Anatolijus Nepokupnas (Анатолiй Павлович Непокупний, 1932–2006) – žymus ukrainiečių literatūrologas, vertėjas, poetas, o visų pirma – kalbininkas, baltistas, atsidėjęs baltų ir slavų kalbų bei kultūrų tarpusavio santykiams. Toliau – poskyris ir dar kelios smulkesnės ištraukos iš jo knygos „Baltai slavų giminaičiai“ (iš ukrainiečių kalbos vertė B. Stundžia, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 38–41, 47–49, 51, 54–55).
Ypatingą susidomėjimą kelia Lietuvos vardas ukrainiečių liaudies dainose. Antai 1969 m. kalbėdama apie Rovno srities Vladimireco rajono Stara Rafalovkos kaimą, kurio viena dalis vadinama Литвá, mano informatorė pasakė, kad čia dainuojama tokia daina:
Наïхала Литва,
Буде мiж нами битва.
Будем воювати,
Маньки не давати.
Mus užpuolė Lietuva,
Bus čia tarp mūsų kova,
Mes kovosime,
Man’kos neduosime.
(Šiuo atveju Man’ka ‘Marytė’ reiškia merginą apskritai.) Kaip paaiškėjo, ši ištrauka yra vestuvinės dainos variantas. Pirmosios eilutės labiausiai žinomas variantas „Nepulk, Lietuva“ (Не наступай, Литва), o paskutinėje eilutėje pasitaiko įvairių Marijos vardo deminutyvų (Маруся, Марусечка, Мар’єчка).
Be to, vietovės, iš kurių užrašyti man žinomi šios dainos variantai, taip pat yra šiaurinių (Polesės) ukrainiečių kalbos tarmių teritorijoje, tačiau ne į vakarus, iš kur yra cituotosios ištraukos, bet į rytus nuo Dnepro: Borispolis buvusioje Perejaslavo apskrityje, Prochorai buvusioje Borznos apskrityje bei Zemlianka buvusioje Gluchovo apskrityje.
Į pietus nuo Polesės dainų fragmentas „Nepulk, Lietuva“ kol kas rastas tik ukrainiečių kalbos pietvakarių dialekto rytuose (Volynėje ir Podolėje), tuo tarpu pačiuose šios teritorijos vakaruose, dešiniajame Dnepro krante, guculų ir pokutų vestuvinėse dainose apie Lietuvą visiškai neužsimenama.
Tai rodo, kad guculų ir pokutų vestuvinės dainos buvo susiformavusios jau anksčiau (ne kartu su Volynės, Podolės dainomis), ir mūšio su Lietuva atgarsių jose nėra.
Žymus ukrainiečių folkloristas ir etnografas Nikolajus Sumcovas yra rašęs [1886 m.], kad „Lietuva mažarusių vestuvinėse dainose kartais vadinama jaunikio palyda“. Tai, tiesą sakant, ir tinka anksčiau cituotoms eilutėms Наïхала Литва (plg. pasen. наïзд ‘staigus, trumpalaikis antpuolis’) bei Не наступай, Литва.
Šios dainos yra atgarsis tokios senovinės santuokos formos kaip grobimas, kurį lydėdavo dviejų šalių, pavyzdžiui, dviejų giminių kova.
Rimas Литва – битва randamas ir vienoje iš buitinių kazokų dūmų (dūmà – ukrainiečių liaudies dainos rūšis), užrašytų Galicijoje ukrainiečių poeto ir mokslininko Jakovo Golovackio: „O aš surinksiu šimtą žirgužėlių Lietuvos, / Tai ir tavo motinėlė neišvengs kovos“.
Remdamasis tuo, kad „kazokėlis“ prieš tai prašo mergelės: „Duok gi tu man į Ukrainą žinią“, jau anksčiau minėtas N. Sumcovas dėl pateiktos ištraukos rašė: „Kokiais keliais Lietuva būtų patekusi į dainą, vis tiek matyti, kad liaudies poetas turėjo miglotą supratimą apie Ukrainą“. Mat ukrainiečių liaudies dainose, ypač Galicijoje užrašytose, kaip pabrėžė N. Sumcovas, Ukraina reiškia ne tik tėvynę, bet ir svetimą, tolimą kraštą.
„Čia turėta galvoje etimologinė žodžio Ukraina reikšmė.“ (Reikia prisiminti, kad iki 1918 m. Ukraina vadinosi tik rytinė dabartinės šalies dalis, be Galicijos, ir kad pirmykštė šio pavadinimo reikšmė – ‘pakraštys, pasienio vietovė’.) Būtent šiuo aspektu ir reikia suprasti pateiktą tautosakinį tapatinimą: Lietuva = Ukraina = tolimas kraštas.
Palyginkime, kaip vienoje Galicijos liaudies dainoje, kur kalbama apie išsiskyrimą su draugu („Jis išvyko į svetimą šalį“), mergelė kreipiasi į vėją:
Повiй, вiтре, вiтроньку,
З Побережа в Литвоньку!
Занеси вiсть милому…
Ppūsk, vėjau, vėjeli,
Iš Poberežo į Lietuvėlę!
Nunešk žinią mielam…
Taigi „svetimas kraštas“ pasirodo „Lietuvėlė“ (maloninė-mažybinė krašto vardo forma). Tikriausiai ir šiuo atveju reikia įžiūrėti tą „miglotą supratimą apie Ukrainą“, apie kurį rašė N. Sumcovas.
Tačiau galima rasti ir akivaizdžių pavyzdžių, kai aptartas baltiškas pavadinimas aiškiai geografiškai skiriamas. Antai vienoje iš apeiginių dainų (apeiginė Naujųjų metų išvakarių ir pačių Naujųjų metų berniukų ir vaikinų daina – vadinamoji ščedrivka), kurią J. Golovackis užrašė iš savo motinos gimtajame Čepelių kaime Zoločevo apygardoje (dabar Lvovo sr.), apdainuojami trys keliai:
„…Єдна дорога та у Литвоньку,
Друга дорога на Вкраïноньку,
Третя дорога в Волощиноньку.“
З Литвоньки iде, коника веде,
З Вкраïни iде, зброïньку несе,
З Волощини iде, волики жене.
„…Vienas kelias tai į Lietuvėlę,
Kitas kelias į Ukrainėlę,
Trečias kelias į Valachijėlę.“
Iš Lietuvėlės eina, žirgelį veda,
Iš Ukraninos eina, ginklelį neša,
Iš Valachijos eina, jautelius gena.
Žiūrint iš dainos paplitimo vietos – Galicijos (istorinis vakarų Ukrainos ir dalies lenkų žemių pavadinimas XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje), čia turimos omenyje trys pasaulio šalys: pietūs, nes Valachija – tai istorinė sritis Rumunijos pietuose; rytai, kadangi šia kryptimi yra Ukraina; bei šiaurė, kur ir yra Lietuva. (Keliai į šias šalis dainoje išskaičiuoti atvirkščia tvarka: šiaurė, rytai ir pietūs.)
Be to, kaip rodo dvi iš trijų pateiktų užuominų apie Lietuvą, matyti, kad šioji buvusi garsi savo žirgais: palyginkime „šimtą žirgelių Lietuvos“ bei „Iš Lietuvėlės… žirgelį veda“ (ukr. кониченко ir коник – mažybinės žodžio кiнь ‘žirgas’ formos).
Tokia yra Lietuva ukrainiečių liaudies dainose. Jos vardą minėjo jau [metraštininkas] Nestoras – Лит(ъ)ва.
***
Istoriniuose dokumentuose iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slaviškų teritorijų dažnai pasitaiko baltų kilmės asmenvardžių. Įsiamžinę geografiniuose varduose, jie ir iki mūsų dienų išsilaikė Ukrainos gyvenviečių pavadinimuose, pvz., Domontovas (Домонтово) Čerkasų srityje, Liubaras (Любар) Žitomiro srityje, Sudimontas (Судимонт) Chmelnickio srityje ir kt.
Tačiau nebūtinai visi šie pavadinimai turi būti tiesiogiai susiję su išeiviais iš baltų kraštų. Pavyzdžiui, tyrinėtojai jau yra pažymėję, kad XIV–XV a. ukrainiečių raštuose lietuviškus vardus turėjo ne tik lietuvių kunigaikščiai, bet ir vakarinių rusų bei moldavų „ponai“ ir „bajorai“.
Buvo ir pačių lietuvių slavinimo atvejų (apie tai yra neabejotinų istorinių duomenų), nestokoja ir tokių pavyzdžių, kai lietuvių kunigaikščių vardai dėl savo socialinio prestižo plito tuose kraštuose, kuriuos tie kunigaikščiai valdė.
Lietuvių antroponimų, ypač didžiųjų kunigaikščių, prestižas kartais įgaudavo tokį mastą, kad šie vardai tapdavo slapto pavydo objektu ir dėl jų buvo griebiamasi nepaprastos veiklos, net falsifikacijos.
Pavyzdžiui, vienas iš turtingiausių Lenkijos šlėktų magnatų, ukrainiečių liaudies priešas „žiaurusis Jeremija Višnevskis-Koributas“ (žodžiai iš Taraso Ševčenkos apysakos Dvyniai) savo kilme jokiu būdu nebuvo Kaributas.
Juk iš istorijos gerai žinoma, kad Novgorodo Seversko kunigaikščio Kaributo (Jogailos brolio) giminė palikuonių neturėjo. Bet Višnevskis vis viena savo genealogiją vedė iš Kaributo, kaip tai darė ir kitos šlėktų giminės (Zbaražskių, Porickių ir Voroneckių), pasirašydavo Koributovičiais ar tiesiog Koributais.
Aišku, genealogijos falsifikavimas ir prisirašymas garsių svetimų vardų buvo virtęs mada. Taip, naudodamiesi panegiristų ir apsukrių istorijos bei heraldikos specialistų paslaugomis (jie juk visokių klastočių meistrai), kunigaikščiai Sanguškos prisidėjo prie savo pavardės Liubartovičiai, Sapiegos – Narimuntovičiai, o Sviderskiai – Švitrigailos.
Pavyzdžiui, Sanguškoms, turėjusiems didžiules žemės valdas Volynėje, dėl orumo prisirašytas vardas vieno iš Gedimino sūnų – Liubarto, XIV a. beveik 60 metų buvusio Volynės kunigaikščiu, turėjo padėti sudaryti jų teisių amžinumo įspūdį.
Magnatai, kaip sakoma, derindavosi prie senųjų lietuvių kunigaikščių, o apsukresnieji iš prastuomenės stengėsi kaip nors prisiderinti prie magnatų. Šlėktų asmenvardžių falsifikavimas pasiekė tokį mastą, kad XVII a. pirmojoje pusėje V. Nekanda-Trepka parašė specialų darbą (Liber chamorum „Chamų knyga“) – savotišką apsišaukėlių žinyną. Štai iš jo ištrauka: „Šie prasčiokai Karbotai – tegu juos galai – dedasi esą iš Kaributų giminės.“ Taigi lietuviški vardai plisdavo ir taip.
Suprantama, apsišaukėlių, kurie prisirašydavo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus, mada taip toli nuėjo, kad atsiradęs Algirdo sūnaus Švitrigailos (apie 1370–1452) bendravardis išpopuliarėjo lenkų XVII a. tautosakoje, o Mažojoje Lenkijoje net susidarė ir buvo vartojamas bendrinis žodis świdrygal ‘vikrus, apsukrus; juokingas, pamaiva; avantiūristas’.
Be to, su visu šiuo kompleksu reikia sieti ir F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojaus vardo parinkimą. Juk Svidrigailovas turi „sukčiaus“ ir „avantiūristo su tamsia kriminaline praeitimi“ reputaciją.
***
Naujesni lietuviški asmenvardžiai atsispindėjo dabartinių ukrainiečių tapytojų S. Boreikos bei V. Puteikos pavardėse, kurios turi bendrą priesagą (-eika). Palyginkime lietuviškas formas Bareika bei Puteikis. Įdomu, kad abu šiomis pavardėmis žmonės kilę iš vietovių, kur yra daug lietuvių kalbos leksikos liekanų (šiuo atveju iš Ternopolio srities Šumskės km. bei Gomelio srities Liudenevičių km.).
Filologijos mokslų daktaras V. Petrovas (1894–1969) savo paskutinių gyvenimo metų studijose yra kėlęs baltiškų elementų Ukrainos upių varduose problemą. Bet dar trečiame dešimtmetyje jis, reikšdamasis kaip prozininkas, pasirašinėdavo pseudonimu Domontovičius (Домонтович, plg. lie. Daumantas)! Tačiau kodėl taip buvo, dabar atsakyti sunku.
Parengė Dainius Razauskas.
