www.alkas.lt
Tomas Baranauskas
Šiemet sukanka 580 metų nuo žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo mirties. Ta proga Trakų istorijos muziejuje spalio 27 d. buvo surengtas Vytauto mirties metinių minėjimas. Minėjime paskaitą „Vytauto vainikas. Neįvykusios karūnacijos ir “dingusios” karūnos reikšmės“ perskaitė istorikas Rimvydas Petrauskas. Renginio metu taip pat buvo pristatytas Trakų istorijos muziejaus leidinys „Vytautas Didysis ir jo epocha“.
Alkas.lt Vytauto Didžiojo mirties metinių proga paprašė savo mintimis pasidalinti istoriką Tomą Baranauską.
Kaip trumpai apibudintumėte Vytauto Didžiojo reikšmingumą Lietuvai?
Vytautas yra žymiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Jo valdymas ir jo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Kartu su Jogaila jis krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir galutinai likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, formavo karių – bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, diegė Lietuvos vidaus gyvenime rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius.
Įspūdį daro ir tai, kad Vytauto laikais Lietuva pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas, tapo valstybe „nuo jūros iki jūros“. Jis svarbus ir kai kurioms Lietuvos tautinėms mažumoms – nuo Vytauto savo istorijos pradžią skaičiuoja Lietuvos žydų, karaimų bei totorių bendruomenės, kurių įsikūrimas ir teisinis statusas Lietuvoje susijęs su Vytauto vardu. Kad žymesnio valdovo Lietuva nėra turėjusi ir, greičiausiai, nebeturės, daugeliui buvo aišku, praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo mirties.
XV a. II pusėje lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, šiaip jau nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą, apie Vytautą rašė, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“
Įvairūs paveikslai ir skulptūros perteikia Vytauto Didžiojo atvaizdą. Regis esame susidarę šio istorinio asmens stereotipinį vaizdinį. O ar yra išlikę žinių apie jo tikrą išvaizdą?
Autentiškų Vytauto atvaizdų, galima sakyti, neišliko, išskyrus nelabai informatyvų jo atvaizdą majestotiniame antspaude. Čia Vytautas pavaizduotas sėdintis soste, bet jo veido bruožų negalima įžiūrėti. Kažkoks Vytauto atvaizdas buvo nutapytas ant jo 1409 m. funduotos Trakų parapijinės bažnyčios sienos, tačiau ši freska neišliko, kaip ir galimai valdovo gyvenimo scenas vaizdavusios Trakų Salos pilies freskos (iš jų liko tik vienas kitas freskų liekanų piešinys ir menki iki šiol matomi pėdsakai).
Amžininkams krito į akis tai, kad Vytautas neaugino barzdos, tačiau barzdų neaugino nė vienas to meto lietuvis, išskyrus priėmusius stačiatikių tikėjimą. Visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai – vėlyvų fantazijų rezultatas, kaip ir stereotipinė Maironio frazė „lietuviai barzdočiai dūmoja“.
Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas paliko mums trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo“.
Kas žinoma apie Vytauto Didžiojo kapavietę ir kodėl nepavyko aptikti jo palaikų Vilniaus Katedroje? Gal žinoma kur yra palaidotas Vytauto žmona ar kiti artimieji?
Vytauto kapas Vilniaus katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapai, buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nebėra žinomi. Galbūt Vytauto palaikus kas nors paslėpė pačios Katedros požemiuose ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta įvairių spėliojimų, bet iki šiol konkrečių žinių apie dabartinę Vytauto palaikų vietą nėra.
Vytauto žmona Ona, kuri 1382 m. padėjo Vytautui pabėgti iš nelaisvės Krėvos pilyje ir tuo galbūt išgelbėjo Vytautui gyvybę, mirė 1418 m. ir buvo palaidota Vilniaus katedroje. Čia pat buvo palaidotas ir 1440 m. sąmokslininkų Trakuose nužudytas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Jų kapų likimas po 1655-1661 m. nuniokojimų buvo toks pats, kaip ir Vytauto kapo.
Tuo tarpu vienintelė Vytauto duktė Sofija, ištekėjusi į Maskvą ir suvaidinusi išskirtinį vaidmenį Rusijos istorijoje, buvo palaidota Maskvoje, Dangun žengimo cerkvėje, kurią 1929 m. sunaikino bolševikai. Vis dėlto Sofijos Vytautaitės sarkofagas buvo perkeltas į Arkangelo soborą ir išliko iki mūsų dienų.
Ką galėtumėte pasakyti apie Vytauto mėginimus karūnuotis ir Jogailos vaidmenį šiuose reikaluose?
Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas sprendė du pagrindinius uždavinius – tai kryžiuočių grėsmės likvidavimas ir Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimas. Pastaroji problema iškilo 1386 m., kuomet Lietuvos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lietuvos savarankiškumo požiūriu tai buvo problema, tačiau kovos su kryžiuočių požiūriu – sprendimas. Juk tik jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pajėgomis 1410 m. Vytautui pavyko pasiekti lemtingą pergalę Žalgirio mūšyje ir 1422 m. priversti kryžiuočius sudaryti Melno taiką. Būtent kryžiuočių problema ilgą laiką neleido Vytautui visai nutraukti santykių su Lenkija ir formalaus pavaldumo Lenkijos karaliui Jogailai.
Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dar 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse, siūlė Vytautui karūną, bet apie ją tuomet ir pagalvoti buvo ne laikas. Vytautas tai puikiai suprato, ir ne tik nepriėmė pasiūlymo, bet ir neatsisveikinęs išvyko iš Kežmarko, kuriame vyko jo ir Zigmanto Liuksemburgiečio derybos. Tik po Melno taikos galima buvo pradėti galvoti apie galutinį Lietuvos valstybės savarankiškumo įtvirtinimą. Tad 1429 m. pradžioje Lucko suvažiavime to paties Zigmanto Liuksemburgiečio vėl iškelta karūnavimo idėja buvo Vytauto jau laukiama ir sutikta palankiai. Jai iš karto pritarė net Jogaila, bet išgirdęs šį pritarimą Vytautas neskubėjo džiaugtis ir paragino pusbrolį pirmiau gauti savo tarybos pritarimą. Ir neapsiriko, nes įtakingieji Jogailos patarėjai nė girdėti apie Vytauto karūnaciją nenorėjo. Jie greitai pakeitė ir Jogailos poziciją šiuo klausimu.
Tad dėl karūnacijos kilo didelis teisinis ginčas, kuris užsibaigė tuo, kad Vytautas ir imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sutarė surengti karūnaciją be popiežiaus ir Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimo. Karūnacija buvo numatyta Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8 d., sukviesti svečiai. Tačiau lenkai išstatė sargybas ir nepraleido per Lenkijos teritoriją turėjusios vykti Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinybės su karūna. Karūnacija buvo atidėta ir ieškoma kitų būdu perduoti karūną, tačiau spalio 27 d. Vytautas mirė.
Kaip vertinate Vytauto ir Jogailos santykius, Vytautą politiką?
Dar Algirdo ir Kęstučio sutartimi buvo nustatyta, kad jų pirmagimiai iš antrųjų santuokų – Jogaila ir Vytautas – taps jų įpėdiniais ir draugiškai sutardami valdys Lietuvą, kaip tą darė ir Algirdas su Kęstučiu. Šio susitarimo dvasia Vytautas ir Jogaila ir buvo auklėjami, todėl jų santykiai nuo pat vaikystės ir jaunystės buvo artimi ir draugiški.
Tačiau po Algirdo mirties tarp Kęstučio ir Jogailos kilo nesantaika, pakurstyta kryžiuočių, kurie pranešė Kęstučiui, kad Jogaila sudarė su jais separatines paliaubas. Kęstutis galiausiai užėmė Vilnių ir nušalino Jogailą nuo valdžios. Vytautas nenoromis buvo įtrauktas į šį konfliktą, nes neišvengiamai turėjo palaikyti tėvo pusę. Po nepilnų metų Jogailai atsiėmus Vilnių ir užėmus Trakus, Kęstutis ir Vytautas atvedė prie Trakų savo kariuomenę. Mūšis neįvyko, nes Jogaila pasiūlė derybas, o paskui apgaule suėmė Kęstutį ir Vytautą.
Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį netrukus nužudė Jogailos tarnai, o Vytautui pavyko pabėgti. Jis buvo priverstas ieškoti laikino prieglobsčio pas savo priešus kryžiuočius, ir jam neblogai pavyko jais manipuliuoti, siekiant savo tikslų. Prasidėjo dešimtmetis Vytauto ir Jogailos kovų, kuriose, tiesa, buvo pertrauka, kai Vytautas bandė su Jogaila susitaikyti, parėmė jo krikštą ir karūnaciją Lenkijoje. Kovos pasibaigė 1392 m. Astravo susitarimu, kuriuo Vytautas pripažintas Jogailos vietininku Lietuvoje.
Nuo šiol Vytautas ir Jogaila nustūmė šalin visus nesutarimus, ir vėl sutelkė savo jėgas bendram tikslui – kryžiuočių grėsmės įveikimui. Tai atvedė į pergalę prie Žalgirio ir sėkmingo karo užbaigimo. Iš esmės net Vytauto karūnavimo byla pusbrolių santykių labai nesugadino. Vytautas suprato, kad kovoja ne tiek su Jogaila, kiek su Lenkijos diduomene, kurios spaudimui Jogaila pasidavė.
Ko Jūsų nuomone galėtų iš Vytauto Didžiojo pasimokyti šiuolaikiniai Lietuvos vadovai?
Vytauto politinės elgsenos modelį galima apibūdinti dviem dėmenimis – jis niekam nepataikavo, bet ir vengė užsitraukti neapykantą. Kaip jis tai derino? Nepataikauti – tai reiškia siekti savo tikslų net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Iš visų Vytauto priešininkų, ko gero daugiausia nuo jo nukentėjo ir labiausiai jo turėjo nekęsti kryžiuočiai. Bet kryžiuočių priešiškumas turėjo savo ribas. Ne kartą Vytauto apgauti, sumušti ir pažeminti, jie vis dėlto viską užmiršdavo, kai tik Vytautas jiems parodydavo savo palankumą.
Priešiškus kryžiuočiams veiksmus Vytautas mokėjo pagrįsti taip, kad net ir patiems kryžiuočiams būdavo aišku, kodėl Vytautas siekia savo tikslų, net jei tie jo siekiai kirtosi su jų esminiais interesais. Jie taip pat galėjo suprasti, kad tuomet, kai jų interesai nesusikerta su Vytauto interesais, kad ir kas tarp jų būtų atsitikę, jie turi galimybę su juo bendradarbiauti.
Vytautas nieko nedarė vien iš neapykantos, arogancijos ar užgaidos. Kiekvienas jo žingsnis turėjo savo logiką, ir tą logiką Vytautas mokėjo išaiškinti visiems. Nors kai kurie šiuolaikiniai interpretatoriai mėgsta postringauti, kad Vytauto veikla Lietuvos naudai buvo susijusi tik su tuo, kad į Lietuvą jis žiūrėjo kaip į savo nuosavybę ar dvarą, paties Vytauto laiškai liudija visai kitokius motyvus, kuriuos jis viešai deklaravo. O akcentuodavo jis būtent Lietuvos interesą. Žemaitijos priklausomybę Lietuvai grindė tuo, kad žemaičiai su lietuviais yra tie patys ir ta pačia kalba kalbantys žmonės, jautę tarpusavio bendrumą.
Kai Jogaila nepritarė Vytauto karūnacijai, Vytautas jam priekaištavo ne tiek dėl savęs: „…paskubėjote ne tik mus, bet ir kraštą bei mūsų Lietuvos bajorus šitaip pažeminti ir paminti, atimdamas iš jų laisvę“.
Vytautas niekada nevengė aiškinti savo pozicijos – tai jam buvo būtinas ir savaime suprantamas politikos elementas. Kaip jis aiškindavo savo veiksmus, puikiai matosi iš jo laiškų (tik, deja, daugumos jų nėra net išverstų į lietuvių kalbą). O šiuolaikiniams mūsų politikams iš Vytauto būtų galima pasimokyti daug ko. Politiką, kuris viešai didžiuojasi tuo, kad yra nekenčiamas ir tai traktuoja kaip įrodymą, kad jis esąs ryžtingas ir priima labai reikalingus „nepopuliarius“ sprendimus, Vytautas turbūt laikytų beviltišku politikos diletantu. Bet kuriuo atveju tai yra visiška Vytauto politikos priešingybė. Tad būtent šio politikos pradžiamokslio kai kuriems mūsų politikams ir reikėtų iš Vytauto pasimokyti.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą