Baltai ir slavų etnogenezės sūkurys (13)

Vitalijus Galiopa

Su archeologu, Rusijos etnografijos muziejaus Sankt-Peterburge etnografu Vitalijumi Galiopa kalbasi Juozas Šorys.

Ar dažnai lankotės Vilniuje? Kokie ryšiai Jus sieja su Lietuva?

Lietuvoje lankiausi 1982 ir 1984 metais, kai visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas dar tebebuvo sukaustytas sovietinės ideologijos. Buvau dar studentas. Pirmąkart į Vilnių atvykau su tėvu, kuris tada nusipirko pirmąją gyvenime lengvąją mašiną, ją išbandėme per Lietuvą, Latviją ir Estiją grįždami į tuometinį Leningradą. 1984 m. buvome atvykę pas Vilniaus universiteto archeologus į pažintinę praktiką. Vėliau ilgai Lietuvoje nebuvau, tik 2009 m. vasarą, draugų pakviestas, apsilankiau Dainų šventėje, Jolantos Zabulytės globojamas svečiavausi Kaune, gyvenau netoli Anykščių ir Troškūnų kelio, neblogai susipažinau ir su platesnėmis apylinkėmis – nuo Rokiškio, Ukmergės (ypač Šventosios slėnio) iki Kauno ir Vilniaus. Viešėjau ir pas Joną Vaiškūną Kulionyse, lankiausi senąsias baltų tikėjimo tradicijos puoselėjančios Romuvos šventykloje, Molėtuose.

O kai mudu susipažinome, vakare atsisveikindamas paprašėte, kad, nors ir per lietų, palydėčiau prie seniausio ir storiausio Sereikiškių parko (galbūt ir viso Vilniaus?) ąžuolo. Ar lietuvių rodoma pagarba ąžuolams ir Jums padarė įspūdį?

Buvau jį matęs per valstybinę šventę Mindaugo karūnavimo dieną, kai Sereikiškių parke vyko Dainų šventės Folkloro diena. Tąkart stebėjau ritualą, kurį prie Sereikiškių ąžuolo atliko Jono Trinkūno vadovaujamos Romuvos nariai kartu su įvairių Lietuvos regionų folkloro kolektyvais. Jie man priminė tarsi daugelio istorinių Lietuvos genčių paradą. Romuva prie Sereikiškių ąžuolo atliko prasmingą ritualą – genčių palikuonys dainavo dainas išlikusiais savo dialektais, buvo apsirengę būdingais regioniniais tautiniais drabužiais.

Pirmas įspūdis, kad Jūsų įdomiai skambanti pavardė galėtų būti kilusi, tarkim, iš galopo (tarmiškai – galiopo) šokio mėgėjų aplinkos. Kartais sakoma, kad ir arkliai galopu šuoliuoja. Gal esama kokių sąsajų?

Mano motina Jelena Viktorovna Friagina gimė Peterburge, per Antrąjį pasaulinį karą išgyveno vokiečių armijos blokadą. Jos seneliai buvo išeiviai iš Smolensko gubernijos, iš Duchovsčinos valsčiaus. Pagal kalbą, jie buvo rytiniai baltarusiai. Visa ta žemė kažkada buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalis. LDK požiūriu, tai buvo rusinai.

Mano pavardė susijusi su tėvo Anatolijaus Andrejevičiaus Galiopos gimtine Galicijoje. Praradusi savarankiškumą, ji su Volyne ir Polese priklausė LDK. Galicijoje jau buvo nutrūkusi, iš Danilo Romanovičiaus Galickio kilusi dinastija. Kaip nuniokotas kraštas, karaliaus Kazimiero IV Didžiojo laikais Galicija atiteko Lenkijai. Vėliau Liublino unija LDK sujungė su Lenkija. Taip mano motinos ir tėvo proseneliai atsidūrė Dviejų Tautų Respublikos sudėtyje.

Dėl mano pavardės kilmės yra kiek sudėtingiau… Tėvo protėviai buvo netgi ne iš Galicijos, o iš vakarų Volynės, vakarų Polesės. Ten ilgai žmonių kalboje gyvavo vietinė tarminė leksema „halepa“, arba „galiopa“, reiškusi ritualinių gandro (arba sterko) kojos formos kepinių kepimą. Beje, gandrai yra bendri mūsų, volyniečių, ir jūsų, lietuvių, toteminiai paukščiai, kurie, visuotiniu žmonių įsitikinimu, esą atneša vaikus. Jie ir gyvena lizduose ant sodybų namų stogų, arti žmonių. Laikantis tradicijos buvo manoma, kad kiekvieną pavasarį gandrai grįžta ne šiaip sau iš pietų, bet iš tam tikros nežinomos ir paslaptingos šalies ar netgi pasaulio, kuriame susitelkusios mirusių protėvių sielos. Manoma, kad gandras, kaip vadas, pavasarį paskui save parveda ir didelius kitų paukščių būrius. Gandrai dažniausiai parskrenda apie Blovieščių (Gerosios naujienos šventimo dieną – balandžio 7). Gandrų parskridimas nelaikytas šiaip sau paukščių parskridimu, manyta, jog grįžo pasiuntiniai, nešini mirusių protėvių sielomis. Tam, kad tos sielos vėl įsikūnytų į žmones ir grįžtų į naują gyvenimą. Būtent todėl liaudyje manyta, kad gandras atneša ir naujagimius vaikus. Ne iš tikrųjų snape atneša naujagimius, bet paskui save veda sielų būrius, kad šios rastų vietos tarp žmonių. Todėl gandrai ir žmonės buvo ir tebėra labai artimi.

Kaip vietiniai žmonės tuos ritualinius kepinius kepa?

Tai lyg sausainiai, kepiniai, turintys gandro pėdos formą – trys pirštai priekyje, vienas – iš galo. Galicijos, Volynės, Polesės žmonės juos kepa, dalija vaikams, o šie, įsmeigę į juos medinius pagaliukus, grupėmis, kaip paukščių būriai, laksto po kaimus, nešioja tuos kepinius – galiopas. Ne tik patys valgo, bet ir ant medžių šakelių kabina, kad juos lestų ir paukščiai, išdalija beturčiams ir kt.

Matyt, mūsų šeimos pavardė ir yra kilusi iš to ritualinio pavasarinio kepinio, susijusio su gandro koja. Manyta, kad paukščių vadas gandras, leisdamasis ir koja liesdamasis su žeme, ją laimina. Todėl ir jo koja tapo naujų žemės pasėlių, apskritai derliaus laiminimo simboliu. Galiopa buvo suvokiama kaip žmonėms iš protėvių ateinantis palaiminimo ženklas.

Žinoma, to krašto kaimuose paraidžiui niekas nesakė „galiopa“ – taip, kaip parašyta mano pase. Buvo sakoma: galepa, galiopa, halepa ir kt. Polesėje ir toliau į šiaurės vakarus, beveik iki pat Lietuvos dar ir dabar vartojamas šis žodis (iki Gardino, Druskininkų, piečiau Bresto, Volynėje iki Karpatų). Įdomu, kad Slovakijoje, kuri yra jau už Karpatų, 1990 m. vienas iš ministrų buvo mano bendrapavardis Jaroslavas Halepa. Pavardės užrašymas su „io“ atsirado per mano senelį, kuris turėjo lenkų valdžios pasą, o lenkai užrašinėjo lotyniškais rašmenimis („lotyninka“). Lenkai neturėjo raidės „ė“, todėl rašė taip, kaip girdėjo, nors kiti ten girdėjo ir ė, ir e, ir kitus garsus. Pasų įrašus lenkai rašė laikydamiesi sau būdingos tarsenos. Vėliau „Galiopa“ buvo užrašyta ir kirilica, bet nepagalvota, kad vėl reikėtų grąžinti senąją formą.

Jei jau prakalbau apie giminę, turiu pasakyti, kad mano tėvo motina buvo tikra Galicijos rusinė iš Karpatų, Garganų iškyšulio. Rytų Galicijoje, pagal seną lenkišką nomenklatūrą, buvo Stanislavo vaivadija, joje Hodbovniansko pavietas, o jame vienas iš kaimų – Osmoloda. Iš ten kilusi mano bobutės giminė. Ji buvo kilusi iš Osmolodos kaimo kalvio, kurį vadino Rodionu Venediktovičiumi Volovskiu, šeimos, o jo motina buvo Damnichija Justinovna Vachnovskaja… O mano senelis irgi buvo kilęs iš kalvio šeimos, tik iš Volynės, ir, matyt, juos suvedė bendravimas kalvystės reikalais. Po vestuvių senelis mano bobutę iš Osmolodos išsivežė į Kališo miestą, kur gimė mano tėvas. Pasibaigus pokario sunkmečiui, ilgam karui su sukilėliais, „miško broliais“, tęsėsi niūrus sovietinis gyvenimas; mano senelis buvo represuotas ir išvežtas į Sibirą, tėvas su motina gyveno baisiomis sąlygomis. Tėvas Lvove įstojo į naftos technikumą, kuris vėliau buvo perkeltas į Ivano–Frankovską. Vėliau Leningrade baigė Kalnų institutą, tapo vienu iš žymiausių Rusijos naftos gręžinių ir kitos geologinės įrangos staklių konstruktorių.

Esate diplomuotas archeologas, bet šiuo metu dirbate etnografu Rusijos etnografijos muziejuje (REM) Sankt-Peterburge?

Tai likimo išdaigos. Baigiau Leningrado universiteto Istorijos fakultetą, mano specializacija buvo archeologija. Po mokslų susidūriau su gana įprasta nemalonia situacija, kai archeologų galimose darbo vietose jau būna perpildyta, todėl dirbti į archeologines institucijas nepatekau. Ilgai dirbau Viešosios bibliotekos Rankraščių ir senųjų knygų skyriuje. Nors bibliotekoje saugoma ne archeologiniai, o rankraštiniai paminklai, bet ir ten buvo labai įdomu. Be bendrų privalomųjų darbų, domėjausi rankraštiniais istoriniais žemėlapiais. Man žemėlapiai nuo tada tapo labai įdomus ir naudingas istorinis šaltinis. Beje, man, kaip asmenybei, daug gero davė bibliotekoje dirbę Sergejus Žemaitis, lietuvis, Nikolajus Nikolajevas, baltarusis, kilęs iš Naugarduko. Su jais mes kartu sudarėm tarsi kokią vakarų kraštų atstovų sąjungą. Iki šiol su jais draugauju, keičiamės informacija. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti REM etnografu, juolab kad nuo archeologijos tada jau buvau nutolęs. Ėmęs dirbti etnografu greit supratau, kad tai archeologijai gana artima disciplina. Net galima taip pasakyti: archeologija yra paleoetnografija, o etnografija yra archeologijos tyrinėjimų tęsinys. Taigi jie kaip brolis su seserimi. „Įsigyvenau“ muziejuje šiaurės vakarų Rusijos ir Pabaltijo skyriuje.

Ir pagal pareigas Jūs dabar atvykote į Vilnių, nes Lietuvos nacionaliniame muziejuje teko sutvarkyti parodos iš REM fondų „Senoji Lietuva“ užbaigimo formalumus. Ar galima teigti, kad Jums atsivėrė naujos veiklos galimybės ir tarsi pareiga labiau ir giliau įknibti į istorinius etnogenetinius procesus?

Iki tol kaip archeologas specializavausi tyrinėti slavų etnogenezę, anksčiausius jų istorijos ir kultūros raidos tarpsnius. Dalyvavau ekspedicijose, kurios užsiėmė būtent pačiais anksčiausiais slavais. Šioje srityje mano svarbiausia mokytoja – archeologijos profesorė Irina Petrovna Rusanova. Nors ji maskvietė, visada buvo vadinama Peterburgo archeologinės mokyklos statytine… Ji buvo akademiko Boriso Rybakovo priešininkė, o jis savo priešininke esą norėjęs matyti bet ką, tik ne ją, nes ji – moteris… Kitus jis greit „suvirškindavo“. Minėtose jos vadovautose Mokslų akademijos ekspedicijose vakarų Ukrainoje – Volynėje ir Priekarpatėje – teko ir man dirbti. Kadangi tai mano gimtosios vietos, įsitraukiau į kasinėjimus keliems sezonams ir atidirbau kaip reikiant, nes sutapo ir interesai, ir žemės šauksmas. Kasinėjome VII a. Prahos – Korčako tipo gyvenvietes – pačią pirmąją autentiškai identifikuotą archeologinę slavų kultūrą. Kitas, vėlesnis, iš jos gelmių po VII a. išsivystęs etapas tęsėsi iki senųjų rusų įsigalėjimo laikmečio.

Prie ekspedicijos prisijungiau, kai jie dirbo Priekarpatėje Bukovinoje. Kasinėjau Kadine, Magaloje, Ruchate ir dar gal 40 kasinėjimų vietų. Ekspedicijose kasinėjo ir Bukovinos bei Černovicų universitetų archeologai – Borisas Temaščiukas, Liubomira Michailija, iš Lvovo istorijos instituto – Raško, Baranas ir kiti (vardų nebeatsimenu).

Subyrėjus TSRS kasinėjimus Ukrainoje perėmė vietinė Mokslų akademija, I. P. Rusanovą jie pasitelkdavo kaip kviestinę užsienio konsultantę, aišku, kitiems rusams vietos pas juos neatsirasdavo. Vėliau dirbau Rusijos MA vadovaujamose ekspedicijose. Pavyzdžiui, 1999–2000 m. tris sezonus dirbau senosios Rusios specialistams gerai žinomo istorinio centro Senosios Ladogos kasinėjimuose, kuriems vadovavo Anatolijus Nikolajevičius Kirpičnikovas. Galiu teigti, kad esu buvęs paniręs tiek į vakarų regionų, tiek į šiaurės vakarų Rusijos archeologiją. Kaip svečias archeologas pabuvojau ir Novgorodo, ir Smolensko (Gniozdovo) kasinėjimuose, o kaip studentas archeologinę praktiką atlikau Polocke.

Visada domėjausi archeologine literatūra ir apskritai archeologinių kasinėjimų problematika, susijusia su slavų ir baltų etnogeneze; jos, mano manymu, labai glaudžiai susijusios.

Kodėl minėtų gausių ekspedicijų kasinėjimų ir apskritai Jūsų etnogenetinių tyrimų centre – slavai, jų susiformavimas ir raida?

Tyrinėjom slavus, bet buvo ir kitas svarbus momentas. Kuo daugiau ir nuodugniau tyrinėjom slavų pasirodymo istorijoje etnogenetinius klausimus, tuo vis labiau supratom jų pačius glaudžiausius ryšius su baltais, jų istoriniu likimu. Kai kurie rusai ir kiti slavų tyrinėtojai yra įsitikinę, kad slavai išsivystė iš baltų genčių gilumos. Juos baltai ir „pagimdė“. Dėl įvairių istorinių aplinkybių mūsų eros pradžioje.

Anksčiau tyrinėjant slavų etnogenezę nuolat iškildavo problemų, nes mokslininkai stengdavosi atrasti retas specifines gentis, kurios tarsi vestų prie atskiro slavų raidos kelio. Tik slavų – ir nieko daugiau. Ir kiekvieną kartą atsidurdavome akligatvyje. Pasirodė, kad tokios išskirtinės, slavus į platesnį pasaulį išvedusios kultūros nebuvo. Tiriama, tarkim, viena kultūra, bet ji galiausiai pasirodo besanti iranėniška, tiriama kita kultūra, bet ji pasirodo besanti gotų gepidų su iranėnų priemaišomis paveikta etc. „Ikislavų“ vis nepavykdavo surasti. Užburtas ratas, ir net tarp archeologų imta juokauti, kad slavai kaip parašiutininkų desantas nusileido tiesiai iš dangaus. O esmė labai paprasta, kad jokio atskiro savarankiško slavų radimosi kelio istorijoje nebuvo. Slavai tiesiog natūraliai „išniro“ iš baltų etninio masyvo gelmių. Pirmiausia – iš vakarų baltų. Manoma, kad teritorija, kurioje jie, matyt, pirmiausia ėmė vystytis, buvo žemės, kurios vėliau buvo priskiriamos jotvingiams ir galindams. Tai dabartinė vakarų Baltarusija ir pati rytinė Lenkijos dalis. Tai žemės aplinkui Belovežo girią iki Pripetės ir Karpatų.

Paaiškėjo, kad tų vietų gentys buvo tiek artimos pagal kilmę, kad sunku jas ir atskirti. Lyg būtų tikros seserys. Iškildavo sunkumų – sakykim, visa serija archeologinių kompleksų, kurie, deja, nekalba ir negali pasakyti, kokia kalba mūsų atkasti mirusieji kalbėjo, pagal materialinę kultūrą artimi ir baltams, ir slavams. Arba ir prūsams, ir galindams, ir jotvingiams, ir anksčiausiems slavams.

Ką bendrame kontekste panaudojote iš Vladimiro Toporovo darbų, susijusių su baltų ir slavų lingvistiniais santykiais ir pasaulėjauta? Juk būtent jis pirmasis, remdamasis įvairiais lyginamaisiais kalbiniais duomenimis, iškėlė mintį, kad kalbos ir kitais lygmenimis slavai išsivystė iš baltų? Norėjau dar pabrėžti, kad toli gražu nesu aptariamos požiūrių sistemos autorius, tik toliau vystau pirminį jos lygmenį. Šiek tiek šiuo klausimu man užbėgote už akių, o aš tik norėjau pridėti, kad, V. Toporovo įsitikinimu, slavų izoglosos išsikristalizuoja iš vakarų baltų kalbinio junginio. Aš ir daugybė kitų archeologų, kurie tuo domėjosi, manome, kad siekiant parodyti visapusišką slavų virsmą iš baltų svarbūs yra ir lingvistiniai, ir kultūrologiniai, ir archeologiniai duomenys, kurie kiek iš kitos pusės, tačiau kalba apie tą patį procesą. Jis apčiuopiamas remiantis ir lingvistine, ir archeologine medžiaga. Šiuos duomenis derinant ir supriešinant galima sumodeliuoti išsamų proceso vaizdą.

Dar daug ką mums teks ištirti ir patikslinti, bet dabartiniu metu bendras teorijos paveikslas baigia susilipdyti. Vis labiau įsitikiname (gaudami daugiau naujos informacijos), kad procesas vyko būtent taip, kaip mes nustatėme. Ne iš kažkur stebuklingai atėjo, ne iš dangaus nusileido slavai, o išsirutuliojo iš vakarų baltų genčių gilumų. O kaip tai esą galėjo įvykti? Nuolat būna tokių klausimų „į kaktą“ – ką, ar galėjo taip atsitikti, kad va – nuolat buvo baltai, baltai, baltai ir staiga vieną rytą jie tapo slavais ir ilgainiui jų pasidarė daug daug? Tai buvo gana ilgas procesas, kuris daliai baltų pasitarnavo kaip postūmis išsiskirti į etninę grupę, kuri vėliau ėmė vadintis slavais. Tik priminsiu vieną iš V. Toporovo išvadų, kad iš duomenų apie etnogenetinius genčių kontaktus matyti, jog slavų kaip savitos etninės populiacijos istorijos arenoje pasirodymas, palyginti su baltų gentimis, buvo labai vėlyvas. Su tuo istoriniu faktu nė aršiausi panslavizmo adeptai nepasiskeryčios. Taip ir buvo, bet pirmiausia apie slavus sužinojome kitais vardais – slovinai, slovėnie… Tais vardais jie užfiksuoti ne anksčiau IV a. pabaigos ir V a. pradžios, iš esmės nuo V a. O iki tol slavų pavadinimo iš viso nebuvo, nors, aišku, jų protėviai fiziškai žemėje gyveno. Kuo jie iki tol buvo ir kaip jie tapo slavais?

Manau, kad mūsų pokalbis – tik gyvas apsikeitimas nuomonėmis, todėl mano teiginiai visai nepretenduoja į akademinio lygmens pranešimą. Pateiksiu schemą proceso, kuris padėjo išsivystyti slavams ir tame procese išryškino baltų istorinį vaidmenį. Nuo pirmojo mūsų eros amžiaus jokių atskirų slavų, aišku, nebuvo, bet buvo didžiulis baltų masyvas, kuris tuo metu jau buvo išsiskyręs į kelis didelius gentinius baltų junginius. Buvo rytų baltai, vakarų baltai, pavyzdžiui, prūsai, galindai, jotvingiai ir kt. Ir kai kurie kiti vakarų baltai, kurie kai kuriuo gyvenimo tarpsniu už nugarų buvo palikę ir Vyslą? Taip, iš esmės vakarų baltai gyveno iki Vistulos, arba Vyslos, upės. Palaipsniui ankstesnės epochos gyventojai – pagudėnai, arba pajūriečiai, – imami suvokti kaip vakarų baltai, tik vėliau jų žemes užvaldė germanų gentys lugiai, vandelai ir kt. Vėliau prie Vyslos žiočių atėjo gotai, bet iki tol ten gyveno baltai pajūriečiai. Juk turim jų archeologinius duomenis, tik nežinome kalbinių faktų. Kai kurie lenkų ir rusų archeologai mano, kad baltų gentys užėmė žemes ne tik iki Vyslos, bet ir iki Odros (Oderio). Visoje dabartinėje šiaurės Lenkijoje iki pat Ščecino ir Oderio upės mūsų eros pradžioje gyveno vakarų baltai. Vėlesniais laikais baltų valdytos žemės buvo prarastos, tie baltai pirmiausia buvo asimiliuoti germanų, o jau vėliau šie – slavų. Vėliau baltų ir slavų siena buvo ties Vysla, Būgu, Vepšu, Narevu. Ten formavosi prūsai, bartai, galindai, jotvingiai ir visi kiti vakarų baltai. Toliau į rytus – jau lietuviai. O dar toliau į rytus, iki Tverės gyveno rytų baltai, kurie priklausė vadinamajai Dniepro ir Dvinos kultūrai. Jie, aišku, kalbėjosi baltų genčių kalbomis ir vėliau tapo senovinio slavų ir baltų kalbinio mišinio protėviais. Ilgai jie išliko rytuose tarp Maskvos ir Tverės, matyt, ten buvo rytinė rytų baltų ir slavų riba.

Manoma, kad Maskva yra finougriškos kilmės upės pavadinimas, kilęs nuo patogios „karvių brastos“ Maskvos upėje. Manoma, kad upės Moskva vardas susidarė iš suomiškų žodžių mosk „karvė, telyčia“ + va „upė, vanduo“. Žinoma, esama ir kitų jos kilmės versijų, pavyzdžiui, skitų žodis mask reiškia galviją, o marių kalboje maska – lokys +ava – motina, patelė. Panašiai Anglijoje Oksfordas buvo žinomas kaip „jaučių brasta“. Žodžiu, ten, kur dabar Maskva, iki slavų jau buvo įsikūrę finougrai, o kita aiški etninė atrama buvo Tverė – aiškiai rytų baltų pavadinimas (tai, kas aptverta, su tvoromis). Netgi iki XIV a. prie Protvos upės, netoli nuo Maskvos, buvo įsikūrusi stipri vadinamųjų goliadų grupuotė, apie juos rašė rusų metraščiai.

Goliadai – tai kažkokia istorinė rytų galindų bendruomenė, gyvavusi iki XIV a., vėliau jie buvo asimiliuoti žemės plotuose tarp Možaisko ir Smolensko. Iki pirmojo mūsų eros amžiaus buvo vientisas baltų masyvas, pasidalijęs į rytų ir vakarų baltus. O apskritai indoeuropiečių formavimosi ir vystymosi procesą įsivaizduoju kaip didelio kopūsto su daug lapų skleidimąsi. Išoriniai lapai, pirmieji nukritę į šonus, – tai kai kurios kraštinės grupės, tarkim, arijai, keltai ir kiti. Jie nuo pagrindinio branduolio traukėsi anksčiau, juos dabar turime suvokti kaip dar labiau už baltus ir juolab slavus nutolusius. Bet išliko vadinamasis indoeuropiečių nuklijus, arba esminis pagrindas, kuris niekur neiškeliavo, liko savo vietoje. Jie iš esmės ir yra baltai, nes jiems jais visai nereikėjo tapti, – jie buvo pagrindiniai, pamatiniai genetiniai indoeuropiečių vienetai… Aišku, anksčiau atsiskyrusieji labiau nutolo. O baltai būtent šioje miškų zonoje vystėsi toliau ir jų kultūra vis labiau keitėsi bei modernizavosi. Baltai – miškų žmonės. Paskutiniai nuo jų atskilo slavai. Prieš slavus nuo baltų pasitraukė germanai. O germanai, baltai ir slavai sudarė tą indoeuropiečių grupę, kuri tyrinėtojų vadinama „Circum Baltica“ – indoeuropiečių genčių bendrystė, kuri vystėsi apie Baltijos jūrą. Tie indoeuropiečiai, kurie buvo apsigyvenę palei vakarinį Baltijos krantą, tapo germanais: tai skandinavai, vokiečiai, būsimieji olandai. Žinoma, tokiomis tautomis jie tapo tik viduriniaisiais amžiais, o čia turiu omenyje daug ankstesnius jų protėvius. Vartebo kultūra ir patys germanai susiformavo išilgai vakarinės Baltijos jūros pakrantės ir prie Šiaurės jūros, o tie, kurie formavosi palei pietinį ir rytinį Baltijos krantą, davė pradžią baltų branduoliui, visoms jų gentims. O iš baltų vėliau susiformavo slavai.

Kaip vyko slavų etnosų formavimosi procesas?

I a. pabaigoje iš pietų Skandinavijos – iš teritorijos, kuri ir dabar Švedijoje vadinama Giotelanda (Vertergiotlandija – vakarų Gotlandija), prie jos yra ir Gotlando sala (o tarp jos ir žemyno dar yra Elando sala), emigravo didelės germanų grupės, priklausiusios Velbarsko-Cecarsko kultūrai. Jie laivais atplaukė į kitą Baltijos jūros krantą. Gotų istorikas Jordanas (teisingai jo pavardę reikėtų tarti Jorland) aprašė, kaip karaliaus Verygo laikais keliais laivais gotai, taip pat jų giminaičiai gepidai iš Skandinavijos laivais perplaukė Baltijos jūrą ir atsidūrė pietinėje jos pakrantėje, būsimosios Lenkijos teritorijoje – ten, kur dabar gyvena kašubai, prie Vyslos žiočių, netoli dabartinio Gdansko. Ten apie pusantro šimto metų toliau vystėsi Velbarko-Cecarsko kultūra. Ten iš esmės ir buvo Gotija, ją patys gotai vadino Gotiskanza. Vėliau jie, nors kai kurie liko gyventi prie Vyslos žiočių, traukėsi prieš tėkmę į Vyslos aukštupį, taip pat keliavo į Būgo, Narevo, Vepšo aukštupius. Jie užėmė tenykštes baltų genčių žemes ir ėjo toliau į Pripetės upės juosiamą Polesę. Pripetę jie vadino „vandens žeme“ (Jordano lotyniško posakio vertimas), arba pelkėmis. Persikėlę per Pripetę, jie galop atsidūrė ant tvirtos žemės – dabartinėje Volynėje, Ukrainoje. Ten ir nuėjo pagrindinės gotų, gepidų žmonių grupės. Po jų panašiu maršrutu patraukė ir gerulai bei teifalai. Iš viso ten susitelkė kelių germanų genčių žmonės. Jie organizavo ne tik gentinį susivienijimą, bet ir ankstyvosios barbarų valstybės prototipą – karalystę. Gotų karalius buvo garsusis Germanarikas. Vėliau jie skilo į vizigotus (vestgotus) ir ostgotus… Tiesa, save jie vadino kitaip: vizigotai (vestgotai) save vadino tervingais, o ostgotai vadinosi griutingais. Kitaip sakant, vieni save suvokė kaip miškų ir laukų, o kiti – kaip stepių žmones. Tai buvo gotų valstybė, kuri apytikriai atitinka Černiachovsko archeologinę kultūrą – ji atspindi Germanariko valstybės formavimosi procesą. Be minėtų germanų genčių, į tą valstybinį darinį įėjo ir jų sąjungininkės iranėnų gentys, paprastai vadinamos sarmatų alanais. Jie buvo puikūs raiteliai, todėl sudarė pagrindinę smogiamąją gotų kavalerijos dalį. Gotai buvo labiau įpratę kariauti pėsčiomis bei mėgo antpuoliams naudoti laivus.

Specialiai nupasakojau gotų ėjimo nuo Baltijos jūros iki Volynės maršrutą. Akivaizdu, kad jis ėjo būtent vakarų baltų žemėmis. Gotai, kildami Vysla ir kitomis upėmis į jų aukštupius, kaip pleištas įsikirto į natūraliai susiformavusią baltų bendruomeninę sanklodą ir palaipsniui ėmė ją skelti į dvi dalis. Vakarinė baltų dalis buvo nustumta toliau į šoną, į dabartinės Lenkijos gilumą (į Mažąją Lenkiją, ten, kur dabar Brestas, Liublinas, Sandomiras, Krokuva – iki Karpatų). Matyt, būtent ta archeologinė grupė buvo susijusi su brūkšniuotosios keramikos kultūra. Pagal klasikinę archeologiją priimta manyti, kad brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės buvo lietuvių protėviai. Bet vienas senelis buvo kelių vaikaičių protėvis. Gali būti, kad ir lietuvių, ir galbūt jotvingių, ir slavų pirminė archeologinė medžiaga buvo visiškai panaši – brūkšniuotoji keramika. Tik ta dalis, kuri per tris šimtmečius gotų buvo atskirta nuo viso baltų masyvo, nutolo. Kuo labiau tą vakarų baltų dalį spaudė dabartinės Lenkijos link, tuo labiau ji traukėsi į naujas žemes – iki jų ten gyveno germanai vandalai, lugai, rugai, kvadai ir keltų bojų Karpatuose likučiai. Vakarų baltų apsuptis iš esmės buvo germaniška; viršutinėje Silezijoje, Karpatuose dar būta keltų bojų liekanų. Ir žemės, ir gentinė apsuptis jiems buvo susijusios su naujais potyriais. Žodžiu, dalis brūkšniuotosios keramikos žmonių turėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos, kuri juos, žinoma, savaip veikė. Šis procesas vyko tarp I a. pabaigos ir to laiko, kai gotai išėjo ir slavai imti fiksuoti savo vardu, kai jie, kaip tokie, tapo žinomi tarp kitų genčių – iki V a. Per tą laiką, nutolę nuo savo giminaičių baltų, būdami sukaustyti germanų genčių ir keltų bojų likučių žiede arba „katile“, jie iš naujo „pervirė“ ir tarsi įgavo naujų impulsų toliau genetiškai ir kultūriškai vystytis. Jie modernizavosi ir atsinaujino kaip nauja etninė bendrija – slavai. Atskirai nuo baltų giminaičių, germanų „katile“ jie patyrė egzistencinę metamorfozę. Iš baltiškojo etnoso jie transformavosi į naujoviškesnį etnosą.

O kaip jie jautėsi ir kaip psichologiškai buvo primami? Suprantama, kad jie ir aplinkiniai etnosai buvo panašios kilmės, panaši buvo ir jų kalba arba dialektų grupė. Tai buvo vienas į kitą panašių ir lengvai susikalbančių žmonių bendruomenė. Vidinės naujosios gentys ėmė save suvokti pagal savo kalbą. Jie ėmė save vadinti slovėnais, arba žodžių žmonėmis. Ne nuo žodžio „slava“ – šlovė, pagarba, bet nuo žodžio „slovo“ – žodis, kalba. Tai esą žmonės, suprantantys savo kalbą. Vienos kalbos, vieno žodžio žmonės. Todėl jie slovene (sklovene – kitos etnolingvistinės modifikacijos).

O kaip jie suvokė ir vadino aplinkinius?

Manyta, kad jie, tie, kurie suvokė save tarsi iš vidaus, yra žodžio, kalbos žmonės – slovėnai, o tie, kurie juos supo, – gotai gepidai, teifalai, rugai, vandalai, bojai – yra nebyliai. Manyta, kad jie „tikrąja“ kalba nekalba, todėl yra nebyliai, arba немые, arba немцы (lietuviškai vokiečiai). Beje, jokie germanai pagal analogiją savęs nemcais nevadino, jie pagal kitokią etninę modifikaciją sakydavo – esam teiče, douče.

Naujoji grupė save ėmė suvokti kaip savarankišką etninį darinį sloviene, o kitus kaimynus vadino nebyliais. Nuo tų laikų tik slavų kalbose ta praktika ir dabar paplitusi. Visos 15 dabartinių gyvųjų slavų tautų (serbai, germanų apsupti lužitėnai, sorbai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kt) vokiečius vadina tik nemcais (nebyliais). Ir ne tik germanus taip vadino. Viduriniais amžiais gyvavo ir tokia rašto tradicija – bet koks žmogus, kuris kalba ne slavų kalba (reiškia, jis slavams nesuprantamas) – ar jis būtų iš Anglijos, ar iš Švedijos, jį vis dar pagal seną papratimą vadindavo nemcu. Anglijos nemcai, Švedijos nemcai…, žodžiu, užsieniečiai…

Kai kurios dabartinės slavų valstybės tiesiogiai į pavadinimus įterpė žodį „slovo“ – Slovėnija, Slovakija…

Tai tiesiog panašios tos pačios sampratos modifikacijos. Buvo slovėnai, slovakai, slovinai, slavoncai ir kt. – visi tie, kurie kalba „mūsų kalba“, kurie „mums suprantami“. Būtent V. Toporovas tą senąją kalbinę raišką giliausiai etnolingvistiškai ir ištyrė. Ir pagal hidronimus, ir pagal kitus toponimus, ir pagal leksikos resursus bei žodyno sudėtį, ir pagal gramatikos vystymąsi, sandarą… Visa tai veda prie pačių bendriausių šaknų ir sampratų. Jis įrodė, kad artimiausios etninės kalbinės grupės – baltų ir slavų kalbos. Ieškant pavyzdžių daug užtrukti nereikia. Pavyzdžiui, aš lietuviškai nemoku, bet per ilgoką bendravimo laiką supratau, kad, pavyzdžiui, pačios seniausios valstiečių sampratos yra bendros. Palyginkime – рожь ir rugiai, лён ir linas (ir su germanais yra bendra žodžio šaknis), r. палец, sen. rus. персть – pirštas, r. глаз, sen. sl. око – akis, r. борода – barzda, r. рука, lenk. ręka – ranka. Visa tai kreipia į buvusį bendrą suvokimą.

Žinoma, senosios slavų kalbos formos buvo maksimaliai artimos baltiškosioms, tik viduramžiais šios tautos ir jų kalbos pradėjo sparčiai tolti. Be to, žinoma, prisidėjo ir papildomų įtakų. Pavyzdžiui, Lietuvą stipriai veikė Lenkija, nes su ja buvo ir valstybinių, ir sąjungininkiškų ryšių, be to, juk lenkai buvo atsivedę su savim lietuvius Jogailą ir Vytautą, kartu su jais lietuvius ir žemaičius krikštijo.

O Rusiją labiau veikė krikščioniškos stačiatikybės bangos iš Bulgarijos, Bizantijos. Juk senoji Rusia per krikštą gavo gatavą maldynų literatūrą. Būtent iš Bulgarijos, kuri buvo apkrikštyta anksčiau. Kodėl senoji rusų cerkvinė kalba iš tikrųjų nėra tikroji rusų kalba? Todėl, kad senoji cerkvinė kalba yra kilusi iš stipriai graikų paveiktų bulgarų arba net traktuotina kaip Dunojaus slavų sukurta kalba. Jie iš graikų anksčiau išsivertė šventąsias knygas, turėjo iš Tesalonikų kilusius graikus Kirilą ir Metodijų, mokėjusius slavų kalbas, bei jų mokinius. Vladimiras net kelis amžius Rusią krikštijo, tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas.

Mokėdami slavų kalbas, bulgarai lengvai vertė graikiškas krikščioniškas knygas, be to, pažinojo makedonišką dialektą, vyko ir pas Moravijos kunigaikštį Rostislawą, ten, žinoma, irgi suprato jų slavų kalbą… O graikai iš Tesalonikų gebėjo kalbėti pusiau slaviškai makedoniškai, tai buvo taip artima, kad nereikėjo versti, todėl tą kalbą jie perdavė ir į Didžiąją Moraviją, o jų mokiniai – į Bulgariją, o šie – į Rusią. Procesas vyko gana lengvai. Ta kalba greitai tapo rašto kalba. Ji buvo kilusi ne iš senųjų rusų kalbinio pagrindo, o iš senojo bulgariškojo ir dunojiškojo slaviškojo substrato. Tik vėliau, viduriniais amžiais, senoji cerkvinė rašto kalba ėmė adaptuotis prie vietinių dialektų, taip pat ir prie senųjų rusų kalbos, beje, taip pat ir prie senojo baltarusių rašto, kuriuo, kaip žinia, buvo parašytas Lietuvos Statutas. Tai iš esmės buvo tos senosios rusų kalbos vakarų rusų kalbinė forma, kuri buvo būdinga kunigaikščiams, perėjusiems į LDK jurisdikciją XIV–XV a.

Kaip vyko tolesnis slavų vystymasis po jų etninio išsiskyrimo V a.? Kokie pirmaisiais amžiais po atsiskyrimo išliko ryšiai su „motininiais“ baltais?

Pagal daugelį šaltinių (ne tik pagal archeologinius duomenis) akivaizdu, kaip aiškiai yra atpažįstama ankstyvoji slavų kultūra. Archeologijoje tai – Prahos tipo archeologija. Ji nustatyta pagal pirmuosius radinius Prahoje apie 1930 m., be to, šiame areale buvo rasta daug kitų panašių paminklų – pavyzdžiui, Ukrainoje vienas svarbiausių paminklų buvo aptiktas prie Korčako kaimo. Todėl ir tą kultūrą dabar priimta vadinti Prahos – Korčako kultūra. Greta dar yra vadinamoji Prahos – Pinkovkos kultūra (labiau paveikta sarmatų genčių alanų, nors iš esmės tai tie patys slavai, tik patyrę stipresnį iranėnų poveikį; tie, kurie išvengė šios įtakos, buvo artimesni baltams).

Kodėl slavams pavyko taip plačiai pasklisti?

Iki IV a. kai kurie baltai „išvirė“ germanų „katile“ ir tapo slavais. Toliau savo darbą padarė rytiniai klajokliai hunai. 375 m. įvyko baisiausias smūgis – hunai galingai smogė Germanariko gotų kariaunai ir valstybei. Gotams tada išties labai nepasisekė, nes jų valstybė buvo bekylanti, besivystanti… Pats Germanarikas toje kovoje su hunais žuvo. Gotai vėliau skilo į vakarinę ir rytinę valstybės dalį. Vestgotai iškart išėjo „ieškoti laimės“ į Romos imperijos teritoriją – ieškoti globos ir gyvenimo šaltinių, tiesa, vėliau patys su ta imperija ėmė kovoti – Roma neapsidžiaugė tokiais kaimynais ir sąjungininkais. Ostgotai ilgokai buvo kontroliuojami hunų. Net Katalauno laukuose (Šampanėje), dabartinėje Pranzūcijoje, kur įvyko svarbiausias mūšis tarp romėnų valdytojo Siagrės ir Atilos hunų armijų, abiejose armijose dominavo gotai. Siagrės armiją daugiausia sudarė vestgotai, o Atilos armiją, be jo raitelių ir kitų mažesnių dalinių, sudarė didžiulis ostgotų būrys. Iš esmės Katalauno laukuose įvyko pilietinis gotų karas. Atila ten buvo sumuštas, jis nesugebėjo tęsti didžiojo puolimo į Europą, todėl su ostgotų likučiais atsitraukė, bet šie vėliau nuo jo visiškai pasitraukė. 455 m. mūšyje prie Midau hunai buvo galutinai sumušti, jų likučiai grįžo atgal į stepes – iš jų vėliau formavosi turkų kilmės tautos chazarai, avarai, bulgarai (yra ir tiurkų kilmės bulgarų).

Dėl šių kovų ir susiklosčiusių aplinkybių germanai iš dabartinės Ukrainos ir kitų vakarų kraštų turėjo išsinešdinti, jie iškeliavo į Bizantiją, į Romos imperiją. Kariaudami jie atlaisvino teritoriją – slavai anksčiau buvo iš visų pusių suspausti, o dabar jiems atsivėrė gyvybinė erdvė. Lyg statinės šulai būtų nulakstę – žiedas nebeveržė, jį tarsi kažkas nuėmė. Slavai pasijautė laisvi eiti kur tik nori. Tais laikais dauguma barbarų traukdavo į Romą, nes visas barbarų pasaulis tada sutartinai žvelgė į pietus. Slavai, būdami miško žmonės, naudodami partizaninio karo būdus, ėmė pasiekti Dunojų ir eiti toliau. Jie įsiveržė į Balkanus, kurie tada priklausė Bizantijos imperijai. Žinoma, kad pirmąkart prie Dunojaus sienos slavai pasirodė 517 m. Tai jau buvo VI a., o tik V a. jie buvo užfiksuoti kaip slavai. Iš pradžių jie, kaip ir visi barbarai, į Balkanus ėjo plėšikauti, bet vėliau ėmė ten ir sėsliai įsikurti. Įdomu, kad slavų tada jau buvo gana daug, o Balkanuose žemių, tinkamų arti, buvo nedaug, nes ten esama daug uolomis nusėtų kalnų. Pavyzdžiui, graikai daugiau augino alyvuoges, vynuoges, tai, kas auga akmenuotose dirvose, o slavai vis vien atkakliai sėjo avižas, rugius, kviečius – tai, kas uolėtose vietovėse paprastai neauga. Nenuostabu, kad slavus Balkanuose ilgainiui ištiko agrarinė krizė. Atėję didelėmis bendruomenėmis, ne visi sugebėjo įsitvirtinti derlingose žemėse. Daug kam teko likti miškingoje kalnų juostoje arba kalnuose, kur nebuvo įmanoma nieko rimtesnio išauginti. Todėl vėliau jie iš dalies paskui ostgotus bandė patekti į Italiją (per gotų karą šaltiniuose yra užrašyta, kad kovose buvo panaudoti antai ir slavinai). Vis dėlto daug slavų ten neprasiskverbė.

Daug lėmė ir tai, kad per maždaug 150 m. trukusius Bizantijos armijos karus su slavais Balkanuose bizantiečiai išmoko su jais kariauti. Juk slavų kariavimo stilius buvo miško žmonių (kaip, beje, ir lietuvių) stilius, todėl kovoti su reguliaria armija į atvirą lauką jie nėjo. Miško partizanai juk nepakariaus su Romos kohortomis ir legionais. Slavai, pamatę susikaupusius priešus, niekada tiesiai jų nepuldavo, stengdavosi juos apeiti miškais, pelkėmis, raistais, kalnais. Užpuldavo iš užnugario, iš šono, bet niekada iš priekio. Koks tokio karo pobūdis? Galima apibendrintai pasakyti, kad jūs ir mes – geriausi pasaulyje partizanai. Iki šiol. Ir šiaurėje, ir pietuose (pavyzdžiui, jugoslavų partizanai Antrajame pasaulinaime kare). Ir lietuviai, ir baltarusiai… Gal reguliarios armijos ir nelabai kovingos, bet mūsų partizanai yra patys geriausi.

Slavai kurdavosi ne pavienėmis trobomis, bet ištisais jų lizdais, giminėmis, gentimis. Paprastai jie apsistodavo ne prie pagrindinės upės, tarkim, Dunojaus, o prie jos intakų, pasitraukę toliau į kalnus ir miškus. Ten priešų laivai juk neatplauks. O kai pastebėdavo prie gyvenvietės artėjančią bizantišką kohortą – perspėti švilpimo ar kitko, slavai susirinkdavo savo karves, vaikus, darbo įrankius, ginklus, visa, ką buvo įmanoma panešti, ir pasitraukdavo. Grūdai, aišku, likdavo duobėse. Visa, ką pasiėmę, jie nešdavo į kitą gyvenamąjį lizdą, bet ir ten nesustodavo, eidavo vis toliau. Taip eidami jie dažnai atsidurdavo užpuolikų užnugaryje ir neretai galėdavo juos užpulti iš pasalų, sunaikindami visą kohortą. Nes ką – manyta – žmonės pabėgo, reikia grobti turtą… O godiems – mirtis. Juolab kad armija būdavo samdyta (pavyzdžiui, saurai, armėnai).

Imperatoriaus Maurikijaus laikais, VII a. viduryje, Bizantijoje gyveno strategas, kuris parašė traktatą, arba mokomąją priemonę, kaip kovos lauke kautis su slavais. Kitaip sakant, kokios strategijos ir taktikos laikytis kovojant su miško partizanais. To stratego vardo iki šiol nežinome, jis pasirašė paties Maurikijaus vardu, todėl jį priimta vadinti Pseudomaurikijumi. Jo traktatas vadinasi „Apie karą su slavais“. Jame rašoma, kad, kai kohorta užeina į gyvenvietę (kuri paprastai būdavo įrengta miške, po didžiuliais medžiais – slavai nepjaudavo medžių, žemines įrengdavo su pusiau uždengtu stogu, su krosnimis, įkastomis į žemę, dūmų beveik nesimatė, nes jie išsisklaidydavo tarp medžių šakų. Jei iš reikiamos pusės pūsdavo vėjas, dūmus kohorta užuosdavo), jokiu būdu negalima iškart pradėti plėšti, nes būtina kohortą padalyti į dvi dalis – mažoji dalis turi likti vietoje ir, apsisukusi aplink, tapti pasala, o didžioji jos dalis turi toliau vytis slavus, kol aptiks visas jų lizdo gyvenvietes. Galiausiai ne slavai netikėtai iš nugaros juos užpuldavo, o patys bizantiečiai juos iš dviejų pusių sugniauždavo lyg į reples. Patys slavai taip papuldavo į pasalą. Tas bizantiečių išrastas kovos būdas su slavais pasirodė esąs itin efektyvus. Dėl jo VII a. antrojoje pusėje, kai iširo jų sąjunga su klajokliais avarais ir jų raiteliais ir kai bulgarai jau tapo beveik sėslūs, slavai, kurie kovos lauke kovėsi kaip pėstininkai, patyrė rimtų pralaimėjimų. Bizantiečiai juos ėmė stumti iš Balkanų. Iš statistikos matyti, kad didžioji dalis slavų, anksčiau atsikrausčiusių prie Dunojaus, buvo priversti iš ten pasitraukti. Pirmiausia, žinoma, jie nesugebėjo prisitaikyti prie uolėtos žemės sąlygų. Kita vertus, po 20–30 m. protingo bizantiečių karo jie po truputį buvo išstūmiami iš anksčiau užgrobtų žemių. Kol galiausiai slavus visiškai išstūmė atgal už Dunojaus. Dabartiniai pietų slavai yra vos apie 20–30 proc. slavų palikuoniai, nes likusieji pasitraukė.

Bet į Balkanus jie brovėsi siauru keliu, o atgal ėjo išsiskleidę plačiu dideliu ruožu – nuo Elbės vakaruose iki Volgos rytuose, iki čekų, slovakų, lenkų, volyniečių centre, iki pačių rytinių slavų, kurie vėliau tapo Maskvos ir Kijevo Rusios rusais. Tas jų žygis vyko VII a. viduryje – VIII a. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Novgorodo slavai tose vietose pasirodė ne anksčiau kaip VIII a. viduryje – iki tol jų ten nebuvo, ten gyventa finougrų genčių. O vėlesnis vadinamasis vidurinis rusiškasis plotas anksčiau buvo užimtas rytų baltų. Susidarė įdomi situacija – slavai, ne taip seniai patys buvę baltai, modifikavęsi grįžo į seniau užgyventą baltų teritoriją. Bet jie jau susitiko ne kaip tie patys etnosai, jie jau buvo kitokie. Gal tolimą giminystę ir jautė, nes kalbos perdaug nebuvo nutolusios, net šiek tiek suprasti vieni kitus galėjo. Žinoma, pavyzdžiui, kad XI a. lenkų pomorų kunigaikščiai (Sviatoslavas ir kt.) su prūsais ir kitais vakarų baltais derėjosi be vertėjų, vadinasi, gerai vieni kitus suprato.

Žodžiu, buvę artimi broliai tapo tolimi broliai. Be to, slavai į naujas žemes atėjo turėdami daug kovinės patirties, be to, jie krauju susimaišė su daugeliu Balkanuose sutiktų tautų – ilirais, dakais, graikais, Malanijos saurais. Barbarų karuose buvo įprasta nugalėjusiai genčiai nužudyti tik vyrus, o moteris pasiimti sau į žmonas, kaip verges. Per jas atsirasdavo nauja genties karta, kurios tik tėvai buvo slavai, o realiai naujieji genties nariai būdavo pusiau graikai, ilirai, saurai ar alanai. Tik pagal atneštą kultūrą ir kalbą jie likdavo slavai.

Tai kaip tada trumpai ir drūtai galėtume slavus apibūdinti?

Štai mes! Jūs, matyti, esate aiškios baltiškos kilmės, gal net su kai kuriomis skandinaviškomis „citatomis“, o mano protėviai prieš keliolika šimtų metų buvo gryni baltai, bet vėliau „pririnko“ ir ilirų, ir saurų, ir alanų kraujo, ir dabar turbūt Jums atrodau gana keistas – lyg savas, lyg ir nelabai… Slavai į baltų žemes sugrįžo jau gerokai pasikeitę, atsinaujinę. Jie tiesiog ėmė skverbtis į baltų žemes, bandyti juos asimiliuoti. Susitikimas įvyko maždaug vakarų Polesėje – prie Bresto, dar apie 1950 m. archeologai ten yra iškasinėję Chotomelio piliakalnį, kuris su kitais greta esančiais piliakalniais užfiksavo tą laiką, kai slavai atėjo iš Dunojaus apylinkių.

Brestas ilgai buvo vadintas Lietuvos Brasta. Taip, matyt, vadinta didelė migracinė brasta per Būgą?

Greičiausiai taip ir buvo, nes ir baltai prie Pinsko ir Chotomelio buvo toliau pasislinkę į pietus. Slavai grįždami „užgulė“ baltus ir ėmė juos asimiliuoti.

Smolensko rajone buvo paveikta visa baltų linija – rytuose liko tik nedidelis galindų ruoželis iki Okos ir Tverės, Protvos krašte. Senasis baltų ruožas buvo pralaužtas, slavai nuėjo toliau. Viduryje, ten, kur Smolenskas, – įsitvirtino slavai, o į vakarus nuo Polocko buvo įsitvirtinęs baltų masyvas, kuriame ir funkcionavo LDK. Vis dėlto artimumas ir giminystė jautėsi ir vėliau – ir per kalbą, ir kultūros, ir bendro istorinio etninio paveldo pagrindu.

Kas lėmė, kad baltiškasis masyvas visąlaik traukėsi, o slaviškasis pūtėsi?

Įdomu, kad viduramžiais kalbiniu ir kultūriniu pagrindu slavai perėjo į puolimą, o politiniu lygmeniu, ypač po mongolų-totorių pogromo, vadelės buvo atiduodamos lietuviams. Patys slavų kunigaikščiai ateidavo pas LDK kunigaikščius prašytis paimami į globą. Ir tai buvo visiškai savarankiški jų apsisprendimai. Juk iš esmės jiems ir pasirinkimo nebuvo – arba kartu su Maskvos kunigaikščiais turėjo tarnauti totoriams, arba privalėjo kreiptis į LDK. Daugelis slavų žemių kunigaikščių LDK gaudavo gerą tarnybą, palaikė senus gerus ryšius su Lietuvos valdovais. Jie buvo savi. Todėl eiti tarnauti lietuviams buvo tikras gėris palyginti su tuo, ką darė totoriai ir maskvėnai. Visa vakarinė slavų žemių dalis su Kijevu, Volyne ir Galicija, Algirdui valdant, įstojo į LDK. Tai buvo abipusis slavų ir baltų bendradarbiavimas – ir kalbiniu bei kultūriniu, ir politiniu lygmeniu. Beje, Maskvos valdymo būdo kitos rusų kunigaikštijos – Tverė, Riazanė, Novgorodas ir kt. – labai nemėgo, nes ir Ivanas Kalita, ir jo palikuonys Kalitovičiai (kilę iš Riuriko) visąlaik buvo susitarę veikti kartu su totorių Aukso Orda, gaudavo iš jų vadinamąjį jarlyką būti Maskvos kunigaikščiais, o I. Kalita dar iš totorių išsireikalavo teisę iš kitų jam pavaldžių slavų kunigaikštysčių rinkti duoklę totoriams. Maskviečiai buvo tapę lyg svetimos valstybės valdininkais arba baskakais – pinigų rinkėjais totoriams, žinoma, pro savo kišenes savosios dalies jie irgi nepramesdavo. Tokia grobikiška išdavikiška sistema tada buvo sukurta Maskvoje, ir dabar iš esmės ji tokia liko! Kunigaikštijos, kurios jau buvo įdiegusios pirmuosius demokratinius valdymo principus, kuriose veikė renkamosios liaudies večės, kuriose net buvo renkami kunigaikščiai, jautė pyktį ir giežė apmaudą dėl maskvėnų elgesio. Na, tolesnė istorija daugmaž visiems geriau žinoma.

Kaip Jūsų ir kitų tyrinėtojų slavų etnogenezės ir tolesnės istorinės bei kultūrinės raidos koncepcija atrodo daugelio kitų greta gyvuojančių teorijų ir svarstymų panašiomis temomis kontekste?

Intelektualiuose sluoksniuose ko tik nevyksta, ko tik „neverda“ – daug kuo įvairiausių krypčių ir nuomonių išryškėja. Nesakau, kad čia išdėsčiau gryną ir visai neabejotiną tiesą, bet dabar tuo, ką sakau, esu įsitikinęs, nors gali būti oponentų, kurie mąstys visai kitaip. Teigiu tai, ką pats ištyrinėjau, kas atrodo įrodyta ir teisinga. Dabar kai kurios etnogenezės kryptys ir teorijos yra įklimpusios vien į, tarkim, rusiškos cerkvės istorijos nagrinėjimus. Požiūrių, žinoma, gali būti įvairių – yra neogamtameldžių požiūris, yra tie, kurie tik slavų stačiatikių etnogenezės formas temato… Kiekvienas mąstantis žmogus tuos procesus suvokia savaip, vienintelio būdo, juolab recepto nėra. Akivaizdu, kad iki šiol jokio oficialiu valstybiniu lygmeniu patvirtinto ir privalomo slavų etnogenezės modelio nėra priimta, nors valstybinėse institucijose gal kai kurių nuostatų ir laikomasi, bet tai nereiškia, kad privaloma tvarka taip mąsto ir kiti, juk yra ir daugybė kitų nuomonių. Išreiškiu vadinamosios Peterburgo mokyklos nuostatas, kurios su maskviškėmis ne itin dera. Panašiai, beje, mąsto ir Lvovo bei Kijevo mokslo centrų tyrinėtojai, ypač po nepriklausomybės atgavimo. Yra panašiai galvojančių ir Baltarusijoje, ir kitur. Tiesa, kartais diskusijos šiomis temomis įgauna aštrias polemikos formas, išaugančias vos ne iki intelektualinio „pilietinio karo“. Galiu tik konstatuoti, kad apie tai, ką Jums išsakiau, panašiai mąsto gana didelis ir įtakingas tyrinėtojų būrys.

Žurnalas „Liaudies kultūra“
Liaudies kultūra
 
Kategorijos: Mes baltai, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: