Liepos 14 d. 18-19.30 val., Vilniaus MO muziejaus terasoje (Pylimo g. 17) vyks pokalbis „Trauma po traumos: Lietuvos lenkų trėmimai”. Jame bus aptarta „lenkų prievartinių repatriacijų ir trėmimų traumos atmintis bei patirtis“. Šį pokalbį MO muziejus surengs kartu su Lenkų Diskusijų Klubu.
„Akivaizdu, jog Vokietijos okupacijos laikotarpis atmintyje liko giliai pažymėtas priespauda, žudynėmis ir ilgalaike trauma, tačiau vis tik yra mažai žinoma apie sovietinės valdžios vykdytą lenkų bendruomenės prievartinę repatriaciją bei trėmimus. Kokią žymę paliko šie įvykiai šiuolaikinei lenkų bendruomenei Lietuvoje? Koks Lietuvos lenkų santykis su ištremtais bendratautiečiais? Kokią įtaką tai padarė Lietuvos lenkakalbių identitetui? Šie ir kiti klausimai bus aptariami diskusijoje“, – rašoma renginio skelbime.
Pokalbyje dalyvaus:
Violeta Davoliūtė – Vilniaus Universiteto, dėstytoja, tyrėja, tirianti istorijos politiką, atminties problematiką, traumos ir kultūros Rytų Europoje sritis.
Ferdinandas Kozlovskis (Ferdynand Kozłowski) – Vilniaus tremtinių ir politinių kalinių bendrijos narys.
Andžejus Pukšto (Andrzej Pukszto) – politologas, istorikas, Vytauto Didžiojo Universiteto dėstytojas, tiriantis Rytų ir Centrinės Europos regioną.
Zbignievas Balcevičius (Zbigniew Balcewicz) – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Pokalbiui vadovaus:
Dorota Sokolovska – Lenkų diskusijų klubo pirmininkė, VU TSPMI studentė,
Adamas Roževičius – Lenkų Diskusijų Klubo tarybos narys, VU TSPMI studentas.
Apie repatrijacijas kalbant, matyt, ne derėtų pamiršti ir to, kad pokariu gryniausi lietuviai, ypač Dzūkijoje, dėl to, kad išvengus Sibiro, per “blatus” darėsi pasus, kuriuose įsirašydavo esą lenkais. Tas rodo, kad lenkų iį Sibirą netrėmė, taigi genocidas buvo ne lenkų, o lietuvių atžvilgiu. Be to, apie 1951 metus pas Sibire išvežtus lietuvius važinėjo Sovietų ir Lenkijos agentai siūlydami atsisakyti lietuvių tautybės bei turtų Lietuvoje, rašytis ir tapti lenkais. Už tai siūlė perkelti iš Sibiro į Vroclavo ar Ščecino vaivadijas ir jose suteikti nuo 50 iki 100 ha ūkius.
Tai va koks buvo bendras sovietų ir Lenkijos komunistų veikimas prieš lietuvius.
Kas dėl Lietuvos lenkų repatrijacijos į Lenkiją, tai ji buvo vykdoma pačios Lenkijos kartu su sovietais. Čia akivaizdu, kad buvo galima lietuvius tremti į plotus palei Gdanską, Karaliaučių ar pan, o ne į Sibirą, bet, matyt, Lenkijai tas nebuvo priimtina. Tik vėliau stingant gyventojų už tautybės pardavimą Lenkija ėmė graibyti lietuvius iš Sibiro. Tai tokia ta pokario Lenkijos kartu su sovietais lietuvybės trynimo politika, kuria šildosi, matyt, linkusi ją tęsti ir dabartinė Lenkijos valdžia.
Su prievartine repatriacija neteko susidurti;
su tuo, kad žmonės padirbinėjo dokumentus, kad tik išvyktų SSSR (tikėjosi, jog ten bus geriau) – teko.
O daugiausia atvejų, apie kuriuos teko girdėti – tarpukariu nutautėjusius tik čia Lenkija lenkais laikė. O kai jie prašėsi priimami (juk tiek darbavosi PL naudai tarpukariu!) – jie nebuvo pripažįstami pakankamos kokybės lenkais. Teko čia likti.
Palikti, kad, pasitaikius progai, PL vėl jais naudotųsi, kad vėl visų pirma JŲ RANKOMIS karštas žarijas žarstytų 🙂 O ponia PL, kaip ir tad, ateis derliaus pasiimti…
Panašu, kad čia vyksta istorijos klastojimas, išsigalvoja, kad iš tariamai Lenkijos dalies buvo prievarta deportuojami lenkai ir, aišku, tai įvardija kaip „mažai žinoma“, nes tokia nauja kūryba iš tiesų anksčiau nebuvo žinoma. Tikrovė buvo tokia, kad buvo leidimas ir kvietimai lenkams važiuoti į prie Lenkijos prijungtas Vokietijos žemes, buvo agituojama, kad jiems bus atiduoti vokiečių namai, ūkiai. Tada ne tik sulenkėję asmenys, bet net nemažai lietuvių, kurie nenutautėjo per lenkų okupaciją, pamatė progą išvažiuoti iš SSRS okupuotos Lietuvos, pabėgti nuo kolchozų, nuo priverstinės tarnybos sovietų kariuomenėje, nuo trėmimų į Sibirą, todėl sovietų valdžiai pasisakydavo esą lenkai ir „repatrijuodavo“. Jeigu ne sovietų okupacija, tai jie nebūtų „repatrijavę“ į Lenkiją ir būtų išlikę lietuviais.