Mokytojo savijauta labai priklauso ne tik nuo darbo krūvio ar atlyginimo, bet ir nuo pačios mokyklos vidaus kultūros. Žmones traukia aplinka, kurioje jie jaučiasi vertinami, mato savo darbo prasmę ir gali augti, sako lyderystės ir organizacinės elgsenos žinovė dr. Alisa Miniotaitė.
Apie tai ji kalbėjo švietimo bendruomenei skirtoje konferencijoje „Pagarba mokytojui – pasitikėjimas mokykla“. Pasak pranešėjos, mokyklai neužtenka būti vieta, kurioje tiesiog malonu būti – svarbu sukurti sąlygas, kad mokytojai norėtų dirbti, bendradarbiauti ir siekti bendrų tikslų.
Gera savijauta ir darbo rezultatai – ne priešybės
Dr. A. Miniotaitė pabrėžia, kad vadovo darbas vertinamas ir pagal pasiektus rezultatus. Tačiau ilgalaikių rezultatų sunku tikėtis, jeigu žmonės darbe jaučiasi nevertinami, yra išsekę ar nusivylę.
Tai ypač svarbu švietimo srityje, kurioje jau kurį laiką juntamas mokytojų trūkumas. Apie mokytojų darbo sąlygas ir jų išlaikymą mokyklose Alkas.lt plačiau rašė straipsnyje „Ar galime išsaugoti mokytojus?“.
Pasak A. Miniotaitės, daugiau galimybių išlaikyti darbuotojus turi tos mokyklos, kuriose mokytojas jaučiasi vertinamas, sulaukia kolegų ir vadovų paramos bei turi sąlygas profesiškai augti.
Mokyklą turi vienyti bendras tikslas
Mokykloje skirtingų dalykų mokytojai neretai daugiausia rūpinasi savo sritimi ir savo pamokomis. Tačiau stipri bendruomenė atsiranda tada, kai žmones jungia ne tik ta pati darbovietė, bet ir aiškus bendras tikslas.
Vadovo užduotis – padėti žmonėms suprasti, ko mokykla siekia ir kaip kiekvieno darbuotojo darbas prie to prisideda. Todėl pokalbiai apie bendrus tikslus, uždavinius ir padarytus darbus neturėtų apsiriboti vien metiniais susirinkimais – jie turi tapti nuolatine mokyklos darbo dalimi.
Pagarba ir pasitikėjimas
Svarbus ir vadovo santykis su darbuotojais. Pasak dr. A. Miniotaitės, jį pirmiausia apibūdina pagarba, pasitikėjimas ir darbuotojo noras būti savo organizacijos dalimi.
Vien tai, kad žmogus lieka darbovietėje todėl, jog jam neapsimoka išeiti, dar nereiškia jo tikro prisirišimo prie mokyklos. Daug svarbiau, kai pedagogas jaučiasi esąs bendruomenės dalis ir pats nori prisidėti prie jos tikslų.
Didelėse gimnazijose dirba šimtai žmonių, todėl direktorius negali palaikyti artimo ryšio su kiekvienu darbuotoju. Dėl to svarbūs tampa ir pavaduotojai, metodinių grupių vadovai bei kiti bendruomenės nariai, galintys suteikti kolegai profesinę ar žmogišką paramą.
Ne vien atlyginimas
Atlyginimas išlieka svarbus, tačiau vien jo nepakanka. A. Miniotaitė išskiria keturis dalykus, kurie stiprina žmogaus vidinį norą dirbti: savarankiškumą, savo gebėjimų pajautimą, profesinę bendrystę ir darbo prasmę.
Mokytojo darbas šiuo požiūriu turi ypatingą pranašumą – jo poveikis kitam žmogui yra tiesiogiai matomas. Tačiau ši darbo prasmė gali būti nustelbta, jeigu mokykloje ima vyrauti biurokratiniai rūpesčiai, vien skaičiai ir formalūs rodikliai.
Todėl gera mokyklos kultūra nereiškia vien patogių ir nekonfliktiškų santykių. Stiprioje mokykloje vadovas gali pasakyti ir tai, ką reikia taisyti ar daryti geriau, tačiau tai daro pagarbiai ir aiškiai.
Diskusija apie tai, kokios vietos šiandienėje mokykloje nusipelno pats pedagogas, nėra nauja. Alkas.lt anksčiau skelbė ir švietimo žinovų raginimą į mokytojus nežiūrėti kaip į paslaugos teikėjus.
Ministerijos paskelbto pranešimo pagrindinė išvada paprasta: norint ne tik pritraukti, bet ir išlaikyti gerus mokytojus, neužtenka vien finansinių priemonių. Mokyklos aplinka, tarpusavio pasitikėjimas, profesinė bendrystė ir prasmingo darbo pojūtis gali tapti tuo, kas lemia žmogaus apsisprendimą likti mokykloje.
Šaltinis: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija
