Kokie iššūkiai laukia mokytojo profesijos ateityje, kokios šio svarbaus darbo perspektyvos ir kokie galimi kylančių problemų sprendimai – šiais ir kitais klausimais bus aktyviai diskutuojama kovo 30–31 dienomis LITEXPO vyksiančioje dvidešimtojoje parodoje „Karjera & Studijos“.
Trūksta gerai savo darbą išmanančių mokytojų
Parodoje dalyvausiančios programos „Renkuosi mokyti“ vadovo Artur Adam Markevič teigimu, dabar kalbėti apie mokytojo profesiją kaip niekada svarbu, nes žmonių, kurie norėtų rinktis šį karjeros kelią, vis mažėja.
„Mūsų šalies ir europinė statistika rodo, kad vis labiau trūksta mokytojų ir specialistų, kurie norėtų dirbti mokyklose. Tai jaučiame ir mes. Prieš pandemiją „Renkuosi mokyti“ sulaukdavo nuo 400 iki 500 kandidatų, norinčių tapti mokytojais, o dabar gauname tik kiek daugiau nei 300 paraiškų“, – nurodė A. Markevič.
Panašiai situaciją mato ir Vilniaus universiteto (VU) Ugdymo mokslų instituto profesorė dr. Lilija Duoblienė, kurios teigimu, Lietuvoje šiuo metu ypač trūksta matematikos, gamtos mokslų ir informatikos mokytojų. Vis dėlto, anot jos, ne tai yra didžiausia problema.
„Labiausiai šalyje stinga gerai išmanančių savo dalyko turinį, sumanių, aktyvių, kūrybingų ir gebančių kritiškai žvelgti į manipuliuojamą realybę mokytojų“, – tvirtino profesorė.
Mokytojo profesija 2025 metais netaps prestižiškiausia
Padidinti mokytojo profesijos patrauklumą ir paskatinti ją rinktis gabiausius bei sumaniausius žmones bandoma įvairiais būdais. Vienas iš jų – siekis iki 2025 metų mokytojo profesiją paversti prestižine. Tačiau, „Renkuosi mokyti“ vadovo A. Markevič manymu, toks tikslas, nors ir kilnus, nėra iki galo aiškus, todėl jo siekti sudėtinga.
„Mokytojo darbas man jau dabar yra prestižiškiausias. Skirtingi žmonės tą prestižą suvokia skirtingai. Aišku, biurokratija, neapskaičiuojami viršvalandžiai, neadekvatus atlyginimas mažina tą prestižą, tačiau į „Renkuosi mokyti“ programą atėję žmonės motyvaciją ir prestižą įžvelgia kiek kituose dalykuose“, – sakė A. Markevič.
Jo teigimu, kertiniu mokytojo motyvacijos pamato akmeniu galima laikyti autonomiškumą, kai mokytojas jaučiasi laisvas savo darbe, nepatiria nuolatinio įtarinėjimo, jaučia pasitikėjimą, gauna pritarimą kurti bei įgyvendinti savo planus ir vizijas.
Mokytojus motyvuojančius ir prestižą jausti leidžiančius dalykus vardydama prof. dr. L. Duoblienė taip pat pabrėžė laisvę, o atlyginimą paliko paskiausią.
„Mokytojus motyvuoja geras institucijos klimatas, gera komanda, galimybė kurti, dalytis, planuoti ugdymo laiką savaip. Na, ir, žinoma, – didesni atlyginimai“, – vardijo VU Ugdymo teorijos ir kultūros katedros vedėja.
Kalbėdama apie siekį Lietuvoje mokytojo profesiją paversti prestižine iki 2025 metų, profesorė teigė, kad šis tikslas, jos manymu, nebus pasiektas. Bet ne dėl to, kad pats siekis yra blogas, tačiau dėl kintančios aplinkos ir naujų mokytojo vaidmenų.
„Mokytojo profesija tikrai netaps prestižine, o gal net visai nunyks. Nebent visiškai pasikeis mokytojo funkcija. Pasaulyje, kuriame kiekvieną minutę asmenį bombarduoja didžiuliai informacijos srautai, mokytojas nustoja savo pirminės funkcijos – perduoti žinias.
Maža to, jis dažnai nė nesupranta, ką su naujo tipo žiniomis reikia daryti, kaip ir ką atsirinkti“, – dėstė prof. dr. L. Duoblienė ir pridūrė, kad šiandien inovatyvus mokytojo darbas nereiškia sekti vien tik vadovėliu. Mokytojas taip pat turi kartu su mokiniu tyrinėti, aiškintis, priimti sprendimus ir sykiu būti vedliu.
Ko mes norime iš mokytojo?
Svarstydamas apie mokytojo profesijos iššūkius ir laukiančius pokyčius „Renkuosi mokyti“ vadovas A. Markevič pabrėžė, kad pirmiausia visuomenė turi atsakyti sau į klausimą, kaip mes vertiname mokytojo darbą ir ko iš jo norime.
„Dažnai nutinka, kad mokytojas tampa savotišku atpirkimo ožiu už visas mokykloje kylančias problemas. Reikia keisti visuomenės požiūrį į pedagogą. Tėvai turėtų į mokytoją pradėti žiūrėti ne kaip į kokį paslaugos teikėją, iš kurio gali reikalauti kažkokių „produktų“, pavyzdžiui, geriausių pažymių, o kaip į savo srities profesionalą, kuriam rūpi vaiko ateitis ir asmeninė pažanga. Tai kartu su darbo sąlygų gerinimu ir atlygio koregavimu, manau, sukurtų tam tikrą prestižiškumą“, – tvirtino A. Markevič.
Anot jo, toks pokytis kritiškai svarbus, nes chaotiškame pasaulyje mums vis labiau reikės savimi pasitikinčių ir aplinkos palaikymą turinčių mokytojų, turinčių stiprų vertybinį pagrindą, galinčių perteikti tinkamas nuostatas, tinkamą kultūrinį požiūrį į bendruomenę, valstybę ir pasaulį“, – sakė A. Markevič.
„Ateities žmogaus kompetencijų ugdymas – itin svarbu. Gali būti, kad tai, ko vaikus mokome dabar, jiems po penkerių metų nebebus aktualu. Todėl turime vaikus įgalinti veikti pakitusioje aplinkoje ir suteikti įgūdžius, leidžiančius prisitaikyti prie jos“, – pabrėžė pašnekovas ir pridūrė, kad norint tai įgyvendinti reiktų išgryninti, kam iš tiesų reikalingas mokykloje mokytojas, kaip jis galėtų investuoti visas savo jėgas į mokymą ir kas galėtų perimti dabar mokytojus slegiančius organizacinius bei biurokratinius darbus.
Ar gali mokytojams padėti technologijos?
Parodoje „Karjera & Studijos“ taip pat dalyvausiantis švietimo technologijų bei inovacijų entuziastus vienijančios bendruomenės „EdTech Lithuania“ vadovas Šarūnas Dignaitis sako tvirtai tikintis, kad keliant tokį klausimą galima išspręsti labai daug esamų mokytojų iššūkių.
„Nuo galimybės mokytojui atrišti rankas ir tapti moderatoriumi, turinčiu galimybę prieiti prie kiekvieno mokinio individualiai, įtraukti jį, iki sudominimo „EdTech“ sprendimais (pasitelkiant kompiuterinius žaidimus, programavimą ir kt.). Būtų galima net ir mokytojo atlyginimą pakelti, jei įtrauktume jį į „EdTech“ platformas, kuriose galima mokyti individualiai, ar didesnes grupes pasitelkus nuotolines mokymosi platformas“, – sakė Š. Dignaitis.
Anot jo, neretai klaidingai įsivaizduojama, kad technologiniai sprendimai yra tinkami tik jaunesniems mokytojams, kurie geriau susipažinę su technologijomis. „EdTech“ startuoliai daro viską, kad jų įrankiai būtų prieinami kuo plačiau, todėl galiausiai viskas priklauso nuo mokytojo motyvacijos, turimo laiko bei investicijų iš mokyklos krepšelio ar savivaldybės lėšų.
„EdTech“ kūrėjai daug dėmesio skiria pagalbai mokytojams, ne tik technologinių sprendimų vystymui. Turi tam skirtas mokytojų informavimo, apmokymo, problemų sprendimo, konsultavimo komandas. Technologinės žinios šiandien tikrai nebūtinos, jei mokytojas turi motyvacijos naudoti jas savo klasėje“, – teigė „EdTech Lithuania“ vadovas.
Jo teigimu, yra ne vienas pavyzdys, kai vyresnės kartos mokytojai sėkmingai naudoja „EdTech“ sprendinius klasėje. Nuo „Vedlio“, „Trijų kubų“ programų iki „Mokosi“ platformos. Be to, pašnekovo teigimu, derėtų nepamiršti ir „Tamo“, „Edukos“ ir „Emos“ platformų, kuriomis mokytojai naudojasi jau kurį laiką ir kurios yra „EdTech“ ekosistemos dalis.
Š. Diginaičio įsitikinimu, „EdTech“ taip pat gali prisidėti ir prie mokytojo profesijos prestižiškumo didinimo. Jo teigimu, yra begalė būdų, kaip su „EdTech“ švietimą galime padaryti įdomų, labiau įtraukiantį ir individualizuotą, o mokytojo darbą – sklandesnį ir efektyvesnį.
„Žinoma, čia turi atsirasti aiški sąveika tarp moksleivių ir tėvų, kurie parodo, kad jie nori inovatyvių sprendimų mokykloje, tarp mokytojų, kurie turi parodyti drąsą išmėginti kitokius sprendinius savo klasėje, mokyklos vadovo, kuris turi paskirstyti biudžetą skaitmeniniams produktams, švietimo startuolių, kurie turi supaprastinti procesus mokytojui bei sprendimų priėmėjams, kurie turi skirti sąmoningo dėmesio ir lėšų „EdTech“ ekosistemai stiprinti“, – vardijo Š. Dignaitis.
Jo tvirtinimu, ribų tobulėjimui švietime nebus, jei turėsime pakankamai drąsos bei skirsime pakankamai dėmesio „EdTech“ sričiai. „Ji, manau, gali padaryti tą proveržį švietimo sistemoje, kurio visi taip laukiame“, – pabrėžė „EdTech Lithuania“ vadovas Š. Dignaitis.
