G.Beresnevičius. Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę (II) (5)

Gintaras Beresnevičius

Šventės kaip šventybiškos pajautos teritorija

Antras legitimacijos lygmuo tai tiesiog šventės. Iš dalies galime kalbėti ir apie krikščioniškas šventes, tačiau pats švenčių šventimas, nuo Kūčių, kai po staltiese tiesiami (slepiami) aukojimo pakloto šiaudai iki Vėlinių, kai tiesiog praktikuojamas protėvių kultas – modifikuotas ir Bažnyčios, ir sovietų, bet išlikęs bene šviesiausia (ne paradoksas) bendravimo su mirusiais, t. y. su protėviais švente. Laužai kapinėse miniatiūrizavosi, buvo paversti į ugneles ant kapų, bet tai ir yra aukojimo laužų miniatiūros kaip ir prėskučiai/šližikai yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatiūros.

Šventes legitimuoja atskiras dalykas, kurio pastaruoju atveju techniškai nesiejame su krikščionybe ar pagonybe. Bet kokia tradicinė šventė Lietuvoje sujudina, paveikia šeimos bendruomenes, kaimų bendruomenes, religines bendruomenes. Šventės esmė yra pereiti į kitą laiko dimensiją, į kitą laiko išjautimą. Kiekviena šventė tai duoda, net nesvarbu, kokia atributika (o dažniausiai sinkretiška) joje naudojama ir kokios prasmės iškeliamos. Kažkuriuo požiūriu nėra taip jau labai svarbu, nes šventėje naudojami tam tikri sakraliniai šifrai, ar tikriau šventybiniai dirgikliai, ir jie atsiliepia švenčiančio žmogaus sąmonėje (mažiausiai), pasąmonėje (stipriai) ir užvis stipriausiai šventės apsireiškia, sukirba pačiame išgyvenime. Per pačią šventę įmanoma jos nesuvokti, įmanomas gal net vidinis atostūmis, tingėjimas, tam tikras šventės nuobodulys ir panašūs šventiniai atributai, tačiau įdomiausia, kad po kurio laiko, savaitės ar net kelių dienų, ta šventė iškyla žmogaus atmintyje ir galiausiai suvokiama, kad turėta ypatingų potyrių. Šitie potyriai yra išjaučiami visų šventės dalyvių bendrai, jie išnyra kaip tik daugiau atmintyje, ir regis, kad turi tam tikrų bruožų. Antraip kartas nuo karto į tas šventes nebūtų renkamasi, jose dalyvaujama ir pan. Stengiantis įeiti į pačią šventės nuotaiką ir būtent tapačią šventės nuotaiką, atbudinant praėjusios šventės būkles ir galbūt, tačiau nebūtinai, ieškant dar kitų, naujų, gilesnių potyrių, esančių “už šventės” išgyvenimo.

Šventė skirta universaliam išgyvenimui, ir negalima manyti, kad šiandien šventės išgyvenimas yra iš principo kitoks nei sakykime prieš pusę tūkstantmečio. Keičiasi ne simboliai, o simbolių aiškinimas, keičiasi ne ritualai, o jų įprasminimas. Bet archetipai visvien generuoja potyrį. O archetipų duodami potyriai yra universalūs. Mes galime savo potyrį šventės metu paaiškinti ar pasistengti apibūdinti kitais žodžiais, kitom asociacijom nei mūsų protėviai XIX ar kad ir XIII a. Tačiau skirsis įžodinimai, o ne vidinės pajautos.

Taigi, toks zenbudistinis motyvas. Ženklai nukreipia mūsų dėmesį, kaip ir tų ženklų interpretacijos, priklausančios nuo laiko, technologijų, žodyno, simbolių reikšmių. Tačiau archetipas pajudintas šventės metu teikia tą patį potyrį.

Gamtos pajauta 

Žinojimas yra vienas dalykas. Netgi žinojimas kad lietuviai “buvo gamtmeldžiai” lieka žinojimu, kol neprieinama iki esminių dalykų. Tai yra, iki tikros gamtinės pajautos, išgyvenimo savo bendrystės su gamtos kūnais, su jų gyvybės pajutimu ir svarbiausia – per gamtą galima atsiekti svarbiausio pojūčio – vienumos matymo. Matyti pasaulį kaip vieną su savimi erdvę, netampant nei pagoniu, nei kataliku. Išjausti vienovę, ir tai yra patiriamas universalus pojūtis, tuo lengvesnis, kuo mažiau apie jį galvoji ir kuo labiau jį jauti. Išjautimo pastanga duoda rezultatus. Vienam tai gali būti medžių bendrystė, antram šventastis pasiekiama per kadagius, trečias kalbasi su akmeniu. Žinia, šiais laikais tai juokinga, tačiau neskubėkime. Tai ne tikslas – prakalbinti akmenį ar žvilgsniu nušluoti ar performuoti debesį ar byloti su pušimi ar kontempliuoti ugnį. Gamtos objektai yra šilti, atsiliepiantys, ir lietuviškoje meditacijoje jie atskleidžia daugiau, pro juos einama toliau, iki vienybiškumo išgyvenimo; manau, artimo zenbudistinei ar japoniškos kultūros pajautai. Tai nekonfliktinis, o siejantis, šiltas buvimas atvertyje. Tai atvertis visai aplinkai, kurią galima pasiekti per gamtos objektus ir drauge kontempliuojant šventes. Švenčių ir gamtos išgyvenimas teikia religinį rezultatą ir dar kai kas prisideda kai tai atliekama bendruomenėje, nes tai jau yra religinė bendruomenė kuriai jokių legitimacijų nereikia.

Visiškai drąsiai reikia tvirtinti, jog lietuviškos tradicijos tąsa šiais laikais galima, per skirtingus laiko tarpsnius, vietas ir objektus išeinant į religinį lygmenį, į tą pajautos ir vienovės lygmenį, kuris lietuvių tradicijoje, nesvarbu kokių religijų ir jų atmainų valdomas, buvo ir tęsėsi nuolat.

XIX a. kitaip nei XXI, kitaip nei XIV, bet tai tas pats išgyvenimo ir religinio potyrio matmuo. Kitaip įžodintas, galbūt, bet kiekvienos religijos nervas tai yra unikalūs pasaulietiškame lauke nepatiriami potyriai. Jie yra tik religiniame santykyje ir įžodinami su dideliu vargu. Nieko keisto, nes tai šventybės išgyvenimas.

O kadangi šventybė išgyvenama, senoji tradicija gyvuoja, ir jos esmė – potyriuose. Visos pseudoorientalinės, naujosios meditacijos ir kontempliacijos mokyklos bando, perlauždamos europiečio dvasinį stuburą, privesti jį prie jogos, samadhi, satori ir dažniausiai be rezultatų. Lietuviška gi tradicija atgaivinama be pastangų ir atveda į nuosavą ir universalią religinę regą bei pajautą. Į atpažįstamų esmių teritoriją.