G. Vaitoška. Ką apie lyčių lygybę pasakytų F.Dostojevskis?

Kai kalbama apie lyčių lygybę, visų pirma ją suprantame kaip lygias vyrų ir moterų teises. Vargu, ar joms kas prieštarauja. Tačiau kai žodį „lytis“ vartoja A.M.Pavilionienė (Kodėl priešinamasi lyčių lygybei?), kalba išeina apie tai, kaip lesbietės įsivaikina vaikus. Kodėl taip?

Taip vartojamas žodis „lytis“ yra angliško „gender“ vertimas. „Gender“ visada buvo tik žodžio „sex“ sinonimas, tačiau nuo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio lygių lyčių galimybių kūrėjai pakeitė jo reikšmę tarptautiniu mastu. „Gender“ dabar reiškia „socialinę lytį“ – tai reiškia, tą, kurią tu gali pasirinkti nepriklausomai nuo to, kas esi biologiškai. Svarbu, kaip truputį tiesmukai pasakė viena moteris tapusi „vyru“, yra ne tai, kas tarp kojų, bet tai, kas tarp ausų. Kitaip sakant, idėja!

Siekiantys idėjos žmonės turi šansą laimėti simpatiją jau vien dėl to, kad jie yra simpatiškesni nei murksantys alaus stiklinėje. Ir ypatingai tada, kai idėja gina „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“. 1989 metais Harvardo išlavinti viešųjų ryšių specialistai M. Kirkas ir H. Madsonas pasiūlė homoseksualų judėjimui save pateikti ne kaip seksualinę mažumą, tačiau kaip diskriminuojamus, skriaudžiamus ir savo natūralių teisių reikalaujančius piliečius. „Gėjai turi būti pristatomi kaip apgynimo prašančios aukos – tada heteroseksualuose suveiks refleksas prisiimti aukos apgynėjo vaidmenį“, – rašė jie garsiojoje knygoje „Po baliaus – kaip Amerika nugalės neapykantą ir baimę gėjams devyniasdešimtaisiais“. Refleksas suveikė. Dabar reikalaujama apginti vargšus žmones, kurie tiesiog nori vaikų, bet negali jų turėti…

Atjauta yra geras dalykas. A.M. Pavilionienė rašo: „Noriu tikėti, kad daugiau nesijausiu kalta, jog negaliu padėti nevilties palaužtai moteriai, kuri manęs paklausė: kas nutiks mano vaikui, kai aš mirsiu – gyvenu su partnere, man diagnozuotas vėžys, kas globos mano vaiką po mano mirties?“. Dramatiška situacija. Tokios visada pateikiamos, norint prastumti įstatymą, pateisinti vaikams brukamas lyčių lygybės programas ir pan. Reikia tik suvirpinti kietasprandžių emocijas (taip Amerikoje vadinami heteroseksualai), ir jie pasiduos.

Bet štai kita situacija. Vienoje, du vaikus auginančioje amerikiečių šeimoje, tėvas pasijautė esąs ne vyras, bet moteris. Galvoje. Išsioperavo, gėrė moteriškus hormonus, tapo „moterimi“. Šeimai tai pakelti buvo nelengva, bet – žmonės tolerantiški, šiuolaikiški, priėmė. Svarbu juk įvairovė! Tačiau bėda – naujoji „mama“, kiek palaukusi, pastebėjo savyje lytinį potraukį pirmajai mamai. Ėmė kabarotis į jos lovą. Kada pastaroji pasižiūrėjo į tokį meilinimąsi skeptiškai, naujoji „moteris“ pasiūlė nedaryti problemų – tiesiog laikyti ją lesbiete! Danas Brownas, aprašęs šią neseną istoriją „Kreivojoje Amerikoje“ („Queer Thing Happening to America“), istorijos pabaigą palieka skaitytojų fantazijai.

Galėtų būti, kad kokiam choleriškam skaitytojui, tokio (buvusio?) tėvo atžvilgiu išsprūstų žodis, kuriuo F. Dostojevskis pavadino vieną savo garsiausių romanų: „Idiotas!“. Tačiau sekant to kūrinio logika būtų galima teigti, kad žymusis rašytojas taip pavadintų ne šį tikrai vargšą žmogų, tačiau jį išoperavusį daktarą. Be to, žodis „idiotas“ žymiajame romane turi ne tokią jau neigiamą prasmę. Kaipgi čia yra?

Kunigaikštis Myškinas romane idiotu buvo pavadintas dėl ypatingo naivumo ir beribio gerumo. Dostojevskis ironiškas: geras žmogus dažnai laikomas kvailiu. Tačiau ne veltui rašytojas yra vienas giliausių žmogaus sielos žinovų literatūros istorijoje: jis parodo ir blogesnę maksimalaus gerumo pusę. Pavyzdžiui, Myškinas mylėjo iškart dvi paneles. O kadangi abi norėjo už jo ištekėti, abiem iškart ir piršosi. Ne, jis nebuvo musulmonas – tiesiog negalėjo atsakyti kenčiančioms širdims. Kitaip sakant, buvo labai geras. Istorija, kaip žinoma, baigėsi taip, kad vieną nuotaką papjovė, kita beveik išėjo iš proto, o pats kunigaikštis – visai.

Begalvis gerumas tampa blogiu. Išvada paprasta, bet, regis, reikia genijaus, kad mums tai primintų. Ne viskas, ko žmogus nori, yra gera. Norai būna įvairūs, ir neretai žmogus nėra moraliai už juos atsakingas. Iš tikrųjų, psichologinė analizė rodo, jog norai gali krypti keista kryptimi tada, kai žmogus kenčia. Pavyzdžiui, savęs kaip vyro ar moters nemėgimas kalba apie skausmingą giluminio ryšio su tėvu ar motina fiasko per pirmuosius 24 mėnesius vaiko gyvenimo. Taip sužeistą sielą nelengva išgydyti, tačiau gydytojas, kuris iškastruoja ar nupjauna krūtis, tik sužeidžia dar labiau.

Lyčių lygybė, blaiviai mąstant, yra lygybė tarp vyrų ir moterų; tačiau A.M. Pavilionienė, ir visas Lygių lyčių galimybių institutas, gausiai finansuojamas iš ES, žodį iškreipia. Lytys, pasak šios ideologijos, yra ne tik vyras ir moteris, tačiau ir vyriškas homoseksualumas (gėjai), moteriškas homoseksualumas (lesbietės) ir transseksualumas. Tačiau trečiasis ir ketvirtasis žodžiai kalba apie lytinę orientaciją, o penktasis – apie lytinės tapatybės sutrikimą. Ne tik berniukų ir mergaičių lygybė domina į darželius besiveržiančioje „Kai Frederikas buvo Frida“ programos skleidėjus. Lygios galimybės bus skelbiamos visoms penkioms „lytims“. Regis, pageidautinas „ugdymo“ rezultatas būtų maždaug toks: „Mama, aš geriau būsiu Petrutė, o ne Petriukas“,- sakys iš darželio sugrįžęs sūnelis. -„Auklėtoja sakė, kad turiu tokią teisę!…“

Yra vaikų, kurie už panašios ideologijos užkibs, nes dėl skausmingos (nors dažnai nepastebimos) šeimos psichologinės dinamikos, turi silpnesnę lyties tapatybę. Yra suaugusių, kurie nori pakeisti lytį ir prašo medikų pagalbos. Pasak žymaus amerikiečių psichiatro Paulo McHue’o, Anglijoje yra netgi toks chirurgas, į kurį kreipiasi tie, kurie seksualinį potraukį jaučia savo amputuotų galūnių bigėms (randams). Besikreipiantieji nuoširdžiai tiki, kad kada jiems nupjaus koją, jie taps laimingi. Negi būsi toks blogas ir atstumsi žmogų, kuris to taip prašo? Dostojevskis mums sako: gerumui reikia ir proto.

P.S. Pastaruoju metu viena Lietuvos ministerija ypatingai spaudžia Vyriausybę pasirašyti naująją Europos Tarybos konvenciją „Dėl smurto prieš moteris ir šeiminio smurto prevencijos bei kovos su juo“. Pernai Stambule Lietuva ir dar per 20 šalių jos nepasirašė, tad dabar vėl girdimas spaudimas. Pavadinimas aiškus, problemų kyla dėl turinio. Ten rašoma, kad turi būti uždrausta diskriminacija ne tik dėl lytinės orientacijos, tačiau ir dėl biologinės lyties, socialinės lyties bei lytinės tapatybės. Regis, bus taip kaip Niujorke: vienas mokytojas po vasaros mokyklon sugrįžo pasidažęs, apsirengęs moterimi ir mokiniams paaiškino, kad dabar jie turi kreiptis į jį „panele“. Tokia jo „socialinė lytis“ („gender“), o mokinių tėvams nebuvo suteikta teisė savo vaikus pervesti į kitą klasę. Atrodo, kad kai priimsime šią konvenciją, nesutikę pono Jonaičio pavadinti panele Jonaityte, būsime persekiojami už diskriminaciją.