškintojai, kaip štai žynys Lizdeika, ir sapnininkų kūrėjai. Šiuolaikiniai psichoanalitikai pripažįsta, tačiau nesureikšmina šios sapno funkcijos, kadangi pati pasąmonės samprata pagrindžia tokią galimybę. Pasąmonė aprėpia kur kas daugiau negu sąmonė, joje pranyksta laiko ir erdvės ribos, todėl nenuostabu, kad sapnuose atsiranda nepriklausantys nuo laiko ir erdvės simboliai. Ir jie nebūtinai turi būti susiję su praeitimi, jie gali nurodyti ir ateities galimybes.   

Tačiau sapnas prognozuoja netiesiogiai, simboliai aprėpia plačiau negu vien konkreti situacija. Sakykime, moteris pasakoja prieš nelaimę sapnavusi, jog negali suvaldyti dideliu greičiu lekiančio automobilio, ir kitą dieną šeimoje miršta artimasis – tačiau ne ji pati ir ne automobilio avarijoje. Kas iš pirmo žvilgsnio gali išgąsdinti, nes atrodo kaip bloga pranašystė, gali būti tiesiog vidinio nerimo atspindys. Pavyzdžiui, nėščia moteris kelis kartus iš eilės sapnuoja persileidimą, ir kalbantis paaiškėja, jog tai jau yra įvykę jos gyvenime, ir tiek ji pati, tiek artimieji labai nerimauja, kad tai vėl įvyks, tačiau tai taip ir neįvyksta.   

Kita svarbi sapno funkcija, anot jungiškosios krypties psichoanalitikų, – kompensacinė. Ši funkcija kiek primena klasikinėje psichoanalizės kryptyje išskirtą norų išpildymo funkciją, kadangi abiem atvejais atkuriama psichikos pusiausvyra. Tik kompensacijos atveju pabrėžiamas ne priežastingumas, o tikslingumas. Jungas sako, kad viskas psichikoje funkcionuoja pagal visumos ekonomiją ir viskas čia yra tikslinga, turi prasmę, tik sąmonė viena niekad negali pamatyti visumos. Štai žmogus, atsidūręs sunkioje gyvenimo krizėje, kai atrodo, kad pasaulis skaidosi į dalis, kad jam viskas slysta iš rankų, kad jis nebegali kontroliuoti savo gyvenimo, staiga ima sapnuoti nuostabaus grožio ir skaidraus taisyklingumo mandalas. Šis vaizdinys padeda atsverti sąmoningame gyvenime vyraujantį sutrikimą, pasimetimą, leidžia patirti vidinę darną, juk mandala – tobulai darni forma, daugelyje tradicijų tai ir pasaulio tvarkos, visumos, ir Dievo vaizdinys. Sapnai, kuriuose pasirodo dieviškos figūros, kur patiriami stiprūs religiniai išgyvenimai, atlieka dar vieną svarbią funkciją – jie savaime transformuoja. Iš krikščioniškos tradicijos žinome Apreiškimo sąvoką: kai Tai įvyksta, žmogaus gyvenimas nebegali likti toks pats, jis neišvengiamai keičiasi.   

Sapnai iš tiesų gali pasiūlyti naują požiūrį į gyvenimą, jei norime ir kantriai bandome juos suprasti. Jie leidžia tiesiog pailsėti, tačiau ir gyventi pilnesnį sielos gyvenimą, atsverti racionalumą, pajusti savo gyvybingumą ir įgimtą kūrybingumą. Sapnų vaizdiniai, aplankę gabiuosius, tampa gražiausiais paveikslais ir poezijos kūriniais, nes per juos byloja Kažkas, kas neturi kito raiškos būdo, kas yra platesnis ir didesnis už vieną mažą racionalų Aš.    

  1. C.G. Jung. Memories, Dreams, Reflections. / Rec. and ed. by Aniella Jaffe.- Fontana Press, London, 1995.-  P. 182-183 (cit. pagal G. Gudaitė. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. – Vilnius: Tyto Alba, 2001. – P. 109-110.)

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Psichologija, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: