Miškininkė G. Banienė: esame tie, kurių sprendimai lems ateities kartų gyvenimus

Valstybinių miškų urėdijos, Kretingos regioninio padalinio miško auginimo žinovė Gražina Banienė savo veiklumu, sumanymų gausa bei atvirumu įkvepia ne tik kolegas miškininkus, bet ir visuomenę.

Miškininkė, profesionali gidė, žygiuose ir ekskursijose supažindinanti vietinius bei užsienio turistus su nepaprasta mūsų krašto istorija, gamtos stebuklais, renginių sumanytoja ir rengėja, miško švietėja, kuriai kartu su Jaunaisiais miško bičiuliais pavyko užmegzti ryšį ir sėkmingai bendradarbiauti su menininkais, 2023 metais atstovausiančiais Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje, Lietuvos „Vaikų miško paviljone“.

Interviu su Gražina Baniene apie kasdien motyvuojantį atradimo džiaugsmą ir norą įprasminti savo meilę miškininkystei, gamtai bei dalytis savo žiniomis, patirtimi su kitais.

– Esate Valstybinių miškų urėdijos, Kretingos regioninio padalinio miško auginimo žinovė. Papasakokite apie savo ryšį su gamta, kaip nusprendėte tapti miškininke?

– Žmogus yra gamtos dalis, o koks ryšys mus sieja su gamta, priklauso nuo daugelio veiksnių – turimų žinių, patirčių, gyvenimo būdo ar vietos, kurioje gimėme, gyvename.

Aš užaugau kaime. Kad žmonės geriau suprastų, visada pabrėžiu, jog gimiau ir augau Lietuvos etninėse žemėse, kurios yra Lenkijos pasienyje.

Mano tėvai – žemdirbiai, kurie visą gyvenimą išsilaiko tik iš turimo 12 ha ūkio, priklausiančio šeimai virš šimto metų.

Gyvenant kaime arba dirbant miške, turint patirties ir žinių, gamtos grožis bei išskirtinumas yra pastebimi tyliai – neafišuojant, neaikčiojant, nemistifikuojant, be rožinių akinių ir be baimės jausmo.

Tačiau šis ryšys yra nepaprastai stiprus.

Gyvenimo būdas, kai esi iš dalies priklausomas nuo gamtos ne tik grūdina, bet ir suteikia jautrumo, nuoširdumo jausmą mus supančiai aplinkai ir aplinkiniams.

Baigus Punsko Kovo 11-osios gimnaziją, pasirinkti miškininkystės studijas pasiūlė tėvai.

Keisčiausia ir įdomiausia tai, jog iki tol nepažinojau nei vieno šios srities atstovo, tiesiog mūsų krašte ir Lenkijos lietuvių bendruomenėje nebuvo miškininkų!

Mano tėvai artimai nepažinojo, bet žinojo Augustavo girios pakraštyje gyvenantį girininką, kuris savo darbu ir gyvenimo būdu buvo dorai gyvenančio žmogaus pavyzdys.

Na, o mano pažintis su miškininkyste prasidėjo nuo pačių miškininkų, universitete dirbančių dėstytojų, profesorių, kurso draugų.

Mokslai ir praktika miške neišgąsdino, gaunamos žinios apie miškus, dendrologiją, žvėrių ir paukščių biologiją, botaniką, dirvotyrą, miškininkystės istoriją ir dar daug kitų sričių man buvo gyvenimo dovana, atverianti duris į gamtos pasaulį.

Pažintis su miškininkais, kurie dalijosi savo patirtimi, žiniomis, užbūrė. Tai – dirbantys ir jaučiantys stiprų ryšį su gamta žmonės, kurie turi neįtikėtiną rūpinimosi ne tik mišku, gamta, bet ir žmogumi, geną.

– Ar tapti miškininke buvo lengva? Galbūt susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

– Miškininke tapau žingsniuodama mažais žingsniais. Kelias link šių pareigų – ne iš trumpiausiųjų. Baigus mokslus dirbau sekretore, informatike, tačiau visada kartu su miškininkais ir neatitrūkstant nuo miškininkystės.

Miško auginimo žinovės pareigos man buvo patikėtos prabėgus 12 metų po mokslų baigimo. Miškininko darbas reikalauja daug žinių ir patirties iš įvairių sričių, tad įgyta patirtis puikiai praverčia darbe ir šiandien.

– Galbūt meile gamtai ir miškininkystės profesijai „užsikrėtė“ ir Jūsų artimieji?

– Pradėjusi miškininkystės mokslus, buvau pirmoji šios profesijos atstovė šeimoje. Taip pat esu pirmoji miškininkė Lenkijos lietuvių bendruomenėje, kuri baigė mokslus Lietuvoje.

Šiandien galiu pasidžiaugti, kad šeimoje esame stipri miškininkų komanda – miškininkystę pasirinko sesuo Jūratė, kuri yra miško genetikos mokslų daktarė, vyras Tomas, su kuriuo kartu studijavome, dirba logistikos žinovu ir tęsia miškininkų dinastiją, taip pat vyro tėtis Bronislovas Banys buvo ilgametis buvusios Telšių miškų urėdijos miškų urėdas.

Su seserimi Jūrate abi sukūrėme šeimas su miškininkais.

Taigi, mūsų šeima – miškininkai, atstovaujantys skirtingas sritis. Miškas ir miškininkystė tapo ne tik profesija, bet ir gyvenimo dalimi.

– Esate ne tik miškininkė, bet ir profesionali gidė – jau 12 metų vedate ekskursijas, žygius, rengiate keliones Lietuvoje ir užsienyje. Kaip atrodo Jūsų vedamos ekskursijos, su kuo supažindinate kartu keliaujančius žmones?

– Pirmosios kelionės, kurias rengiau, kilo iš noro pasidalinti įspūdžiais iš anksčiau pačios lankytų vietų, nors tada dar net minties nebuvo tapti gide.

Poreikis tapti profesionalia gide atsirado iš noro pagelbėti turistams, atvykstantiems iš Lenkijos į Lietuvos pajūrį, nes čia trūksta gidų, kurie moka lenkų kalbą.

Mano atveju gidų mokymų rezultatas buvo panašus į miškininkystės mokslų, įgytos žinios praplėtė akiratį, leido sustiprinti ryšį su savo kraštu, jo istorija, kuri kiekvienu atveju yra unikali, reikia tik norėti ją pažinti.

Visa ši pažintis užkrėtė mane noru perduoti šią patirtį kitiems. Ekskursijose ir kelionėse stengiuosi paprastai ir aiškiai papasakoti tai, kas man pačiai būtų įdomu.

Ruošiantis, renkant faktus ir žinias, man pačiai kyla klausimų – kodėl, kokios priežastys lėmė vienus ar kitus istorijos įvykius.

Istorijoje, kaip ir miške, nėra juodos ir baltos spalvos, o yra daug įvairių atspalvių, todėl ir skatinu į kai kuriuos dalykus žvelgti plačiau.

– Galbūt svečiams iš užsienio papasakojate, kuo gali didžiuotis lietuviai? Ar turime kuo pasidžiaugti?

– Žinoma. Dar viena iš sričių, kuria noriu sudominti turistus, yra lietuvių darbai užsienyje. Mes tikrai turime kuo didžiuotis, tik ne visada apie tai patys žinome.

Pavyzdžiui, pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus istorija, kuris gimė Telšiuose, arba pirmosios moters miškininkės Vokietijos reicho miškų tarnyboje istorija, kuri dirbo Preilos-Pervalkos eigule Kuršių nerijoje.

Aš didžiuojuosi savo šalies istorija, žmonių darbais, tai suteikia pasitikėjimo ir leidžia nuoširdžiai atskleisti, pavyzdžiui, nedidelio Klaipėdos senamiesčio arba pajūrio gamtos išskirtinumą užsienio svečiams, atvykusiems iš žymiai didesnių miestų arba mačiusių pasaulio gamtos stebuklus. Ir tai pavyksta!

Panašiai yra ir su žygiais arba ekskursijomis miške.

Turėdamas žinių gali atskleisti, padėti įžvelgti įdomiausius gamtos stebuklus net ir tokiose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nėra nieko įdomaus – pamiškėje, kirtavietėje arba miške, kuriame – pusnys iki kelių (kaip buvo pastarosiomis dienomis).

– Jūsų ekskursijų, žygių dalyviai – pasyvūs klausytojai, ar kviečiate juos, pavyzdžiui, padiskutuoti?

– Pasakodama apie miškininkystę dalinuosi savo patirtimi, dalyvius raginu kūrybiškiau pažvelgti į tam tikrus dalykus ir įjungti mąstymą – kas būtų, jeigu būtų?

Kokie procesai vyktų gamtoje, jeigu nebūtų žmogaus veiklos arba atvirkščiai? Kokios būtų to pasekmės? Kaip atrodytų mūsų gyvenimas?

Miškas auga dešimtmečiais, šimtmečiais, vertindama šį procesą visada kviečiu pamąstyti, kokį vaidmenį atliko miškas mūsų proseneliams, seneliams, žmonėms, kurie jį sodino pokaryje, taip pat kuo miškas svarbus yra mums ir kodėl jis bus reikalingas mūsų vaikams.

Puikus pavyzdys yra pajūrio miškai, retas, kuris apsilankęs Palangoje arba Šventojoje susimąsto, kad pajūryje ošiantys pušynai buvo pasodinti tarpukaryje.

Miškas jungia nepaprastai daug įvairių sričių. Jis yra įdomus ir skirtingas visais metų laikais.

Pažintys su mišku žygiuose irgi būna įvairios – artumas su gamta nėra ir neturi būti patogus, tuo pačiu malonu parodyti paprastus gamtos stebuklus, atrodo, smulkmenas – lazdyno žiedą, kerpes, grybus, augalus, vabalus, paukščius, pro kuriuos turbūt praeitume jų net nepastebėję.

Įdomi gali būti ir miško pavadinimo kilmės istorija.

Maloniausios ir mieliausios širdžiai ekskursijų kryptys yra protėvių takais Lenkijoje, Punsko-Seinų-Suvalkų trikampyje bei kelias link Žalgirio mūšio, Gdansko ir, be abejo, miške, kuriame gerai jaučiuosi ir visada galiu pasakoti ir dalintis įvairių sričių miškininkų patirtimi bei žiniomis.

– Galbūt šie du darbai – miško auginimo žinovė ir profesionali gidė – praturtina, papildo vienas kitą? Pavyzdžiui, tam tikros gidės darbe reikalingos savybės Jums padeda miškininkės darbe ir atvirkščiai?

– Miškininko darbas yra išskirtinis tuo, kad rezultatai nėra matomi taip greitai, kaip, pavyzdžiui, ūkininkų ar sodininkų, dėl to miškininkus galime pavadinti savotiškais vizionieriais, kurių priimami sprendimai, darbai numatomi keleriems metams arba keliems dešimtmečiams į priekį.

Dar viena svarbi miškininkų savybė – tolerancija ir nesavanaudiškumas. Derindami miško funkcijas galime įsivaizduoti trikoję medinę taburetę, kurios kojos prilygsta ekonominei, socialinei ir ekologinei funkcijoms.

Pašalinus vieną koją – taburetė pargriūtų. Taip ir miškų sistemos veikimas neįmanomas nederinant ekonominių, socialinių ir ekologinių reikšmių.

Miškas yra gyvas kūnhas, kuriame kaip ir žmogaus gyvenime – gimstama, bręstama, mirštama.

Miškininkų vaidmuo yra dalintis patirtimi, kad nebūtų priimami vienadieniai sprendimai, kurie atrodo svarbūs šiandien, bet gali pasirodyti klaidingi dešimtmečių prasme, o sprendimų pasekmės gali būti skaudžios ateities kartoms.

Miškininkai visada buvo tarpininkai tarp miško ir žmonių, prieš kelis dešimtmečius tikslinė auditorija buvo daugiau kaimo gyventojai, tačiau šiais laikais šis ratas plečiasi – vis daugiau apima miestų, gyvenviečių, sodų bendrijų gyventojus.

Įdomu tai, kad skaitant tarpukario miškininkų, sodinusių naujus miškus, prisiminimus, galima pastebėti, kad miškininkai susidurdavo su visuomenės pasipiktinimu dėl dirbamų žemių apsodinimo medžiais.

Šiais laikais visuomenė, atvirkščiai, pasisako už miškingumo didinimą.

Galime sakyti, kad miškas ateina į miestus, bet tuo pačiu ir žmonės nori gyventi vis arčiau miško. Siekiant išsaugoti mišką bei skatinti tvarią miškininkystę – būtina komunikacija.

Dirbant gide ši savybė tai pat reikalinga, o kuo daugiau dirbama, tuo daugiau įgyjama patirties.

Džiaugiuosi, kad ekskursijose, kelionėse galiu pasakoti ir garsinti miškininkystę, o pristatant miškus ir miškininkus visada praverčia krašto istorija. Todėl šie du darbai tikrai praturtina vienas kitą.

– Gal keliaudama pajuntate įkvėpimą sukurti tam tikrus miškininkystės projektus ir atvirkščiai?

– Kelionės praplečia akiratį ir skatina kūrybiškumą, grįžus kartais gimsta patys netikėčiausi projektai. Pavyzdžiui, 2009 m. rengiau kelionę miškininkų kolektyvui į Žalgirio mūšio vietą, Marienburgo pilį.

Sekančių metų pavasarį Kretingos rajone buvo pasodintas virš 10 ha ploto ąžuolynas bei pastatytas koplytstulpis, įamžinantis Žalgirio mūšio 600-ąsias metines.

Taip pat esame pasodinę Lenkijos miškininkų padovanotą pušelę, išaugintą iš popiežiaus Benedikto XVI palaimintų sėklų.

Senosios Įpilties bendruomenę gyvenvietės centre pastatyti paminklą – Gediminaičių stulpus – įkvėpė kelionė, kurioje parodžiau savo gimtąjį Punsko-Seinų kraštą.  

– Stebinate savo veiklumu ir sumanymų gausa. Visai neseniai su Kretingos biblioteka siekėte didžiausios kalėdinių vainikų kompozicijos rekordo, prisidedate ir pati rengiate, sumanote renginius, dalyvaujate tarptautinėse konferencijose, daug laiko praleidžiate su jaunimu, vedate pamokas, net bendradarbiaujate su architektais, 2023 m. atstovausiančiais Lietuvą Venecijos architektūros bienalėje. Kas Jus įkvepia, motyvuoja darbuose, įvairiose veiklose?

– Mane labiausiai motyvuoja atradimo džiaugsmas ir skola miškininkams, miškininkystei, noras suteikti galimybę kuo anksčiau susipažinti su šia sritimi darželinukams, mokiniams, kitų sričių atstovams.

Lengva pasakoti, dalyvauti renginiuose, ieškoti naujų komunikacijos formų, kai miško gyvenimas yra toks įdomus ir turtingas bei labai svarbu yra tai, kad esu miške dirbančių žmonių komandos dalis.

Šiais metais minėdami Miškininko dieną Kretingoje pirmą kartą nestandartiniu formatu rengėme atviras miško pamokas.

Mums, miškininkams, tai buvo savotiškas išėjimas iš komforto zonos, kadangi reikėjo daug ruoštis ir įdomiai papasakoti.

Rezultatai pranoko mūsų lūkesčius – sulaukėme virš 290 dalyvių, kurie su nekantrumu lauks sekančių susitikimų su miškininkais.

Kalbėdama ir bendradarbiaudama su menininkais, Venecijos architektūros bienalės, Lietuvos „Vaikų miško paviljono“ kuratoriais Jurga Daubaraite bei Jonu Žukausku, maloniai nustebau, kad mūsų požiūriai į mišką yra labai panašūs, tik kalbame skirtingai žodžiais.

Džiaugiuosi, kad mes, miškininkai, kartu su Jaunaisiais miško bičiuliais galėjome prisidėti prie projekto, 2023 metais atstovausiančio Lietuvai tarptautiniu mastu.

Man, užaugusiai Lenkijoje, tėvai, seneliai, nuo pat vaikystės skiepijo lietuviškos tautybės sąmoningumą, šis genas, perduotas iš kartos į kartą yra variklis.

Norėdami būti stiprūs, turime būti vieningi, vertinti praeitį ir kurti ateitį, galvodami ne tik apie save, bet ir apie kitus.

Patirtis, jaučiama darbo prasmė ir noras padėti kitiems, būti bendruomenės dalimi, skatina kurti, dalyvauti ir dalintis su visuomene visos miškininkų bendruomenės patirtimi ir žiniomis.