Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama Eišiškių apylinkių kalbinė raida, jos chronologija ir kaitos priežastys. Remiantis vietovardžių, istorinių žemėlapių, bažnyčių ir mokyklų dokumentais, sociolingvistine lauko tyrimų medžiaga bei giluminiais interviu parodoma, kad dabartiniame Šalčininkų rajone, Eišiškių apylinkėse ir platesniame Pietryčių Lietuvos bei Lietuvos–Baltarusijos paribio areale nebuvo vieno kalbinio lūžio ar vienos nutautėjimo datos.
Lietuvių kalba iš skirtingų gyvenimo sričių traukėsi nevienodu laiku
Iš bažnyčios ir mokyklos – anksčiau, iš viešojo bendravimo – vėliau. O privačioje šeimos aplinkoje kai kur išliko ilgiausiai. Tyrimas rodo, kad lietuvių kalbą kasdienėje vartosenoje daugelyje vietovių pirmiausia pakeitė baltarusių tarmių pagrindu susiformavus vietinė šnekta, vadinama po prostu.
Vėliau didesnę įtaką įgijo bendrinės lenkų ir rusų kalbos, susijusios su religija, švietimu, administracija ir profesiniu gyvenimu. Todėl kalbų kaitą tikslingiau aiškinti ne kaip vienos kalbos staigų pakeitimą kita. O kaip laipsnišką skirtingų kalbinių funkcijų persiskirstymą.
Pirmojoje straipsnio dalyje aptariamas baltiškasis krašto vardyno sluoksnis, lietuvių kalbos arealo vidinė fragmentacija ir istorinių kalbos ribų kaita.
Antrojoje dalyje ši bendroji raida konkretinama analizuojant dviejų mokytojų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtį, atskleidžiančią asmeninių pastangų ir materialinės infrastruktūros reikšmę lietuviškojo švietimo tęstinumui paribyje.
Trečiojoje dalyje aptariamas dabartinis kalbų funkcijų pasiskirstymas ir analizuojama, kaip kalbų kaitos rezultatas viešajame pasakojime retrospektyviai paverčiamas pirmine krašto būkle.
Tyrimo savitumą lemia skirtingų šaltinių gretinimas. Tai ilgalaikiai autorės tarmių, daugiakalbystės ir tapatybės tyrimai, 2025–2026 m. atlikti giluminiai interviu ir archyviniai dokumentai siejami su kalbininkų, istorikų bei sociologų įžvalgomis.
Įvadas: vienos datos nėra
Eišiškių, Kalesninkų ir Butrimonių apylinkėse lietuvių kalba kaip kasdienio bendravimo priemonė šiandien skamba retai. Vyresnio amžiaus vietos gyventojai dažniausiai bendrauja po prostu – vietine slavų tarme. Jos patys paprastai netapatina nei su lenkų, nei su baltarusių bendrine kalba.
Vidurinės kartos atstovai kasdienėje komunikacijoje lengvai pereina prie rusų arba lenkų kalbos. O bendrinė lietuvių kalba įgauna vis didesnę reikšmę jaunesnės kartos socialiniame bei kultūriniame gyvenime.
Bažnyčiose pamaldos ir bendruomeninis gyvenimas vis dar vyksta daugiausia lenkų kalba. Valstybinėse įstaigose oficiali raštvedyba, dokumentacija ir formalus asmenų aptarnavimas atliekamas valstybine kalba. Tačiau praktikoje darbuotojai dažnai bendrauja lenkiškai arba rusiškai.
Nors ši kalbinė padėtis iš šalies gali atrodyti natūrali ir statiška, Eišiškių krašto bei visos Pietryčių Lietuvos toponimija, istorinė kartografija, bažnyčių bei mokyklų dokumentai ir gyvoji atmintis liudija priešingai. Tai, kad dabartinė daugiakalbė struktūra yra vėlyvas ilgalaikių bei sudėtingų istorinių vyksmų rezultatas.
Kalbininkų, etnologų ir istorikų tyrimai rodo, kad visame Pietryčių Lietuvos regione lietuvių kalba iš atskirų viešųjų erdvių traukėsi nevienodu laiku. Oficialios institucijos – administracija, mokykla, bažnyčia – taip pat viešosios erdvės ir privati šeimos aplinka šį poslinkį patyrė skirtingais žingsniais.
Vienose gyvenvietėse kalbos perdavimas jaunesnėms kartoms nutrūko anksčiau. O kitose tradicinė lietuvių tarmė išliko gyva nepalyginamai ilgiau.
Eišiškių apylinkių kalbinis lūžis
Todėl mėginimas Eišiškių apylinkių kalbiniam lūžiui priskirti konkrečią datą yra metodologiškai nepagrįstas. Vienos linijinės asimiliacijos datos paprasčiausiai nėra, ir daug tikslingiau kalbėti ne apie vieną baigtinį asimiliacijos akimirką. O apie nevienalaikę, keliais žingsniais vykusią vietos kalbinių funkcijų pertvarką.
Šis procesas nebuvo mechaninis vienos kalbos pakeitimas kita ir nereiškė fizinės gyventojų kaitos. Žmonės likdavo tuose pačiuose kaimuose, išlaikydami paveldimus giminės ir kaimynystės ryšius. Tačiau per kelias kartas pakeisdavo namų kalbą, oficialią pavardės formą bei tautinę savivoką.
Lietuvių kalbą namų aplinkoje daug kur pirmiausia išstūmė baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi šnekta po prostu. Bendrinės lenkų ir rusų kalbos savo įtaką išplėtė vėliau, įsitvirtindamos atskirose srityse – švietime, liturgijoje, administracijoje ir viešajame gyvenime.
Šiame tyrime svarbu aiškiai atskirti tris susijusius, bet netapačius lygmenis: senąjį baltiškąjį regiono pamatą, istorinį lietuvių kalbos vartojimą ir dabartinę gyventojų tautinę savimonę.
Baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai liudija seniausią kalbinį kraštovaizdžio sluoksnį. Istoriniai šaltiniai ir dialektologijos duomenys rodo, kada ir kur dar gyvai veikė lietuvių kalba.
O šiuolaikinė lenkiška, baltarusiška, lietuviška ar vietinė tapatybė yra vėlesnių istorinių, religinių ir politinių procesų padarinys. Nė vienas iš šių sluoksnių negali būti naudojamas kitam paneigti ar nubraukti.
Dabartinė lenkiška tapatybė, būdinga didžiajai Šalčininkų rajono gyventojų daliai, yra neginčijamas šiandienos faktas, reikalaujantis pagarbos. Tačiau ši pagarba neprieštarauja klausimui: kaip ir kada ši tapatybė susiformavo?
Šiuolaikinių tautybės sampratų negalima automatiškai perkelti į praėjusius šimtmečius ir pagal jas vertinti regiono praeities. Toks žvilgsnis atgal dabartinį kalbų kaitos rezultatą nepagrįstai paverčia jos pradžia. Pačios asimiliacijos taip pat neįmanoma paaiškinti vien asmeniniu šeimų apsisprendimu.
Žmonių pasirinkimams lemiamos įtakos turėjo aplinka. Tai artimiausios mokyklos bei pamaldų kalba, galimybės įgyti išsilavinimą, bendrauti su valdžia ar įsitvirtinti darbo rinkoje.
Kai viena kalba turėjo institucinį užnugarį bei socialinę garbę, o kita buvo nustumta tik į šeimos aplinką ar namų buitį, jų konkurencinės sąlygos nebuvo lygiavertės. Kalbos išlikimą lėmė ne tik ja kalbančiųjų skaičius, bet ir jai prieinama infrastruktūra.
Šiame straipsnyje mintis plėtojama trimis žingsniais
Pirmiausia, remiantis lingvistiniais ir istoriniais duomenimis, fiksuojama kalbinių funkcijų pertvarka. Pateikiami baltiškąjį Eišiškių krašto vardyno pamatą pagrindžiantys įrodymai, atskleidžiamas vidinis kalbos arealo trūkinėjimas, bažnyčios (religijos) vaidmuo bei mokyklos (švietimo) svarba, taip pat parodoma seka, kaip teritorinės kalbos salos virsta institucinėmis.
Pažymėtina, kad tiek anksčiau, tiek dabar sudaryti regioniniai žemėlapiai ir reguliarūs vietos gyventojų surašymai neparodo, kiek atsidavimo gimtajam kraštui ir savo tėvų kalbai, atkaklumo, drąsos ir kasdienių pastangų reikėjo lietuviškai mokyklai Pietryčių Lietuvoje įsteigti, atkurti bei išlaikyti iki mūsų dienų.
Tad antrojoje straipsnio dalyje Vilnijos švietimo raida paribyje tikrinama analizuojant dviejų mokytojų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – sudėtingą gyvenimišką patirtį. Šių ir daugelio kitų mokytojų darbas liudija, kad mokytojo pasirengimo šiame krašte nepakako.
Mat mokytojui šiame krašte reikėjo ne tik sukomplektuoti klases ar pelnyti tėvų pasitikėjimą, bet ir pasirūpinti okupaciniu laikotarpiu, karo metais bei pokariu suniokotų patalpų remontu. Vėliau – naujų mokyklų statyba, bendrabučių įrengimu, vaikų socialine parama ir kitais ūkiniais reikalais.
Kliūtys ir nepedagoginių rūpesčių gausa aiškiai atskleidžia, kodėl Pietryčių Lietuvos bendruomenei teko kovoti dėl dalykų, kurie kituose regionuose buvo savaime suprantama švietimo sistemos dalis.
Trečiojoje dalyje nuo istorinės raidos pereinama prie dabarties ir jos suvokimo. Pirmiausia aprašoma, kaip kalbos šiandien pasidalija krašto gyvenimą. Tai kuriai sričiai priklauso lietuvių, lenkų, rusų kalbos bei po prostu, kaip skiriasi kartų kalbinis repertuaras ir kodėl bendrinės lietuvių kalbos plitimas nėra tapatus senosios vietinės šnektos atgaivinimui.
Keliamas istorinės atminties klausimas
Kodėl kalbų kaitos rezultatas viešajame diskurse dažnai pateikiamas kaip pirminė krašto būklė, kokiais būdais sudėtinga praeitis supaprastinama iki vieno naratyvo ir kaip iš jo iškrinta ne tik baltiškasis sluoksnis, bet ir kitos vietos bendruomenės.
Kartu svarstoma, kam priklauso teisė pasakoti krašto istoriją ir kokią reikšmę čia turi vietos žmonių sukaupti archyvai. Galiausiai grįžtama prie pradinio klausimo – kada ir kodėl iš Eišiškių krašto pasitraukė lietuvių kalba. Regiono transformacijos vaizdas konstruojamas įtraukiant kalbininkų, istorikų, etnolingvistų ir sociologų įžvalgas.
Tyrimo originalumą ir esminį empirinį pagrindą sudaro straipsnio autorės atliktų lauko tyrimų medžiaga. Vietos gyventojų prisiminimai, įvairaus amžiaus žmonių sociolingvistinės apklausos. Antrosios dalies pagrindas – 2025–2026 m. abiejų mokytojų išsamūs vaizdo ir garso interviu, įrašyti Eišiškėse ir Marijampolyje.
Visi šie autentiški liudijimai padeda rekonstruoti sociolingvistinę tikrovę, kurioje gyveno paribio žmonės ir veikė lietuviškos regiono mokyklos. Darbe taip pat aptariamas daug platesnis problemų laukas.
Siekiama išsiaiškinti, kada lietuvių kalba prarado savo viešąjį statusą ir kada pats kalbos kaitos procesas buvo užmirštas. O jo pasekmės kolektyvinėje atmintyje pradėtos laikyti nekintančia praeitimi.
Atsakant į šiuos klausimus, siekiama viską pagrįsti dokumentais – pateikti tai, ką išsaugojo toponimai, archyviniai šaltiniai ir žmonių liudijimai, jokiu būdu nesiekiant keisti šiuolaikinių gyventojų savimonės.
Daugiasluoksnė Eišiškių krašto medžiaga atskleidžia tris susijusius vyksmus. Tai viduje susiskaidžiusį kalbos plotą, teritorinių kalbos salų virtimą institucinėmis ir sudėtingos praeities trumpėjimą dabarties atmintyje.
Vardynas kaip kalbos atmintis: vandenvardžiai, vietovardžiai ir pavardės
Žmonės gali pakeisti kasdienę kalbą per kelias kartas. O kartais – netgi per vieną, tačiau kraštovaizdžio vardai (toponimai) kinta nepalyginamai lėčiau. Ypač konservatyvūs ir atsparūs asimiliacijai yra vandenvardžiai (hidronimai) – upių, ežerų ar pelkių pavadinimai.
Jie geba išlikti nepakitę radikaliai pasikeitus regiono gyventojų etninei sudėčiai, valstybės sienoms ar administracinei priklausomybei. Todėl vandenvardžiai veikia kaip archeologinis kalbos sluoksnis, leidžiantis pasiekti senąjį baltišką substratą, kurio gyvojoje žmonių kalboje jau seniai negirdėti.
Eišiškių ir platesniame Šalčios krašte šiam giliajam sluoksniui priklauso Gaujos, Merkio, Šalčios, Visinčios, Versekos, Vokės bei mažesnių upelių – Beržės, Beržūnos, Ditvos, Dumblės, Drukupės – vardai. Jų fonetinės formos ir etimologiniai ryšiai sieja šį vietinį vardyną su bendra baltiškos hidronimijos erdve.
Ši erdvė natūraliai nesibaigia ties dabartine Lietuvos ir Baltarusijos siena. Ji integraliai tęsiasi per Nemuno baseiną, Lydos, Rodūnios, Ašmenos apylinkes ir dar toliau į rytus bei pietus. Dabartinė valstybinė siena šio kalbinio kraštovaizdžio nesukūrė – ji tik vėliau perkirto anksčiau vientisą kalbinį ir kultūrinį arealą.
Hidronimų liudijimas moksliškai itin svarbus
Taip yra todėl, kad upės pavadinimo neįmanoma perkelti ar dekretu pakeisti taip lengvai, kaip žmogaus pavardė ar naujos gyvenvietės vardas.
Nauja kalbinė bendruomenė dažniausiai tiesiog perima jau egzistuojantį vandenvardį, pritaikydama jį prie savo tarimo bei rašybos dėsnių. Todėl tas pats daikto vardas gali būti skirtingai fiksuojamas lietuvių, lenkų, baltarusių ar rusų dokumentuose, tačiau jo baltiškas kamienas išlieka aiškiai atpažįstamas.
Svetima rašyba savaime nereiškia svetimos kilmės, tačiau baltiškas vandens vardas taip pat moksliškai neįrodo, kad prie tos upės konkrečiu istoriniu laikotarpiu būtinai gyveno lietuviškai kalbanti bendruomenė. Hidronimas gali būti tūkstantmečiais senesnis už modernias tautas, valstybių ribas ir mums žinomus istorinius arealus.
Dėl šios priežasties būtina griežtai metodologiškai atskirti archajišką baltišką kalbinį pamatą nuo vėlesnio gyvosios lietuvių kalbos arealo.
Vandenvardžiai pagrindžia giliausią teritorijos kilmę
O norint nustatyti, kada konkrečiai čia dar gyvai veikė lietuvių tarmė, reikalingi kiti, sinchroniškesni šaltiniai: istoriniai aprašymai, kartografija, parapijų metrikai ir dialektologijos duomenys.
Vėlesnius, labiau dinamiškus krašto kalbos sluoksnius saugo gyvenviečių vardai (oikonimai). Pačių Eišiškių vardas tiesiogiai siejamas su baltiškos kilmės asmenvardžiu Eišys, Eikšys ar jam artima forma. Butrimonių – su senuoju dvikamieniu pagonišku asmenvardžiu Butrimas.
Aplink Eišiškes išliko itin tankus gyvenviečių vardų su lietuvių kalbai būdingomis priesagomis (-iškės, -onys, -ėnai) tinklas. 
Lietuviški (baltiški) kaimų vardai
Aklė, Aukštalaukis, Butrimonys, Dumblė, Gaidžiai, Gudeliai, Jonalaukis, Karklinės, Matuizos, Paberžė, Padvarionys, Purvėnai, Sanginiškės, Tausiūnai, Vaidagai, Vilkonys, Viškūnai, Žagališkės, Žemaitėliai, Žuklonys – bei mišrios kilmės Anciuškos.
Taip pat Emiliškės, Joniškės, Kalesninkai, Mateikonys rodo ne atsitiktinius, izoliuotus pėdsakus, o ilgai ir organiškai besiformavusią vietos toponimijos sistemą.
Žinoma, ne visi regiono vietovardžiai yra išimtinai baltiški ir ne visi jie atsirado tuo pačiu metu.
Greta senojo sluoksnio randame gausių slaviškos bei hibridinės kilmės vardų, susijusių su asmenvardžiais, amatais, dvarų kultūra ar vėlesnėmis socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Tai Dimitrai, Jančiūnai, Gornostojiškės, Gubertavas, Maciūnai, Majakai, Michalokas, Panezdiliai, Petroškos, Pranciškavas, Stavidonys, Zakovščizna ir kiti.
Ši kilmės įvairovė leidžia kraštovaizdį traktuoti kaip išskirtinį kalbos kaitos archyvą, kur naujesni vardų sluoksniai klojosi ant ankstesniųjų. O senieji buvo fonetiškai pritaikomi prie naujų kalbinių naujienų.
Vis dėlto šiandieninė administracinė vardo forma ir jo pirminė kalbinė etimologija nėra tapatūs dalykai. Tikrajai kilmei nustatyti būtina retrospektyviai lyginti ankstyviausius istorinius užrašymus LDK kanceliarine kalba.
Kitokio pobūdžio pėdsakų saugo pavardės
keičiantis valdžiai ir oficialiai raštvedybos kalbai, ta pati šeimos pavardė dokumentuose įgydavo kitai kalbai būdingą fonetinę ar darybinę formą. V. L. Dailidkos pavardė aiškinama kaip senosios lietuviškos formos Dailidė (Dailida) suslavintas variantas Dailidka.
Mokytojų Vinco ir Vytauto Liudo Dailidkų dokumentuose ji figūruoja skirtingomis formomis ir net skirtingais rašmenimis – lietuviškai ir kirilica. Taigi žmogus, beveik visą gyvenimą dirbęs lietuviškoje mokykloje, savo pažymėjime nešiojosi tos pačios kalbų kaitos ženklą, kurį tyrinėjame kaimų ir upių varduose.
Akademiko Zigmo Zinkevičiaus pateikiami pavyzdžiai leidžia iliustruoti kelis Pietryčių Lietuvoje veikusius pavardžių slavinimo modelius. Gaidys – lietuviška baltiškos kilmės pavardė, kilusi iš paukščio pavadinimo. Jos tarminė forma Gaidzis atspindi Pietryčių Lietuvai būdingą dzūkavimą.
Slaviškuose dokumentuose pasitaikančios formos su -oj- ar patronimine priesaga -ovič – Gojd, Goidovič – iliustruoja galimus fonetinio ir darybinio pritaikymo modelius. Tačiau konkrečios šeimos pavardės raidai nustatyti reikėtų genealoginių dokumentų. Vilkas – kitas chrestomatinis asmenvardis, kilęs iš gyvūno pavadinimo.
Zinkevičius greta lietuviškų formų Vilkelis, Vilkaitis, Vilkonis, Vilkinis ir Vilkišius pateikia jų sulenkintus atitikmenis Vilkel, Vilkoic, Vilkanec, Vilkin ir Vilkiš. Kalbininko aiškinimu, lietuviška priesaga -onis lenkinant buvo keičiama į -anec, todėl Vilkanec laikytina sulenkinta lietuviško asmenvardžio Vilkonis forma.
Pavardė yra mobilesnė už vandenvardį ar gyvenvietės pavadinimą
Ją veikia santuokos, migracija ir administracinis perrašymas. Todėl konkrečios jos raidos negalima atkurti vien iš dabartinio skambesio – būtina tikrinti gimimo įrašus ir kitus genealoginius šaltinius.
Pavardžių duomenys čia svarbūs kaip administracinio perrašymo liudijimas, bet ne kaip savaiminis tautybės įrodymas. Drauge su vardyno ir kalbų istorijos duomenimis jie leidžia manyti, kad Eišiškių krašto slavėjimas ne visur reiškė vienų gyventojų išvykimą ir kitų atsikėlimą: galėjo keistis kalba ir savęs įvardijimas, o gyvenamoji vieta bei giminystės ryšiai išlikti.
Verta pabrėžti, kad vardynas parodo tai, kas išliko žemei „atsimenant“ ankstesnę kalbą, o ne tikslų laiką, kada žmonės nustojo ta kalba kalbėti.
Upės vardas gali išgyventi šimtmečius po to, kai jos pakrantėse nebeskamba kalba, kuria tas vardas buvo sukurtas. Todėl nuo žemės atminties turime pereiti prie istorinių kalbos ribų: žemėlapių ir aprašų, kurie leidžia klausti, kur XIX a. pabaigoje dar buvo gyva lietuvių kalba ir kur jos arealas jau buvo pradėjęs skilinėti.
Kalbos riba: ne tiesi linija, o trūkinėjantis arealas
Kalbos riba dažnai žemėlapyje vaizduojama kaip ištisinė linija, skirianti dvi skirtingas teritorijas, tačiau iš tikrųjų tokios ribos beveik niekada nėra griežtos. Kaimyniniuose kaimuose ar net toje pačioje šeimoje dažnai persipynė skirtingos kalbos. Namuose žmogus kalbėdavo viena kalba, bažnyčioje melsdavosi kita, o su valdžia bendraudavo trečia kalba.
Toks daugiakalbiškumas pasireiškė ir artimiausioje aplinkoje. Viena šeima savo kasdienybėje galėjo naudoti kelis kodus: su vaikais bendrauti lenkiškai, tarpusavyje – po prostu, o su vyresniais šeimos nariais palaikyti pokalbį lietuviškai.
Senieji Rytų ir Pietryčių Lietuvos bei gretimų teritorijų kalbų žemėlapiai
Šie žemėlapiai rodo apibendrintą vyraujančių kalbų pasiskirstymą, už kurio lieka mišrios vietovės, daugiakalbės šeimos ir pereinamieji kaitos etapai.
XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios šaltiniai liudija, kad lietuvių kalbos arealas nesibaigė ties dabartine Lietuvos ir Baltarusijos siena.
Lietuviškai kalbančių kaimų grupių buvo Apso, Breslaujos, Gervėčių, Rodūnios, Asavos, Varanavo, Benekainių, Lydos, Pelesos, Nočios, Zietelos, Lazūnų ir kitose dabartinės Baltarusijos vietovėse. Tačiau jau tuomet šį arealą skrodė anksčiau suslavėjusių kaimų ruožai. O dalis lietuviškų teritorijų jau buvo virtusios visiškai izoliuotomis salelėmis.
Kaip toli ši kaita buvo pažengusi pačiose Eišiškių apylinkėse, tiksliai parodo 1940 m. pavasarį Švietimo ministerijos inspektorių surašytos mokyklų apyskaitos. Butrimonių pradžios mokyklos dokumente konstatuota, kad mokiniai, nors ir esantys lietuvių tautybės, jau smarkiai sulenkėję arba sugudėję: dauguma lietuviškai tik supranta, bet tinkamai kalbėti nemoka.
Panašiai apibūdinti ir Kalesninkų mokyklos vaikai
Gilviniškėse lietuvių tautybės mokiniai sudarė du trečdalius, o likusieji lietuviškai nekalbėjo; Naujadvaryje lietuvių tautybės buvo tik trečdalis mokinių; Vėžonyse mokyklą lankė lietuvių tautybės vaikai, tačiau jau sugudėję ir sulenkėję.
Šie oficialūs įrašai ypač svarbūs metodologiškai. Juose tautybė ir kalba fiksuojamos kaip du atskiri, nebesutampantys dydžiai.
Tą patį rodo ir 1942 m. surašymas. Eišiškių apskrityje lietuviais užsirašė 47,7 proc., lenkais – 45 proc., gudais ir rusais – apie 7 proc. gyventojų, o pačiame Eišiškių valsčiuje lietuvių buvo 29,3, lenkų – 64,4, gudų – 5 procentai. Kalbos kaita čia jau buvo įvykusi, tačiau kaimuose dar tebeskambėjo lietuviška daina.
Šiuolaikinės geoinformacinės technologijos leidžia senuosius žemėlapius, statistinius aprašus ir gyvenviečių duomenis susieti kur kas tiksliau.
Tokios rekonstrukcijos remiasi XIX a. viduryje ir pabaigoje sudarytais lietuvių kalbos ploto žemėlapiais – Stanislovo Platerio, vadinamojo Anonimo, vėliau Jano Rozwadowskio – ir juos tikslinančiais dabartinės geolingvistikos darbais.
Lietuvių kalbos instituto tyrėjas Aidas Gudaitis, rekonstravęs XIX a. pabaigos Pietryčių Lietuvos kalbinį vaizdą, daro išvadą, kad geografiškai artimos vietovės tuo metu jau buvo pasiekusios skirtingas kalbos kaitos, kitaip tariant, asimiliacijos stadijas.
Pavyzdžiui, Dieveniškių apylinkėse lietuvių kalba dar aiškiai vyravo. 1890 m. Dieveniškių valsčiuje iš 8 487 gyventojų 7 108 (arba 83,8 proc.) lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją. Slaviškai kalbančiais save įvardijo vos 184 gyventojai, o didelę likusios populiacijos dalį sudarė žydų bendruomenė.
Tuo pat metu Eišiškių krašto kalbinė padėtis jau buvo visiškai kitokia. Nors Dieveniškių apylinkės priklausė stambesnei lietuviškai kalbančiai Pelesos–Rodūnios–Dieveniškių salai. Tačiau nuo pagrindinio lietuvių kalbos masyvo ją jau skyrė suslavėjusi Zabolotės (Ažubalės)–Nočios–Eišiškių juosta.
Kalbinės padėties rekonstrukcija parodė, kad XIX a. pabaigoje pačios Eišiškės ir dalis jų apylinkių nebebuvo vientiso lietuviško arealo dalis, nors lietuvių tarmė šioje teritorijoje dar veikė. Dėl nevienodo slavėjimo tempo Eišiškių, Kalesninkų, Butrimonių ir Dieveniškių apylinkių negalima priskirti tam pačiam kalbų kaitos laikui.
Kol stambaus mastelio žemėlapiai fiksuoja tik bendrąją proceso kryptį, konkrečių gyvenviečių kaitos chronologiją padeda tikslinti demografiniai duomenys, tarminiai garso įrašai, vietos gyventojų atmintis ir retrospektyvinė analizė.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviškai kalbėta plačiai vietovėse dar gerokai toliau į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos.
XX a. pirmojoje pusėje kalbininkų apklausti Šalčininkų, Eišiškių apylinkių žmonės neretai nurodydavo, kad jų tėvai ar seneliai tarpusavyje taip pat kalbėjo tik lietuviškai. Tačiau vaikams šios kalbos jau neperdavė.
Sparčiai keičiantis politinei situacijai, su vaikais stengėsi kalbėti po prostu arba lenkiškai, vėliau – rusiškai. Vadinasi, kai kuriose šeimose lūžis įvyko staiga – per vieną ar dvi kartas.
Tokį dėsningumą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje užfiksavo lenkų kalbininkė Halina Turska, o XX a. pabaigoje mikrolygmeniu išsamiai išnagrinėjo slavistas Valerijus Čekmonas.
Vietos gyventojų kalbinis repertuaras
Mokslininko vadovaujamos ekspedicijos atskleidė išskirtinį vietos gyventojų kalbinio repertuaro ir tapatybės lankstumą. Jis susiformavo dėl ilgalaikės kelių kalbų – lietuvių, gudų, lenkų – sąveikos.
Kalbos kaita Pietryčių Lietuvos regiono gyvenvietėse nevyko pagal vienodą scenarijų. Vienur šeimos tiesiogiai perėjo nuo lietuvių prie lenkų kalbos – ypač ten, kur šį procesą palaikė bažnyčia, netoliese esantis dvaras, lenkakalbė mokykla bei bendra stipri kultūrinė lenkų kalbos garbė.
Kitose vietovėse, dažniausiai neturėjusiose stiprių lenkakalbių kultūros židinių, lietuvių kalbą namuose pirmiausia pakeitė vietinių baltarusių tarmių pagrindu susidariusi šnekta, vietos žmonių vadinama po prostu. Dėl žemos socialinės garbės, raštijos ir liturgijos nebuvimo ši šnekta netapo tautinės savimonės ašimi – šią funkciją ilgainiui perėmė bendrinė lenkų kalba.
Kaip savo darbuose pabrėžė V. Čekmonas, šių dviejų asimiliacijos kelių (tiesioginio lenkinimo ir tarpinės slavinimo stadijos) nereikia sutapatinti.
Tiesioginio perėjimo modelis nepaaiškina tų apylinkių specifikos, kur žmonės kasdien tebekalba po prostu, nors laiko save lenkais. Tikslesnę kalbų kaitos seką įmanoma atkurti tik kompleksiškai lyginant šeimos istorinę atmintį, institucinę aplinką ir gyvąjį vietos gyventojų kalbinį repertuarą.
Kalba, religinė praktika, švietimas ir tautinis įsivardinimas nesikeitė sinchroniškai. Žmogus galėjo melstis lenkiškai, kasdien kalbėti lietuviškai ar po prostu, o savo tautybę apibrėžti pagal tikėjimą ir vietos bendruomenę.
Tokį istorinį kalbos ir tapatybės nesutapimą iki šiol liudija po prostu vartojimas: vietos gyventojas gali laikyti save lenku ir kataliku, o šeimoje bei su kaimynais bendrauti šia vietine slavų šnekta. V. Čekmono tyrimai parodė, kad tokia padėtis žmogaus tapatybės nedaro mažiau tikros, tačiau dabartinių surašymų duomenų negalima mechaniškai perkelti į XIX amžių.
Galiausiai, Eišiškių krašte lietuvių kalbos riba ne slinko į šiaurę kaip vientisas masyvas, o trūkinėjo iš vidaus. XIX a. pabaigos kalbiniai žemėlapiai, pavyzdžiui, Antano Baranausko, Eduardo Volterio ar vėlesni Antano Salio tyrinėjimai, būtent ir fiksuoja šį reiškinį – Eišiškės tapo savotišku lūžio tašku, kur geografinis lietuvių kalbos vientisumas jau buvo nutrūkęs ir masyvas perkirstas.
Nors netolimos Dieveniškių, Varanavo, Rodūnios ir Pelesos apylinkės lietuvių kalbą dar sugebėjo išlaikyti, atskiros lietuviškai kalbančios teritorijos aplink Eišiškes virto izoliuotomis salomis. Šiose salose senoji protėvių šnekta pamažu traukėsi į siaurą, uždarą pavienių šeimų ir vyresniosios kartos bendravimo erdvę.
Kai tapatybės ženklu tampa tikėjimo, o ne mokyklos kalba
Kalbos sala pradeda kurtis ne tik tada, kai aplinkiniai kaimai kasdieniame bendravime pereina prie kitos kalbos. Ne mažiau svarbus lūžis įvyksta tuomet, kai bendruomenės kalba praranda viešąsias ir simbolines funkcijas.
Žmonės dar gali namuose tebesikalbėti lietuviškai, tačiau melstis, mokytis ar kreiptis į valdžią jiems jau tenka kita kalba. Ilgainiui toks funkcijų pasidalijimas pakeičia pačių kalbų vertę: viena lieka kasdienė ir privati, o kita tampa iškilminga, rašytinė ir pradedama sieti su aukštesniu socialiniu statusu.
Katalikiškame Pietryčių Lietuvos kaime bažnyčia buvo viena iš nedaugelio viešųjų erdvių, kur žmogus reguliariai girdėjo autoritetingai vartojamą kalbą. Ji siejosi su tikėjimu, išsilavinimu, bendruomenine tvarka ir dvasininko autoritetu, todėl jos sociokultūrinis poveikis dažnai būdavo stipresnis negu kasdienės administracijos ar sunkiai pasiekiamos mokyklos.
Kalbant apie XIX a. bažnytinį gyvenimą, būtina viena svarbi skirtis: šventos mišios tuo metu buvo aukojamos išskirtinai lotyniškai, o lietuvių arba lenkų kalba buvo sakomi pamokslai, aiškinama Evangelija, giedamos giesmės, kalbami poteriai, klausoma išpažinčių ir vaikai mokomi katekizmo.
Būtent per šias gyvąsias praktikas tikinčiajam viena iš kalbų tapdavo artima kasdienei religinei patirčiai, o kita galėjo būti visiškai išstumta už šventovės slenksčio. Žmogus galėjo namuose kalbėti lietuviškai, bet mokėti melstis ir bažnyčioje giedoti lenkiškai.
Nors tai nereiškė staigaus tautybės pakeitimo, kalbų simbolinė vertė jo sąmonėje tapdavo nevienoda. Kai toks funkcijų pasidalijimas tęsėsi kelias kartas, lenkų kalba natūraliai tapo paveldimu tikėjimo ir viešojo bendravimo kodu.
Tokioje aplinkoje susiformavo liaudiškoji formulė polska wiara („lenkų tikėjimas“). Ji reiškė ne tai, kad pati katalikybė savaime buvo lenkiška, o tai, kad vietos žmonių religinė praktika vis glaudžiau siejosi su lenkų kalba ir jos prestižu.
Ilgainiui ši sąsaja virto tapatybės rėmu: katalikas imtas tapatinti su lenku, o stačiatikis – su rusu arba gudu, net jei kasdienė žmogaus šnekta su tokiu priskyrimu nesutapo.
Šią priešpriešą stiprino ir Rusijos imperijos politika, ypač po 1863–1864 m. sukilimo: imperijos remta stačiatikybė buvo siejama su rusifikacija, o katalikų bažnyčia tapo viena svarbiausių jai besipriešinančios visuomenės atramų.
Kadangi Vilniaus vyskupijos viešajame gyvenime daug kur dominavo lenkų kalba, katalikybės gynimas kartu stiprino lenkišką kultūrinę orientaciją.
Kaip konfesinis priskyrimas veikė gyventojų surašymuose ir kaip jis lėmė tautybės įrašus dokumentuose, esu aptarusi anksčiau („Voruta“ Nr. 2 (888), 2025). O šiame straipsnyje svarbu kita – kad taip susidariusi nuostata „jeigu katalikas, tai lenkas“ vėliau tapo ne tik administracine praktika, bet ir istorinio pasakojimo kategorija, prie kurios dar grįšime aptardami atminties trumpinimo mechanizmus.
Remiantis istoriko Vytauto Merkio surinktais Vilniaus vyskupijos dokumentais, analizuojamas Gervėčių ir Eišiškių parapijų pavyzdys atskleidžia, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje parapijiečių kasdienė lietuvių kalba dažnai nesutapo su bažnyčioje vartojama lenkų kalba.
Dvasininkijai reikalaujant melstis lenkiškai ir lietuvių kalbą traktuojant kaip žemesnę, parapijų statistikoje užfiksuotas staigus lietuviškai besimeldžiančiųjų sumažėjimas. Tačiau šio sumažėjimo negalima aiškinti vien kalbos nykimu – jame atsispindi ir pasikeitusios politinės bei bažnytinės aplinkybės.
Būtent šį neatitikimą aiškiai iliustruoja Eišiškių parapijos statistika. 1909 m. iš 9 650 joje registruotų katalikų lietuviais laikyti 1 500, o jau 1912 m. iš 10 385 parapijiečių lietuviais užrašyti tik 886 asmenys, iš kurių lietuviškų pamaldų oficialiai pageidavo vos 79. Per trejus metus vietinė bendruomenė negalėjo fiziškai išnykti ar asimiliuotis vien dėl natūralios demografinės kaitos.
Vadinasi, keitėsi ne tik žmonių kalba – keitėsi ir bažnytinės administracijos taikyti skaičiavimo kriterijai, apklausos aplinkybės bei pačių gyventojų pasirengimas viešai deklaruoti lietuvišką tapatybę. 1912 m. Eišiškių bažnyčioje lietuvių kalba buvo pasakyti tik 6 pamokslai per visus metus, nors dar 1905 m. daugiau kaip 10 parapijos kaimų buvo laikomi lietuviškais.
Klausimas „ar pageidaujate lietuviškų pamaldų?“ bažnytinėse anketose nebuvo tapatus klausimui „kokia kalba kalbate namuose?“. Žmogus galėjo puikiai suprasti ir vartoti lietuvių šnektą buityje, tačiau būti įpratęs prie lenkiškų poterių.
Dėl liturginės tradicijos įtakos jis dažnai tiesiog nepažinojo lietuviškos religinės terminijos, tikėjo lenkų kalbos sakralumu arba tiesiog vengė viešai išsiskirti iš bendruomenės bei stoti į konfliktą su vietos valdžia ir dvasininkais.
Todėl pamaldų kalbos pasirinkimas negali būti tiesiogiai tapatinamas su gimtosios kalbos ar etninės tautybės statistika. Tai buvo socialinio kompromiso, prestižo ir institucinio spaudimo rezultatas.
Eišiškėse itin svarbi buvo ir socialinė tokio pasirinkimo aplinka. 1911 m. gruodžio 21 d. bažnyčioje buvo sutrukdytas svečio kunigo Karolio Gumbaragio lietuviškas pamokslas, o jo klausę žmonės stumdyti ir mušti. 1912 m. pavasarį užpulta dvylika lietuvių vaikų, kuriuos tikybos mokytojos vedė į katechizaciją.
Tokiomis aplinkybėmis viešas prašymas įvesti lietuviškas pamaldas buvo ne neutralus kalbinis pasirinkimas, o veiksmas, galėjęs sukelti realų konfliktą.
Taigi mažėjantis statistinis lietuvių skaičius gali rodyti ne tik lietuvių kalbos traukimąsi šeimose, bet ir žmonių vengimą viešai vadintis lietuviais, jei toks įvardijimas reiškė konfliktą su parapijos autoritetais ar dalimi bendruomenės. Statistikos pokytis tokiu atveju liudija ne demografiją, o socialinės galios santykius.
Butrimonių atvejis rodo, kad visame Eišiškių krašte procesas nevyko vienodu tempu. 1906 m. įsteigus atskirą Butrimonių parapiją, maždaug du trečdaliai jos katalikų dar buvo laikomi lietuviais. Pirmasis klebonas Ignotas Budra, gavęs vyskupo leidimą, reguliariai sakė lietuviškus pamokslus.
Tai svarbus chronologinis orientyras
XX a. pradžioje Butrimonių apylinkėse dar buvo pakankamai lietuviškai kalbančių arba lietuviškos religinės praktikos pageidaujančių žmonių, kad jų kalba būtų vartojama naujai įsteigtoje šventovėje.
Eišiškių ir Butrimonių skirtumas dar kartą patvirtina, kad kalbos kaita nebuvo vientisa banga. Gretimose parapijose galėjo skirtis gyventojų šnekta, kunigų laikysena, viešojo konflikto intensyvumas ir lietuvių kalbos galimybės išlikti bažnyčioje.
Todėl bažnyčios poveikis negali būti aiškinamas kaip viena centralizuota ir visur vienodai vykdyta polonizacijos programa. Vieni dvasininkai lietuvių kalbą palaikė, mokė vaikus lietuviškų poterių ir rūpinosi pamokslais, kiti jos nemokėjo, o treti – aktyviai priešinosi jos vartojimui.
Parapijiečiai nebuvo tik pasyvūs kalbos politikos daiktai
Jie rašė prašymus, reikalavo pamaldų savo kalba, giedojo lietuviškai, vedė vaikus į lietuvišką katechizaciją ir kartais atvirai priešinosi nustatytai tvarkai. Tad bažnytinės kalbos kaita buvo ne tylus prisitaikymas, o nuolatinis konfliktas dėl teisės viešai vartoti savo kalbą.
Kaip tai atrodė pačiose Eišiškėse, rodo 1905 m. lapkritį surašytas parapijiečių skundas, kurį, kraštotyros duomenimis, pasirašė apie tris tūkstančius žmonių. Jame skundžiamasi, kad lenkiškai pasakomo pamokslo parapijiečiai nesupranta, o lietuviškų pamokslų bažnyčioje nesako.
O kai vyskupui paliepus pamokslas vis dėlto buvo pasakytas lietuviškai, skundo autoriai buvo varomi iš bažnyčios. Skundas baigiamas sakiniu, kuriame kalbos ir tikėjimo santykis suformuluotas tiksliau nei bet kurioje to meto analizėje: pas mus lietuviškų nuodėmių nėra, tik lenkiškos ir rusiškos, kaip ir poteriai.
1906 m. eišiškiečiai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių reikalaudami į parapijas skirti lietuviškai mokančius dvasininkus, ir netrukus Eišiškėse ėmė atsirasti lietuvių vikarų, sakiusių pamokslus ir leidusių kas antrą savaitę giedoti lietuviškai.
Tų pačių metų liudijimuose užfiksuotas ir kasdienis šio funkcijų pasidalijimo vaizdas: susirinkę į gegužines pamaldas kaimo žmonės kalbėdavosi ir juokaudavo lietuviškai, o pradėję melstis „tapdavo lenkais“, po pamaldų vėl grįždami prie lietuvių kalbos.
Tai bene tiksliausia iliustracija to, kaip veikia kalbų funkcijų hierarchija: ta pati bendruomenė toje pačioje vietoje per vieną valandą keisdavo kalbą, nes viena kalba buvo skirta kasdienybei, o kita – maldai ir viešumai.
Šį kalbos „perjungimo“ prie šventoriaus reiškinį, kai perėjus bažnyčios vartus buvo pereinama prie lenkų kalbos, esu aprašiusi ir anksčiau, remdamasi vyresnės kartos gyventojų prisiminimais („Voruta“, Nr. 2 (888), 2025); čia jis svarbus tuo, kad tą patį elgesį nepriklausomai fiksuoja ir XX a. pradžios kraštotyros šaltiniai.
Ilgainiui lenkų kalba bažnyčioje įgijo simbolinę vertę
Vertę, kurios nebeturėjo tik namų kalba virtusi vietinė lietuvių šnekta ar po prostu. Ji tapo ne tik maldos ir giesmės, bet ir viešai reiškiamos kultūrinės priklausomybės kalba. Žmogus galėjo kasdien namie kalbėti po prostu ar rusiškai, o save laikyti lenku ir kataliku.
Nors po prostu struktūriškai yra baltarusių tarmių pagrindu susiformavusi šnekta, visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos regione buvo paplitusi nuostata, kad tai esanti „sugadinta“ lenkų kalba. Tokį tapatybės tęstinumą palaikė tikėjimas, šeimos atmintis ir vietos bendruomenė.
Ši kalbų hierarchija paaiškina, kodėl XX a. lietuviškai mokyklai teko ne vien mokyti – jai reikėjo grąžinti lietuvių kalbai viešą vertę ir sukurti aplinką, kurioje ja būtų galima gyventi.
Bažnyčia ir mokykla – dvi lygiagrečios kalbos institucijos
Bažnyčia ir mokykla krašte veikė kaip dvi lygiagrečios kalbos institucijos, tačiau jų galia buvo nevienoda. Bažnyčia žmogų lydėjo visą gyvenimą – nuo krikšto iki laidotuvių – ir jos kalbą girdėdavo visa bendruomenė kartu, todėl ji kalbai suteikdavo simbolinę, viešą vertę.
Mokykla veikė trumpiau, tik vaikystėje ir tik dalį metų, tačiau būtent ji lemdavo, kuria kalba žmogus mokės skaityti, rašyti ir mąstyti apie pasaulį už savo kaimo ribų. Bažnyčia pasakydavo, kuri kalba yra garbinga, mokykla – kuri kalba yra svarbi ir naudinga. Eišiškių krašte lietuvių kalba ilgą laiką neturėjo nei vienos, nei kitos.
Bažnyčios kalba
Skiriasi ir tai, kaip šios institucijos keitė kalbą. Bažnyčios kalbą buvo galima pakeisti nekeičiant pačios institucijos: ta pati bažnyčia, ta pati bendruomenė, tik kita pamokslo ir giesmės kalba.
Mokyklos atveju kalbos pakeitimas beveik visada reiškė vienos įstaigos uždarymą ir kitos įsteigimą, todėl mokyklų istorija paribyje yra ne tolydžios kalbos kaitos, o steigimų, uždarymų ir atkūrimų grandinė. Ją galima suskaičiuoti ir datuoti. Tokį uždavinį XX a. antrojoje pusėje teko spręsti krašto lietuviškų mokyklų steigėjams ir vadovams – prie jų patirties dar grįšime.
Antrojoje dalyje – kaip teritorinės kalbos salos virto institucinėmis ir kaip lietuvišką mokyklą krašte kūrė bei išlaikė konkretūs žmonės.
