Keliu iš dabartinės Lietuvos sostinės į pirmąją – Kernavę – skubėti neverta, nesvarbu, kurį kelio maršrutą – per Sudervę ar per Vievį – pasirinktumėte. Visur jus lydės pušynuose ir ąžuolynuose slypinti istorija ir keletą kilometrų nuo pagrindinio kelio vinguriuojanti Neris.
Istorinis užkampis šalia sostinės
Pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje glūdi senoji mūsų tautos istorija, tuo tikriausiai nedrįstų abejoti net žymiausi istorikai. Neries slėnyje stūkso ne vienas piliakalnis. Juos, pasak legendų, supylė prieš amžių amžius gyvenę milžinai. Kultūriniam Kernavės rezervato grožiui nenusileidžia ir kaimynystėje įsikūręs Neries regioninis parkas, į kurį užklydę Kernavės tądien galite ir nebepasiekti.
Visa parko teritorija išraižyta takais. Vienus galima įveikti tik pėsčiomis, kitus – ir pėsčiomis, ir dviračiais, o kairiojo Neries kranto pažintine trasa galima važiuoti net ir automobiliu. Neries regioniniame parke iš viso yra daugiau kaip 40 kilometrų pažintinių takų.
Anot parko direktorės Audronės Žičkutės, jo teritorijoje ypač daug gilios senovės palikimo. „Teritorijoje tarp Vilniaus ir Kernavės yra labai daug neaprašyto istorinio paveldo. Pavyzdžiui, parko lankytojams tik praėjusiais metais leidome išvysti visą Bradeliškių ir Buivydų piliakalnių kompleksų grožį“, – teigė A.Žičkutė. Pasak jos, archeologai, labai kruopščiai tyrinėdami Bradeliškių piliakalnį, nustatė, jog žmonės čia gyveno jau prieš 1 500 metų. Piliakalnio aikštelėje susidarė daugiau kaip metro storio kultūrinis sluoksnis. Iš jo matyti, kaip čia keitėsi kartos, papročiai, tradicijos ir gyvenimo būdas.
A.Žičkutė juokavo, kad nors parką ir galima pavadinti savotišku užkampiu šalia sostinės, galimybe mažiau nei per pusvalandį nuo didmiesčio šurmulio pabėgti į gamtą pasinaudoja vis daugiau žmonių. Praėjusiais metais Neries regioninį parką aplankė daugiau kaip 50 tūkst. žmonių. „Pažinti, išsaugoti ir pritaikyti – tokia mūsų parko misija“, – apibendrino ji.
Seniausias ąžuolynas
Neries regioninio parko teritorijoje žaliuoja ir seniausias Lietuvoje natūralus ąžuolynas. Jo plotas – daugiau kaip 300 ha. „Čia augančių ąžuolų amžius yra daugiau kaip 150–200 metų, o norėdami pasiekti ąžuolyno kraštą turėtumėte pro šiuos šimtamečius galiūnus žingsniuoti maždaug dvi valandas“, – ąžuolyno dydžiu klausytojus nustebino vyriausiasis regioninio parko rekreacijos specialistas Saulius Pupininkas.
Pasak jo, čia medžiai tokie seni, kad savo namus ąžuolyne atranda ne vienas retas gyvūnas. „Žinome, kad parke peri juodųjų gandrų šeimyna. Kiekvienas ilgiau paklaidžiojęs lankytojas šį gražuolį gali išvysti savo akimis“, – pasakojo specialistas.
Parke sau namus atrado ir 14 rūšių šikšnosparnių bei parko įžymybe vadinama didžioji miegapelė. „Šis daugiau kaip pusę savo gyvenimo pramiegantis mažas žinduolis aptinkamas tik devyniose Lietuvos vietose, trys iš jų – Neries regioniniame parke“, – su parko gyventojais supažindino S.Pupininkas.
Čia gerai jaučiasi ir beveik 1 000 rūšių augalų, iš kurių daugiau kaip pusšimtis yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. „Kad išsaugotume retas augalų rūšis, įsteigėme Bražuolės ir Veprių botaninius draustinius, nes vien tik Bražuolės draustinyje aptinkamos net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių augalų rūšių“, – pridūrė parke besidarbuojantis vyras.
Neįmenamos paslaptys
Keliauninką, beklaidžiojantį po Dūkštų ąžuolyną, lydi kelios dešimtys tautodailės meistrų išdrožinėtų senųjų lietuvių dievų skulptūrų.
„Pritaikius ąžuolyną lankytojams, jame buvo per 30 įvairių skulptūrų, o dabar jų turime apie pusšimtį“, – pasakojo S.Pupininkas, prisiminęs ir liūdną istoriją. „Likus savaitei iki ąžuolyno tako atidarymo kažkas nugvelbė deivės Medeinės skulptūrą. Žinoma, meistras išdrožė dar vieną, tačiau kur kas liūdnesnę, o senosios vietoje beliko lentelė su užrašu „Čia buvo Medeinė“. Tačiau lankytojai didžiulių nuostolių parkui nepridaro“, – atviravo Neries regioninio parko darbuotojas. Slėpiningų ąžuolų prieglobstyje, tarytum primindamas, kad kadaise lietuviai buvo pagonys, stūkso Airėnų akmuo su keistais ženklais, iškaltais viršutinės pusės nulygintame plotelyje, o vakariniame akmens šone iškaltas lygiakraštis kryžius – saulės ženklas. „Archeologai mano, kad šis akmuo galėjo būti žemių riboženklis, nes Lietuvoje nuo seno ant ribas žyminčių akmenų buvo iškalami lygiakraščiai kryžiai. Tačiau ką galėtų simbolizuoti iškalinėti akmenys, vienos nuomonės nėra“, – pasakojo Neries regioninio parko direktorė A.Žičkutė.
Pasak jos, vieni juos laiko senovės runomis, kiti – dviejų žmonių inicialais. Parko darbuotojai pasakoja, kad senieji aplinkinių kaimų gyventojai tiki, jog ant akmens tyčia nesuprantamai užrašyta, kad čia paslėptas lobis. Nuo seno daug kas bandė po juo pasikasti, akmenį bandyta ir traktoriumi nustumti, tad šiandien jis kėpso šiek tiek kitoje vietoje nei anksčiau. Šio Dūkštų ąžuolyno milžino dabar niekas nebemėgina pastumti ar pakelti, o prašo jo išpildyti slapčiausius troškimus, todėl ant akmens ir aplink jį žėri įvairiausios monetos.
Gal ateities kartoms jos ir taps tuo lobiu, kuris slepiasi po Airėnų akmeniu su keistais ženklais?
