Teodoras Narbutas
1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose, prie Rodūnios, gimė lenkiškai rašęs lietuvių istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Pagal išsilavinimą inžinierius T. Narbutas parašė ir išleido iki šiol plačiausią 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“ (1835–1841). Gyvendamas toli nuo mokslo centrų ir archyvų saugyklų jis stengėsi atrasti ir savo istorijoje panaudoti naujų, iki tol nežinomų, šaltinių – kartais jam tai pavykdavo, o kartais jis neatsispirdavo pagundai pasiremti ir falsifikatais. Tai lėmė jo darbams prastą šlovę istorikų akyse, bet savo pagrindinį tikslą – pažadinti visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija – jam pavyko pasiekti. Be pagrindinio veikalo T. Narbuto plunksnai priklauso ir smulkesnės istorinės apybraižos, 1856 m. surinktos rinkinyje „Mažesnieji istoriniai raštai“.
T. Narbuto gimtadienio proga skelbiame vieną iš tų apybraižų – XIX amžiuje gana įtakingą etninės Lietuvos ribų aprašymą.
Nelengvas uždavinys tiksliai nubrėžti tikrosios Lietuvos sienas, ypač iš slavų žemių pusės, nes prieš tiek amžių į kaimyninių slavų genčių žemes išsiplėtusi Lietuvos kunigaikščių valdžia gretimus kraštus suliejo į vieną, o dėl to turėjo keistis žmonių kilnojimasis ir senųjų kraštų ribos. Kronikos apie tai tyli. Tačiau, turėdami po ranka vietos etnografinių ir topografinių tyrinėjimų rinkinį, o taip pat XIII ir XIV amžių kryžiuočių kelių aprašymus, galėsime patenkinti šį poreikį su beveik tinkamu tokiam sienų nustatymui tikslumu.
Senoji Prūsijos siena tęsiasi nuo Baltijos jūros į rytus iki pat paskutiniųjų šiaurės rytinių senovės prūsų Galindos provincijos ribų, ten, kur ribojasi su Mazovija. Ji sudaro tikrosios Lietuvos ir broliškos prūsų tautos ribą, įtvirtintą nuo neatmenamų amžių. Būtent čia netoliese yra lietuviškas Bakalaževo miestelis. Nuo šios vietos tęsėsi miškų ir tankumynų ruožas bei ežerų grandinė šiaurės rytų kryptimi, Kamionkos kaimo link, iki Raspudos upės, kuri įteka į Bialės ežerą, esantį prie Augustavo. Nuo šio ežero žemumomis tęsiasi užliejamos pievos pro Studeničnos kaimą, link pertakos, jungiančios Bialės ežero vandenis su Juodosios Ančios upe, į kurią ši pertaka įteka. Šios upės tėkmė iki pat jos įtekėjimo į Nemuną, apibrėžia sieną.
Čia pat, dešiniajame Nemuno krante, yra miestelis Pervalka, turintis parapijinę bažnytėlę. Nuo šios vietos siena tęsiasi pietvakarių kryptimi, per miškingas žemumas ir užliejamas pievas, iki Berštų vietovės prie Katros upės. Aukštyn ta upe iki Pelesos ežero, iš kurios ji išteka, o į kurį įteka upė, taip pat vadinama Pelesa, visa apdumblėjusi, lėta tėkme tekanti per pelkėtą lygumą. Tos pelkėtos žemumos tęsiasi nuo Pelesos ištakų iki pat Ditvos upės; į rytus iki Paditvės ir Druskininkų kaimų Rodūnios parapijoje – pastarasis kaimas yra prie pačios Ditvos dešiniojo kranto.
Nuo šio taško aukštyn Ditva iki tos vietos, kurioje į ją iš kairės įteka Asavos upelis. Tuo upeliu iki Padvarancų kaimo; paskui miškais į rytus iki Dainavėlės kaimo, esančio netoli nuo dešiniojo Žižmos upės kranto. Aukštyn Žižma iki pat jos ištakų ir Stakų miestelio, kur sueina trijų pavietų sienos – Lydos, Ašmenos ir Vilniaus. Iš šio taško išvedus tiesią liniją iki Ašmenos upelio ištakų prie Graužiškių ir to upelio tėkme iki jo įtekėjimo į Nerį. Nerimi žemyn Mykoliškių link, iki pat iš Svyrių ežero ištekančių vandenų įtekėjimo į Nerį iš dešinės jos pusės. Tų vandenų tėkme ir slėniais iki paties ežero. O nuo jo šiaurinio galo į šiaurės rytus iki Pastovių miestelio, iš ten Dysnos pavieto siena iki pat Kurliandijos sienos. Šia siena visą laiką einant į vakarus, senoji tikrosios Lietuvos riba nuo broliškų žemgalių ir kuršių kraštų skiria tikrąją Lietuvą iki pat Baltijos jūros prie Palangos.
Šitaip apibrėžtas kraštas nuo seniausių savarankiškos Lietuvos gyvavimo laikų dalinosi į keturias provincijas. Kampe tarp Pelesos, Ditvos, Žižmos ir Šalčios upių buvo Pelūzijos provincija. Toliau Neries link, iki pat Nevėžio – Neromos provincija, nuo Nevėžio į rytus, apimant senąjį Vilkmergės pavietą, vadinta Aukštutine Lietuva, Aukštaitija. O jūros link – Žemutine Lietuva, Žemaičių žeme, arba Žemaitija. Taigi, besiribojančios slavų gentys buvo šios: mozūrai iki pat Augustavo. Toliau, Nemuno link, kur Juodoji Ančia įteka, – mozūro-rusinai. Už dešiniojo Nemuno kranto, iki pat Ditvos, – juodieji rusinai: juodvėžiai, juodieji vėžiai. Už Ditvos – krivičiai iki pat Pastovių, o toliau į šiaurę – baltarusiai. Šių tautų bruožai žymūs iki šiol.
Tuo tarpu tarp Pelūzijos, Neromos ir Aukštaitijos lietuvių, priešingai, tėra labai nežymūs tarminiai skirtumai, išskyrus Žemaitiją, kur tarmė šiek tiek skirtinga. Švariausia ir originaliausia lietuvių kalba išliko Vilkmergės paviete, tikrojoje klasikinėje Lietuvos žemėje.
Vėlgi netrūksta teiginių, kad tikrosios Lietuvos ribos tęsėsi toliau į pietryčius, nei mūsų nubrėžta, remiantis daugeliu vietovardžių, turinčių grynai lietuvišką kilmę. Esą slavai kažkada iš ten išstūmė lietuvius, bet aš nerandu aiškių įrodymų nei prieš, nei už tokį teiginį.
Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas
Versta iš: Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą