Neramiais, neaiškiais, grėsmingai laikais lietuviai turėtų „sugrįžti į lietuviškas galvas“ – sakė Sigitas Geda.
Laikai tikrai neramūs, neaiškūs, grėsmingi. O ką veikia lietuviškos galvos?
Kai kurios jų, kartu su mūsų vyriausybe, pamėgino nubrėžti krašto viziją – po trisdešimties metų būsiančios Lietuvos paveikslą. Šį paveikslą – kaip valstybės dokumentą – vyriausybė pateikė Seimui tvirtinti. Ar jis neturėtų dominti ir už Seimo mūrų likusių lietuvių? Juk patvirtintu dokumentu daug metų remsis valstybės tarnautojai ir politikai, leisdami mūsų pinigus konkretiems darbams ir programoms.
Vyriausybės svetainėje paskelbtas tekstas „Lietuva 2050“ pagrįstas senu, dar XVIII amžiuje prancūzus revoliucijon pastūmėjusiu tikėjimu, kad valdžią įgiję pažangūs žmonės gali sėkmingai į pažangą ir laimę nuvesti visą visuomenę. Valstybę valdantys yra pajėgūs ne tik atsakyti į išsikeltą klausimą „kas mums yra geras gyvenimas 2050 metais“, bet ir tokį gyvenimą visiems suteikti.
Taigi kokią ateitį mums siūloma laikyti gera? Kokia bus toji valstybė, kurioje mums „norėsis gyventi ir kurti, kurią norėsis saugoti“?
Pasak mūsų vyriausybės, „realizavusi viziją“ Lietuva bus:
1) „atpažįstama kaip brandžios demokratijos valstybė su stipria demokratine kultūra“;
2) „stipri, atspari ir kūrybinga šalis, nes kiekvienas jos gyventojas yra išsilavinęs ir pasirengęs ateičiai“;
3) „užimanti kertines pozicijas globalios vertės grandinėse, nes ji kuria ir eksportuoja pasaulinio lygio žinias bei inovacijas“;
4) „aktyvi ir konstruktyvi tarptautinės sistemos veikėja“, „pajėgi sutelkti vakarietiškų demokratijų koalicijų veiksmus savo lyderyste ir pavyzdžiu“;
5) „šalis, kur gali greitai pasiekti to, ko reikia žmogaus gerovei“.
Į tokią Lietuvą, vyriausybės įsitikinimu, mus atves „demokratija ir švietimas“ – „kertiniai raidos faktoriai“.
Deja, deja, pati vizija ir joje išdėstytas demokratijos bei švietimo supratimas verčia abejoti, ar pažadėta Lietuva tikrai bus valstybė, kurioje daugumai lietuvių „norėsis gyventi ir kurti“. Mat demokratiją mes raginami visų pirma suvokti kaip „stiprių valdžios institucijų“ veikimą: būtent jos „naviguos neapibrėžtumo sąlygomis ir telks visuomenę bendriems tikslams“.
„Lietuviškosios demokratijos“ esmė – ne stipri visuomenė, bet stipri valdžia. Tikima, kad „stiprios valstybės institucijos“ gebės „numatyti būsimus pokyčius, tinkamai nustatyti vystymosi prioritetus ir juos nuosekliai įgyvendinti, bendradarbiaudamos su visuomene ir kitais sistemos veikėjais“.
Tos „stiprios, patikimos ir skaidrios institucijos“ savaime sukurs ir „pasitikėjimą valstybe“. „Dauguma Lietuvos piliečių pasijus savo valstybės šeimininkais“ – „aktyviai dalyvaus rinkimuose ir viešųjų klausimų svarstymuose“, į kuriuos juos įtrauks „stipri valdžia“. Įsidėmėtina: ne bus, bet tik „pasijus“.
Supaprastintame vizijos tekste ši nuostata išdėstoma gerokai aiškiau: „Ateityje Lietuva turės dar labiau rūpintis, kad įvairūs jos gyventojai būtų patenkinti valdžia“.
Ir visoje vizijoje – nė žodžio apie savivaldą. Nė žodžio apie visuomenės stiprinimą, jos savarankiškumo ir moralinio audinio atkūrimą. Nė žodžio apie didesnes piliečių galimybes tiesiogiai dalyvauti bendrus vietos ir valstybės reikalus tvarkant. O kadaise Povilas Višinskis lietuvius mokė: „Demokratija – tai savivalda“.
Vyriausybės sukurtas dokumentas „Lietuva 2050“ atmeta mūsų Konstitucijos nuostatą: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“. Ir palieka tik antrąją jos dalį: „per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.
Antrasis „kertinis raidos faktorius“ – švietimas – vizijos autorių taip pat suprantamas labai savotiškai. Jam keliamas tikslas – „ateičiai pasirengęs, atsparus ir laisvas žmogus“. Ir čia pat nuvalkiota „skambančio molio“ banalybė: „Dėmesys kokybiškam ir prieinamam švietimui – šios ambicijos pamatas“.
Pasak vizijos, būsima Lietuvos „mokykla veikia tarsi mažas visuomenės modelis, kuriame gyvenimas vyksta pagal tuos pačius principus kaip ir už jos ribų: visi gali jaustis tiek pat svarbūs ir girdimi…“ Ir vėl įsidėmėtina: ne būti, bet „jaustis“!
Ir kertinis klausimas: jei mokykla bus tik mažas esamos visuomenės modelis, kaip ši visuomenė tobulės?
Taip pat sužinome, kad po trijų dešimtmečių mokykloje bus „daugiau dėmesio atkreipiama į kritinį mąstymą, psichologinį atsparumą, medijų, ekologinį ir finansinį raštingumą“. Ar šitokio „dėmesio“ ir pasitelkto dirbtinio intelekto ateities švietimui tikrai pakaks?
Vizijos rengėjai mus guodžia: „Kartu užtikrinamas žinių kanono branduolys, kuris leidžia formuotis bendrai kultūrinei tapatybei, integruojant tautinių bendrijų kultūras ir sudarant galimybę joms skleistis“. Tačiau taip ir lieka neaišku: kas tas „žinių kanonas“ ir jo „branduolys“? kieno „kultūrinei tapatybei“ jis „leis formuotis“? kur „integruosis tautinių bendrijų kultūros“?
Pastebėkime: vizijoje – nė žodžio apie piliečių politinio ir kultūrinio raštingumo stiprinimą, nė žodžio apie politinės įvairiakilmių Lietuvos žmonių tapatybės ugdymą mokyklose, nė žodžio apie pačių mokyklų ir universitetų bendruomenių savarankiškumą.
„Kultūra yra šios vizijos pamatas“ – sako vyriausybė. Tačiau švietimas šioje vizijoje net nesuvokiamas kaip tautos kultūros dalis, kaip esminis laisvos tautos savikūros būdas.
Pačios tautos sąvokos dokumente pabrėžtinai vengiama.
***
Ateities vizijas brėžiantys tekstai paprastai daugiau pasako apie dabartį nei apie rytdieną. Jie atskleidžia vizijų braižytojų požiūrį į visuomenę ir valstybę, jų jausenas ir baimes.
Atkūrėme valstybę, o vaikštome joje baugiai ant pirštų galų, – yra sakęs Vincas Mykolaitis-Putinas apie Vasario 16-osios Respubliką.
Regis, tokį mūsų vyriausybės baugulį išduoda ir nutylėjimų bei eufemizmų kupinas dokumentas „Lietuva 2050“. Jame bijoma atviriau pasakyti, kokie mes, lietuviai, šiandien esame, dėl ko skaudžiausiai išgyvename, kokie norime išlikti, kokie geidžiame būti.
Kaip pokolonijinei tautai mums vis dar svarbiau ne būti, bet atrodyti. Iškalbingas yra vyriausybės pateiktas vizijos įgyvendinimo rodiklis: „Lietuvos, kaip pirmaujančios šalies, atpažįstamumas užsienyje“.
Autorius yra kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, politikas.
” Demokratija- tai savivalda” Taip, bet šai neseniai kai kuriose savivaldybėse nebuvo steigiamos naujos mokyklos valstybine lietuvių kalba, naują mokyklą įsteigė berods Švietimo ir mokslo ministerija? Kai kuriose savivaldybėse mažinamos vandenviečių apsaugos zonos? Pagal galiojančius įstatymus,kai kuriais atvejais asmenys, turintys leidimus gyventi Lietuvoje, savivaldybėse turi daugiau teisių,negu kai kurie Lietuvos piliečiai ? Gal reikėtų kalbėti apie brandžią savivaldą bei apie įstatymų pataisas dėl visų Lietuvos piliečių teisių Lietuvoje užtikrinimo?
Kuolio pastabos labai teigiamos. Priekaištus reikėtų reikšti ne jam, o tiems left-liberastams, kurie šitą lietuvių tautos išnykimo strategiją surašė.
Tai ne priekaištai, o pastebėjimai Kuolio tekstui.
Vyriausybei prireikė išskirtinių telefonų: už vieną mokės daugiau nei 3 tūkst. eurų
– alfa.lt/aktualijos/lietuva/vyriausybei-prireike-isskirtiniu-telefonu-uz-viena-mokes-daugiau-nei-3-tukst-euru/305769/
1. Jau 8 paskutinieji seimai – antikonstituciniai (n_e_l_e_g_i_t_i_m_ū_s), kai seimo rinkimų įstatymas nedera su konstitucijos 55 straipsniu, kai sąrašinių negali būti seime.
2. Dėmesio, dabar bei visuomet, 8-ių nelegitimių seimų nežmogiški ir bjaurūs konsclageriniai įstatymai yra niekiniai – neturintys jokios juridinės galios.
3. LDK Lietuva neišjungtųjų komunistų (kgb’istų, stribvaikių, …) užvaldyta, o Kuolys lyg iš mėnulio nukritęs nelietuvis knisa mums protą.
,,Lietuva 2050″ – tai lietuvių tautos išnykimo strategija. Ją sukūrė nevykėliai veikėjai ,politikai remiantis vien globalizmo-kosmopolitizmo ideologija,tad ženkli dauguma pateiktų teiginių , ,,vertybių” nesuderinami su Lietuvos Konstitucija.Vienintėlė išeitis – ,,Lietuva 2050″ strategiją išmesti į šiukšlyną.
[Apie LRT: ] Prof. Alvydas Butkus: Tikitės pokyčių? Be reikalo
– respublika.lt/lt/naujienos/ruosiamos_naujienos/tv_publika/alvydas-butkus-tikites-pokyciu-be-reikalo/
Privatizuojamas viešasis sektorius
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/privatizuojamas-viesasis-sektorius/
[Ar iždą beviltiškai ištuštino?]
Neturim (Meilės Lukšienės bendraminčių) tautinės mokyklos, o buvęs kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys atsakingas už tai bei kaltinamas antivalstybine veikla.
O tuo metu Estijoje premjerministrė Kaija Kallas parlemente pristatė Estijos strategiją Estija 2035. Be kitų dalykų, joje sakoma:
Vienas svarbus saugumo ir saugos lygio kėlimo aspektas yra perėjimas prie švietimo estų kalba, kurį pradėsime jau šiais metais. Mes tai pradėjome ir baigsime. Tiesą sakant, perėjimas prie švietimo estų kalba yra blogąja prasme labai geras pavyzdys tų sprendimų, kuriuos jau seniai turėjo priimti ankstesnės vyriausybės. Mes darome, mes ne tik kalbame. Nepaisant itin įtemptos valstybės biudžeto būklės, 2024 metų valstybės biudžeto projekte, kurį šiuo metu nagrinėja Riigikogu, švietimo perėjimui prie estų kalbos yra numatyti 27 mln. eurų.
Vyriausybė skyrė lėšų šiam perėjimui reikalingų mokytojų prieinamumui užtikrinti: nuo šių mokslo metų Ida-Virumaa (Narvos regionas, kur daug rusų) įgyvendinsime regionines priemones – 1,3 karto didesnę pradinę paramą, 1,3 karto didesnį minimalų atlyginimą darželių auklėtojams ir 1,5 karto. didesnis minimalus atlyginimas mokyklų mokytojams. Tyrimai įrodo, kad estų kalbos mokėjimas yra ne tik saugumo garantas, bet ir gerina jaunų žmonių galimybes realizuoti save darbo rinkoje ir visuomenėje.
novayagazeta.ee/articles/2023/10/24/estoniia-dopolnitelno-vydelit-27-mln-evro-na-perekhod-obrazovaniia-na-estonskii-iazyk-premer-kaia-kallas-news
Kadangi laisva ir nepriklausoma žiniasklaida nieko nerašo apie galimą Rusijos įtaką Lietuvos politikams, rinkimams, spėju, kad ta įtaka galimai yra.
Perėjimas prie estų kalbos darželiuose ir 1-4 klasėse mokyklose bus vykdomas 2024-2025 mokslo metais. Aukštesniųjų vidurinių mokyklų ir profesinių mokyklų programose kitų kalbų dalis iki 2029/2030 mokslo metų gali sudaryti iki 40 procentų viso mokymo.
Įdomu, kokia Lietuvos politinės grietinėlės tautinė sudėtis? Dar: Estija, Latvija nėra katalikiški kraštai. Tai ne smulkmena. Pasikartojimas: kgbistės ir kgbistai ten buvo paviešinti, kiek žinau. Pas mus – ne. O jų aktyvūs įpėdiniai ar jau neužaugo?
Latvijoje katalikų tiek pat,kiek liuteronų ( po maždaug 450 tūkst). Katalikai sudaro daugumą rytinės Latvijos ( Latgalos) gyventojų dalį.
Netiesa. Siūlyčiau susipažinti su JAV Valstybės departamento atitinkamomis žiniomis (2022 m. pranešimas…). Yra internete.