Artėjanti „Sengirės kino“ savaitė kviečia pažvelgti į mišką ne tik kaip į saugomą gamtos plotą ar ūkinį išteklių, bet ir kaip į pasaulį, nuo kurio patys esame neatsiejami.
Kambodžos režisieriaus Riti Panho (Rithy Panh) filmas „Mes esame miško vaisiai“ pasakoja apie atokiose Kambodžos aukštumose gyvenančius bunongų tautos žmones, kurių gyvenimas, papročiai ir tapatybė glaudžiai susiję su mišku. Tačiau jų pasaulis keičiasi – į jį vis stipriau skverbiasi šiuolaikinė ekonomika, piniginiai santykiai, nyksta miškai ir tradicinis gyvenimo būdas.
Nors filmo istorija vyksta toli nuo Lietuvos, filosofas, ekofilosofijos ir biopolitikos tyrinėtojas dr. Mantas Davidavičius jame mato mums labai artimas temas. Pasak jo, lietuviai taip pat yra miško tauta: miškas mūsų istorijoje buvo ir namai, ir prieglobstis, ir išlikimo sąlyga.
Tačiau per kelis pastaruosius šimtmečius mūsų santykis su gamta smarkiai pasikeitė. Medis virto mediena, miškas – apskaičiuojamu ištekliumi, o gamtos vertę vis dažniau mėginama išreikšti pinigais.
Apie tai, kada ir kodėl gamta pradėta suvokti kaip žmogui skirtas išteklius, kaip mūsų santykį su ja keitė Apšvietos, romantizmo, marksizmo ir kapitalizmo idėjos, ką galėtume iš naujo atrasti Vydūno palikime ir kodėl verta prisiminti, kad ne miškas yra mūsų, o mes esame jo vaisiai, – pokalbis su Mantu Davidavičiumi.
Esame miško tauta
– „Sengirės kine“ rodomas Rithy Panho filmas „Mes esame miško vaisiai“ pasakoja apie Kambodžoje gyvenančią tautą, labai priklausomą nuo miško. Nors tai tolimas pasaulis, kuo ši istorija aktuali Lietuvai?
– Čia matau labai aiškią paralelę su mumis kaip miško tauta. Esame miškų arealo gyventojai. Miškai lietuviams padėjo išlikti per tūkstantmečius. Tai buvo prieglobstis, namai, buveinė.
Miško broliai slapstėsi nuo sovietų persekiojimo miškuose, dar anksčiau baltai giriose ieškojo užuovėjos nuo kryžiuočių.
Dabar miškai kertami, mediena eksportuojama. Nors bendras miško plotas nebūtinai mažėja, nes kirtavietėse sodinami jauni medeliai, pats miškas kokybiškai pasikeičia.
Tarp mūsų ir Kambodžos bunongų yra aiški paralelė – mes taip pat priklausome nuo miško, esame jo vaisiai, kaip sako filmo pavadinimas. Miškas yra viena iš mūsų pačių gyvybės sąlygų. Todėl jo išlikimo ir apsaugos klausimas sieja ir juos, ir mus.
– Filme matome žmones, kurių gyvenimą labai greitai pakeičia pinigai ir šiuolaikinė rinka. Ar panašų lūžį išgyvenome ir Lietuvoje?
– Bunongai – žmonės iš miško glūdumos. Anksčiau jie beveik neprekiaudavo: mainydavosi, dalydavosi, dirbdavo drauge. Bet staiga į jų gyvenimą ateina pinigai. Reikia uždirbti, sumokėti, o pritrūkus – skolintis. Taip tampama pasaulinės rinkos dalimi.
Panašus šuolis įvyko ir Lietuvoje. Gal ne toks staigus, tačiau išsivadavę iš Sovietų Sąjungos iš gana uždaros ekonomikos perėjome į pasaulinę rinką. Prekyba su užsieniu smarkiai išaugo, o toje apyvartoje atsidūrė ir miškas – kaip žaliava baldų gamintojams ar statybai.
Kapitalistinėje sistemoje piniginis įkainis tampa labai svarbus. Kaip pastebėjo Marksas, pinigai leidžia visai skirtingas vertes išreikšti vienu matu.
Tačiau tuomet kyla pavojus nebematyti savaiminės miško, kitų gyvybės rūšių ar net žmogaus gyvenimo vertės. Viską pradedame versti sąnaudomis, pajamomis ir išlaidomis.
Man atrodo, tai glaudžiai susiję ir su įvairovės nykimu – rūšių, kultūrų, tradicijų. Pasaulis vienodėja ir vis labiau tampa vienos pasaulinės rinkos dalimi.
Kada medis tapo mediena
– XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos miškingumas buvo smarkiai sumažėjęs. Kada, jūsų manymu, įvyko esminis lūžis, kai gamta vis labiau pradėta suvokti kaip žmogui skirtas išteklius?
– Kapitalizmas Europoje atsirado gerokai anksčiau, tačiau bendras mąstymo būdas, siejantis kapitalizmą, technikos pažangą, imperinį ir kolonijinį požiūrį, savo viršūnę pasiekė XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje.
Lietuvoje šie pokyčiai vyko kiek vėliau, tačiau jau XIX amžiuje čia taip pat įsigalėjo modernus požiūris į gamtą.
Vis ryškiau brėžiama riba tarp žmogaus ir visos likusios aplinkos. Žmogus pasijunta galįs valdyti ir keisti viską aplinkui, pertvarkyti gamtą ir pasiimti iš jos tiek, kiek jam reikia.
Daugelį mus supančių rūšių paverčiame ištekliais ir prekėmis. Kolonializmo laikais panašiai buvo elgiamasi ir su žmonėmis. Autochtonai būdavo laikomi antrarūšiais, jeigu nepriklausė europietiškai ekonominei ir kultūrinei santvarkai.
Negalime nubrėžti vienos datos ir pasakyti: štai tada kapitalizmas pasiekė savo viršūnę. Tai ilgas vyksmas. Tačiau ir mūsų kraštuose jis jau kelis šimtmečius stumia į šalį kitokias vertybes, kitokį santykį su aplinka ir kitokį žmogaus tapatybės supratimą.
Bendrabūvį su aplinka, kurioje žmogus ir kitos rūšys gali gyventi drauge, pakeičia požiūris, kuriame medis pirmiausia tampa mediena.
Nenorėčiau idealizuoti praeities. Miškus kirtome ir seniau. Mediena buvo eksportuojama į Vakarus, iš medžių pelenų gamintas potašas, naudotas stiklo gamybai ir kitur.
Tačiau anuomet miškų buvo daugiau, žmonių – mažiau, o žmogus neturėjo šiandieninių techninių galimybių. Su kirviu nukirsi medį ar du, o šiuolaikinė miško kirtimo mašina per labai trumpą laiką gali visiškai pakeisti didelį miško plotą.
– Kaip apskritai istorijoje kito žmogaus santykis su gamta?
– Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje santykis su mišku buvo dvejopas. Viena vertus, miškas teikė medieną, kurą, maistą, statybines medžiagas. Kita vertus, tai lydėjo senoji baltų religija, sakralinės tradicijos ir pagarba gamtai.
Buvo ir baimės. Didelė giria, pilna gyvūnų, nebuvo visiškai pavaldi žmogui.
Karališkosios medžioklės turėjo ir simbolinę reikšmę. Valdovas, stojantis į kovą su stumbru ar kitu galingu gyvūnu, tarsi įrodydavo savo galią. Tačiau pats toks santykis rodo, kad gyvūnas dar laikytas savarankiška galia, galinčia net įveikti žmogų.
Ankstyvojoje modernybėje, su tokiais mąstytojais kaip René Descartes’as ir jo amžininkai, šią simbolinę pasaulėžiūrą vis labiau keitė abstraktus racionalistinis žvilgsnis.
Žmogus ima save atskirti nuo gamtos ir vis labiau suvokia save pirmiausia kaip mąstančią būtybę. Gamtiškasis pasaulis atsiduria žemiau proto.
Šis pasitikėjimas žmogaus protu suteikė didžiulį postūmį mokslui, technikai ir pramonei. Kartu žengiame į Apšvietos amžių.
Apšvietoje visa tai virsta didžiuliu sumanymu pertvarkyti žmogų ir pasaulį. Immanuelis Kantas, Volteras ir kiti mąstytojai kalba apie proto šviesą, kurią reikia nešti „neapšviestiesiems“.
Panašiai žvelgiama ir į gamtą. Ji turi būti tvarkoma, taisoma ir gražinama žmogaus rankomis.
Šalia dvarų atsiranda griežtai suplanuoti parkai, kuriuose medžiai ir krūmai formuojami, gėlės sodinamos taisyklingomis linijomis, viskas simetriška.
Laukinė, žmogaus rankos nepaliesta gamta laikoma mažiau tobula. Gamta iš buvusio žmogaus varžovo tampa tarsi globotiniu, kurį žmogus tariasi galįs padaryti geresnį.
Romantikai ir Vydūnas
– Ar toks požiūris buvo būdingas ir Lietuvai?
– Lietuvoje Apšvietos epocha taip pat turėjo savo veikėjų. Vienas jų – Vilniaus universiteto rektorius Janas Śniadeckis, labai žavėjęsis Apšvietos idėjomis.
Savo raštuose jis netgi peikė romantikus, kurie jau kilo kaip pasipriešinimas Apšvietos sumanymui. Jo grožio idealas buvo žmogaus sutvarkytas parkas, o ne laukinė gamta.
Alternatyva tam buvo romantikai, kurių idėjos Europoje siejamos su Jeanu-Jacques’u Rousseau, o XIX amžiuje kitame Atlanto krante išsiskleidė Amerikos transcendentalistų darbuose.
Lietuvoje tokių filosofų nebuvo daug, tačiau turėjome Vydūną.
Man atrodo, Vydūno filosofijoje galime rasti svarbią atsvarą gamtos užvaldymo sumanymui. Jo darbuose atsiranda mėginimų pripažinti gyvūnų savaiminę vertę, kalbama apie jiems priskirtinas teises, smerkiama medžioklė.
Vydūnui būdingas gėrėjimasis gamta, kurio dažnai stigo kitiems tarpukario Lietuvos filosofams, į gamtą žvelgusiems pirmiausia žmogaus požiūriu.
– Ar Vydūno filosofijoje atsispindėjo ir platesni visuomenės pokyčiai?
– Be abejo, tarp Vydūno ir to meto visuomenės buvo ryšys. Vydūnas buvo žmogus epochos, kai mūsų kraštas išsivadavo iš Rusijos imperijos ir atsirado galimybė laisviau kalbėti, kurti, ieškoti savo tapatybės.
Įkvėpimo jis sėmėsi, viena vertus, iš tautos gyvatos, senosios Lietuvos, kita vertus – iš tolimosios Indijos. Labai skirtingų tradicijų poveikį jis sujungė su savo kasdieniu gamtos pajautimu.
Tarpukario visuomenė pagaliau galėjo būti Vakarų ir pasaulio kultūros dalimi, turėti savo kalbą, mokymo įstaigas, valstybę. Galėjo rašyti be caro cenzoriaus.
Tą laisvę matome ir tokių žmonių kaip keliautojas Antanas Poška gyvenime. Daugelis anuomet atrado savo bendrumą su pasauliu už Lietuvos sienų.
Filmą „Mes esame miško vaisiai“ tam tikra prasme galima žiūrėti taip, kaip jį galėtų žiūrėti Vydūnas: žvelgdami į tolimą tautą ir jos santykį su gamta, galime geriau pamatyti ir savo pačių šaknis.
Sovietmetis: gamtą reikia pertvarkyti
– Savo monografijoje „Gamtos išradėjai: Lietuvos ekosofijos transformacijos XX amžiuje“ rašote, kad dabartinė Lietuvos ekologinė mintis beveik nebeturi ryšio su tarpukario mąstytojų, tokių kaip Vydūnas, palikimu. Kodėl šis ryšys nutrūko?
– Sovietmetis mūsų šaliai atnešė milžiniškas permainas. Jos buvo tragiškos daugeliui žmonių, ne išimtis ir filosofai.
Ankstesnė akademinė tradicija buvo brutaliai nutraukta. Antanas Maceina pasitraukė į Vakarus, Pranas Kuraitis buvo ištremtas, Levas Karsavinas suimtas ir mirė lageryje. Daugelio tarpukario mąstytojų darbai sovietinėje akademinėje erdvėje tapo neprieinami arba nepageidaujami.
Atsiradusią tuštumą užpildė marksistinė filosofija.
Marksizmas gali pasiūlyti vertingų įžvalgų kalbant apie visuomenę, tačiau sovietiniame santykyje su gamta jis virto labai pavojinga idėja: žmogaus darbas buvo suvokiamas kaip pasaulį pertvarkanti jėga.
– Kas sovietmečiu nutiko žmogaus ir gamtos ryšiui?
– Santykis su gamta buvo pertvarkantis. Rankų darbas buvo iškeliamas kaip vienas pamatinių žmogaus veiklos idealų, o gamta suvokiama kaip tai, ką reikia keisti ir „tobulinti“.
Nuo Friedricho Engelso veikalų apie darbo vaidmenį žmogaus raidoje iki sovietinių Trofimo Lysenkos ar Ivano Mičiurino idėjų driekėsi mintis, kad žmogus gali kryptingai pertvarkyti gyvąjį pasaulį.
Buvo introdukuojamos svetimos rūšys. Lietuvoje medžioklės ūkiuose auginti ir į gamtą leisti fazanai, plito mangutai, vėliau didžiule problema tapo Sosnovskio barščiai. Gamta dažnai buvo suvokiama beveik kaip konstruktorius, kurio dalis žmogus gali sukeisti vietomis.
Vilkai buvo paskelbti kenksmingais plėšrūnais ir sistemingai naikinami. Didžiuliai gamtos pertvarkymo sumanymai buvo laikomi pažangos ženklu.
Su tuo siejosi hidroelektrinių statyba, upių ir pelkių pertvarkymas, plataus masto melioracija. Per kelis dešimtmečius Lietuvos kraštovaizdis pasikeitė neatpažįstamai.
Toks gamtos pertvarkymo požiūris išliko beveik iki pat sovietmečio pabaigos. Vėliau jo mastai buvo sumažinti, tačiau pati nuostata, kad gamtai būtinas žmogaus „protingas“ įsikišimas, niekur nedingo.
Laisvė atsirado, bet senas žvilgsnis liko
– O kas pasikeitė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?
– Kapitalistinė sistema labai lengvai perėmė modernų požiūrį į gamtą. Ji taip pat linkusi matyti kitas rūšis kaip priemonę ar išteklių.
Todėl būtų sunku vienareikšmiškai pasakyti, kad padėtis staiga pagerėjo.
Tačiau atsirado vienas esminis dalykas – laisvė. Galime kalbėti apie gamtos problemas, ginti jos teises, prieštarauti vyraujančiam požiūriui, kelti kitokias idėjas. Totalitarinėje santvarkoje tokios galimybės nebuvo.
Vis dėlto pokyčiai vyksta per lėtai. Nyksta rūšys, prarandame senus miškus, aplinkai tenka didžiulis žmogaus veiklos spaudimas.
Ir sovietinis palikimas, ir dabartinis trumparegiškumas stumia mus ekologinės krizės link. Galėtume padaryti daug daugiau, negu darome.
Ar filosofija dar gali ką nors pakeisti?
– Ar esate viltingai nusiteikęs? Ar filosofija gali padėti visuomenei pakeisti santykį su gamta?
– Taip, vilties turiu.
Vien tai, kad mes apie tai kalbamės, kad žmonės renkasi žiūrėti tokį filmą, rodo, jog šios temos jiems rūpi ir yra noro ką nors keisti.
Kol kas keičiame per mažai. Sunku ir todėl, kad neturime stiprios, gyvos ekologinės filosofijos tradicijos. Vydūnas daugeliui vis dar per mažai skaitomas ir menkai pažįstamas.
Užsienio ekologinės filosofijos autoriai verčiami, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tokia klasika kaip Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“ būtų masiškai skaitoma. O gal reikėtų.
Po sistemos, ilgą laiką viešpatavusios sovietinėje erdvėje, griūties tik pradedame statyti ką nors nauja. Tai vyksta lėtai, kartais – per lėtai. Bet vyksta.
– Ką rekomenduotumėte skaityti žmogui, norinčiam kitaip pažvelgti į gamtą?
– Be Thoreau „Voldeno“, rekomenduočiau Aldo Leopoldo „Smėlio grafystės kalendorių“. Ir, žinoma, atsiversti Vydūną.
Sunku išskirti vieną jo veikalą – puikių tekstų daug. Linkėčiau tiesiog pradėti skaityti.
Belovežo girios pamoka
– Daug laiko praleidote Belovežo girios bendruomenėje, ten atlikote savo disertacijos tyrimus. Ar matote panašumų tarp tenykščių ir Lietuvos ginčų dėl miškų?
– Belovežo girios konfliktas, kurio viršūnė buvo pasiekta 2017 metais, kai Lenkija ginčijosi su Europos Komisija dėl kirtimų saugomose teritorijose, gana gerai atspindi ir mūsų padėtį.
Ir mes, ir Lenkija išgyvename panašius vyksmus. Vienoje pusėje – senesnė miškininkystės mokykla ir iš jos paveldėtas supratimas, kaip reikia ūkininkauti miške. Kitoje – gamtosaugininkai, įvairūs fondai, visuomenininkai, saugomų teritorijų atstovai.
Lietuvoje ši priešprieša taip pat ryški. Vyrauja ūkinis požiūris: miškas prižiūrimas, kertamas, retinamas, sodinamas.
Kita vertus, veikia „Sengirės fondas“ ir kiti žmonės, siekiantys mišką saugoti kaip savaiminę vertybę.
Susikalbėti labai sunku, nes susiduria dvi skirtingos vertybių sistemos. Viena miško vertę mėgina apskaičiuoti pinigais, kita sako, kad dalies jo vertės pinigais apskritai neįmanoma išmatuoti.
Argumentams tuomet stinga bendro mato.
Vis dėlto pats miškas yra tai, kas mus jungia. Tai gyva organizmų sistema. Galbūt būtent čia ir galima ieškoti bendro pagrindo.
Turime atsiremti ir į naujus filosofinius darbus, ir į senus, tačiau primirštus tekstus, ir pamėginti pažvelgti į mišką kitu žvilgsniu.
Ne miškas yra mūsų – mes esame jo
– Vadinasi, miškas nėra vien išteklius, bet taip pat nėra tik gražus vaizdas, skirtas žmogui pasigėrėti?
– Riti Panh (Rithy Panh) filmo pavadinimas „Mes esame miško vaisiai“ labai tiksliai nusako kitokį santykį, kurio galėtume siekti.
Nuo modernybės pradžios, per sovietmetį ir dabartinį kapitalizmo laikotarpį į mišką dažnai žvelgiame tarsi į savo ūkį. Tarsi miškas būtų mūsų kūrinys – mūsų vaisius.
Reikėtų dažniau prisiminti priešingą dalyką: ne miškas priklauso nuo mūsų, bet mes priklausome nuo jo.
Mes augame, gyvename ir išliekame gamtos dėka.
Todėl saugoti savo šaknis miške yra kiekvieno mūsų pareiga.
„Sengirės kino“ savaitė vyks rugsėjo 21–27 d. visoje Lietuvoje. Jos metu bus rodomas prancūzų ir khmerų kilmės režisieriaus Rithy Panho filmas „Mes esame miško vaisiai“. Daugiau žinių apie seansus skelbiama „Sengirės kino“ svetainėje. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
