V. Radžvilas. AfD sėkmė – ne lūžis: ką ji gali reikšti Lietuvai?

Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemės rinkimai parodė politinį poslinkį, kurio jau negalima nepastebėti ne tik Berlyne, bet ir kitose Europos sostinėse. Rugsėjo 6-osios rinkimuose „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko beveik 44 proc. balsų ir gavo 39 iš 83 vietų žemės parlamente*.

Tai geriausias partijos rezultatas tokio lygmens rinkimuose ir kartu ženklas, kad AfD jau nebėra marginali protesto partija.

Vis dėlto absoliučios daugumos ji negavo, o kanclerio Friedricho Merzo Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) kol kas atmeta koaliciją su AfD. Tai patvirtina ir oficialūs Saksonijos-Anhalto rinkimų duomenys bei „Reuters“.

Tačiau AfD pergalę lydi dar viena aplinkybė, sukėlusi diskusijas pačioje Vokietijoje – dideli skirtumai tarp balsavimo rinkimų apylinkėse ir balsavimo paštu rezultatų.

Oficialūs Saksonijos-Anhalto rinkimų duomenys rodo, kad paštu balsavo 363 751 rinkėjas, arba 27,4 proc. visų rinkimuose dalyvavusių žmonių.

Galutiniame rezultate AfD surinko 43,8 proc. antrųjų balsų (oficialūs Saksonijos-Anhalto rinkimų rezultatai).

Rinkimų vakaro pradžioje AfD rezultatas buvo gerokai aukštesnis.

Pavyzdžiui, 19.15 val., suskaičiavus 445 iš 2660 rinkimų apylinkių, AfD teko 53,1 proc. antrųjų balsų. Tačiau tuo metu į bendrą rezultatą buvo patekusi tik labai nedidelė dalis balsų paštu – jie sudarė vos 3,1 proc. tuo metu apskaitytų balsų.

Vėliau, į rezultatą įtraukiant vis daugiau balsavimo paštu apylinkių, AfD procentas mažėjo ir galutinai apsistojo ties 43,8 proc.

Dar didesnius skirtumus nurodė advokatas Dirkas Šmicas (Dirk Schmitz), analizavęs atskirai balsavimo apylinkėse ir paštu rezultatus. Jo pateiktais skaičiavimais, AfD tarp balsavusiųjų rinkimų apylinkėse teko 51,20 proc. balsų, o tarp balsavusiųjų paštu – tik 24,27 proc.

Kai kuriose savivaldybėse skirtumas buvo dar didesnis: Mertendorfe – 63,2 proc. prieš 24,5 proc., Hederslebene – 62,9 proc. prieš 26,4 proc., Obhausene – 60,5 proc. prieš 24,8 proc. Schmitzas tokius skirtumus pavadino statistiškai neįprastais ir vertais išsamesnio tyrimo.

German Supreme Court ruled paper-ballots only because electronic voting is effectively unverifiable @CollinFrMcMahon @ben_harnwell https://t.co/BHbVQdvt55

— Bannon’s WarRoom (@Bannons_WarRoom) September 2, 2026

Tačiau čia būtinas aiškumas. Net labai didelis balsavimo paštu ir balsavimo rinkimų apylinkėse rezultatų skirtumas savaime nėra rinkimų klastojimo įrodymas.

Tai pripažįsta ir pats Schmitzas. Paštu balsuojančių žmonių grupė gali skirtis nuo rinkimų dieną į apylinkes ateinančių rinkėjų pagal amžių, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, socialinę padėtį ir politines pažiūras.

Todėl vien statistinį nusižengimą konstatuoti nepakanka – reikia nustatyti, ar skirtumus galima paaiškinti rinkėjų sudėtimi, ir tik tada ieškoti kitų priežasčių.

Vis dėlto tokio masto skirtumas yra vertas dėmesio.

Juo labiau kad Schmitzo pateiktoje analizėje priešinga tendencija matoma beveik visų kitų pagrindinių partijų rezultatuose: CDU, SPD, žalieji ir kairieji tarp paštu balsavusiųjų gavo gerokai didesnę balsų dalį negu balsavimo apylinkėse. Tai savaime neįrodo neteisėtų veiksmų, tačiau kelia klausimą, kodėl rinkėjų pasirinkimas pagal balsavimo būdą išsiskiria taip smarkiai.

Objektyviausia, matyt, būtų taip: duomenys leidžia kalbėti apie politiškai reikšmingą statistinį faktą, tačiau neleidžia jo vadinti įrodytu rinkimų klastojimu. Tam reikėtų ne statistinių įtarimų, o konkrečių balsų apskaitos pažeidimų, oficialaus tyrimo, perskaičiavimo ar teismo nustatytų faktų.

Kokie pavojai?

Regioninių rinkimų rezultatai savaime nekeičia nei Vokietijos užsienio politikos, nei NATO strategijos. Tačiau jie kelia kitą klausimą: kas pasikeistų Lietuvai, jeigu AfD politinis kilimas tęstųsi ir partija ateityje įgytų galimybę formuoti Vokietijos federalinę vyriausybę?

Atsakymo į šį klausimą verta ieškoti ne AfD politinių priešininkų pasisakymuose ir ne žiniasklaidos jai klijuojamose etiketėse, o pačios partijos dokumentuose bei Vokietijos Bundestage užfiksuotose jos pasisakymuose.

Juose galima rasti dalykų, kurie Lietuvai būtų kur kas svarbesni už ginčus dėl AfD migracijos politikos.

Vokietijos brigados Lietuvoje ateitis

Pats konkrečiausias klausimas yra Vokietijos brigados Lietuvoje ateitis.

Vokietija šiuo metu Lietuvoje kuria 45-ąją šarvuotąją brigadą. Bundeswehr duomenimis, Lietuvoje numatyta nuolat dislokuoti apie 5 tūkst. kariškių ir civilių darbuotojų, o visišką kovinę parengtį brigada turi pasiekti iki 2027 metų pabaigos. Vokietijos kariuomenė tiesiogiai nurodo, kad brigados paskirtis yra NATO rytinio flango atgrasymas ir gynyba.

Lietuvai tai išskirtinis saugumo garantas. Tai nėra kelių šimtų karių rotacinis dalinys, kuris krizės atveju dar turėtų būti sustiprintas iš Vakarų Europos. Į Lietuvą perkeliami ištisi Vokietijos kariuomenės vienetai, o Bundeswehr nurodo, kad dislokacija yra nuolatinė ir šiuo metu jai nėra numatyta pabaigos datos.

Tačiau būtent šiuo klausimu AfD pozicija nuo dabartinės Vokietijos politikos skiriasi radikaliai.

2025 metų Bundestago biudžeto dokumentuose, kuriuose aprašyti AfD frakcijos siūlymai gynybos išlaidoms, tiesiogiai kalbama apie siekį mažinti Lietuvos brigadą – dokumente vartojama formuluotė „Rückbau der Litauen-Brigade“. AfD siūlė mažinti dalį su brigada susijusių išlaidų, taip pat beveik visų Vokietijos užsienio karinių misijų finansavimą, daugiau dėmesio skiriant nacionalinei Vokietijos gynybai.

Tai ne AfD kritikų interpretacija. Tai užfiksuota oficialiame Vokietijos Bundestago Biudžeto komiteto dokumente.

Dar aiškiau partijos pozicija nuskambėjo Bundestago debatuose. AfD parlamentaras Thomas Ladzinski, kritikuodamas sparčiai augančias Vokietijos gynybos išlaidas, tiesiogiai pasisakė prieš planuojamą nuolatinį Bundeswehr brigados dislokavimą Lietuvoje.

Citata:

„Jeigu taip būtų, būtų galima sutaupyti visas šias papildomas išlaidas, skirtas užsienio misijoms ir joms prilyginamiems įsipareigojimams. Beje, tas pats taikytina ir Lietuvos brigadai.

Ekonominiu požiūriu būtų gerokai prasmingiau, jei tokios brigados būtų dislokuotos struktūriškai silpnuose Vokietijos regionuose. Lėšos, kurios iš gynybos biudžeto skiriamos mokyklų ir vaikų darželių statybai Lietuvoje, taip pat labai praverstų daugeliui apgriuvusių mokyklų ir vaikų darželių pačioje Vokietijoje.“

Todėl, jeigu AfD kada nors įgytų realią galimybę formuoti federalinės vyriausybės gynybos politiką ir įgyvendintų Bundestage reikštas nuostatas, Vokietijos brigados Lietuvoje ateitis taptų neabejotinai viena svarbiausių problemų Lietuvos saugumui.

Tai nereiškia, kad brigada automatiškai būtų išvesta. Vokietijoje užsienio ir gynybos politika priklauso ne nuo vienos partijos valios, o nuo koalicinės vyriausybės, Bundestago, tarptautinių įsipareigojimų ir NATO sprendimų. Tačiau politinė rizika yra reali, nes AfD nepritarimas dabartiniam brigados modeliui jau yra oficialiai užfiksuotas.

Vokietijos politikos kaita Rusijos atžvilgiu

Ne mažiau reikšminga Lietuvai būtų galima Vokietijos politikos kaita Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu.

AfD 2025 metų federalinių rinkimų programoje apie Rusiją kalbama visiškai kitaip nei dabartinėje Vokietijos saugumo politikoje.

Partija teigia, kad Rusija dešimtmečius buvo patikima Vokietijos energijos tiekėja, ir ragina nedelsiant panaikinti ekonomines sankcijas Rusijai bei atkurti „Nord Stream“ dujotiekius. AfD taip pat siekia plėsti Vokietijos santykius su Eurazijos ekonomine sąjunga.

Dar aiškesnė partijos pozicija dėl Ukrainos. Jos programoje sakoma, kad Ukrainos ateitį AfD mato kaip neutralią valstybę už NATO ir Europos Sąjungos ribų.

Lietuvai svarbi ne vien pati Vokietijos ir Rusijos prekybos perspektyva. Esminis klausimas būtų Vokietijos strategijos pasikeitimas. Dabartinė Vokietijos politika remiasi prielaida, kad Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė Europos saugumo padėtį ir todėl būtina stiprinti NATO rytinį flangą. Būtent šiuo argumentu grindžiamas ir Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje.

AfD siūlomas kelias būtų kitoks: mažinti konfrontaciją su Maskva, normalizuoti ekonominius santykius, atsisakyti sankcijų ir ieškoti naujos Europos saugumo architektūros, kurioje būtų atsižvelgiama ir į Rusijos interesus.

Citata:

„Likusi ir vis dar nepažeista „Nord Stream 2“ dujotiekio linija (B atšaka) turi būti kuo greičiau pradėta eksploatuoti. Pažeistos „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ linijos turi būti kuo greičiau suremontuotos, o sabotažo vykdytojai – nustatyti ir patraukti atsakomybėn dėl padarytos žalos.“

Lietuvai toks posūkis savaime nereikštų tiesioginės karinės grėsmės. Tačiau jis pakeistų jėgų pusiausvyrą Europoje.

Vokietija yra didžiausia Europos ekonomika ir viena svarbiausių Ukrainos rėmėjų. Jei Berlynas reikšmingai sumažintų karinę bei finansinę paramą Kyjivui ir kartu siektų panaikinti sankcijas Maskvai, Rusijos ekonominis ir karinis spaudimas būtų mažesnis.

Baltijos valstybėms tokiu atveju tektų dar daugiau investuoti į savo gynybą ir labiau remtis kitų NATO sąjungininkių – pirmiausia JAV, Lenkijos ir Šiaurės šalių – pajėgumais.

AfD siekia Vokietijos buvimo NATO

Vis dėlto negalima teigti, kad AfD siekia, jog Vokietija išstotų iš NATO. Jos oficialioje programoje parašyta priešingai.

AfD nurodo, kad narystė NATO išlieka vienu centrinių Vokietijos saugumo strategijos elementų tol, kol nebus sukurta savarankiška ir veiksni Europos karinė sąjunga.

Tuo pačiu partija nepritaria tolesnei NATO ir Europos Sąjungos plėtrai į rytus ir siekia didesnės Europos strateginės autonomijos.

Štai čia ir atsiranda Lietuvai svarbus prieštaravimas. AfD formaliai neatmeta NATO, tačiau kartu abejoja kai kuriomis dabartinėmis priemonėmis, kuriomis NATO stiprina savo rytinį flangą, tarp jų – nuolatine Vokietijos brigada Lietuvoje.

Todėl pagrindinė rizika Lietuvai būtų ne formalus Vokietijos pasitraukimas iš NATO, bet galimas NATO atgrasymo rytiniame flange politinio patikimumo sumažėjimas.

Atgrasymas veikia ne vien dėl NATO sutarties 5-ojo straipsnio. Potencialus agresorius turi būti įsitikinęs, kad puolimo atveju sąjungininkės iš tikrųjų nedelsdamos įsitrauks į gynybą. Nuolat Lietuvoje dislokuota Vokietijos brigada būtent ir sprendžia šią problemą – Vokietijos kariai krizės atveju būtų vietoje, o ne lauktų politinio sprendimo juos perkelti į Baltijos regioną.

AfD politika gali sukelti lietuvai pasekmes ir per Europos sąjungą

Partijos programoje kalbama ne apie neesminę ES reformą. AfD siekia dabartinę Europos Sąjungą pertvarkyti į „Europos tautų sąjungą“ – suverenių valstybių ekonominę ir interesų bendriją, kurioje didelė dalis dabar ES institucijoms priklausančių įgaliojimų būtų grąžinta nacionalinėms valstybėms. AfD taip pat vienareikšmiškai nepritaria bendros Europos užsienio ir saugumo politikos plėtrai.

Didžiosioms Europos valstybėms toks modelis reiškia didesnę nacionalinės valdžios laisvę. Mažosioms valstybėms pasekmės būtų dvejopos. Lietuva taip pat atgautų daugiau nacionalinių galių, tačiau kartu susilpnėtų mechanizmas, leidžiantis mažai valstybei veikti kaip didžiulio politinio ir ekonominio bloko dalyvei. Tai ypač svarbu santykiuose su Rusija.

Atskirai veikianti Lietuvos ekonominė ir diplomatinė galia yra nepalyginamai mažesnė nei visos Europos Sąjungos. Bendros sankcijos ir bendra ES pozicija leidžia Baltijos valstybėms savo saugumo interesus paversti visos Bendrijos politika. Jeigu sprendimų priėmimas būtų maksimaliai sugrąžintas atskiroms nacionalinėms sostinėms, Vokietija, Prancūzija ar Italija turėtų daug didesnes galimybes savarankiškai derėtis su Maskva.

Esminis klausimas – euras

AfD 2025 metų programoje tiesiogiai parašyta: „Deutschland muss aus dem Euro-System austreten“ – Vokietija turi pasitraukti iš euro sistemos. Partija siūlo grįžti prie nacionalinės valiutos, kartu neatmesdama galimybės pereinamuoju laikotarpiu išlaikyti eurą ar sukurti lankstesnę atsiskaitymo sistemą.

Nėra pagrindo manyti, kad toks Vokietijos sprendimas automatiškai reikštų euro žlugimą. Tačiau Vokietija yra didžiausia euro zonos ekonomika. Todėl jos mėginimas pasitraukti iš bendros valiutos sukeltų didžiulį teisinį, finansinį ir politinį neapibrėžtumą visoje euro zonoje. Lietuvai, kurios valiuta yra euras ir kurios ekonomika glaudžiai integruota į Europos vidaus rinką, tai būtų didžiulė ekonominė rizika.

Kita vertus, objektyviai vertinant AfD programą, negalima jos pristatyti kaip partijos, apskritai priešiškos Vokietijos gynybai.

Priešingai – AfD teigia, kad Bundeswehr‘as yra nepakankamai pajėgus, ragina atkurti jo kovinę parengtį, didinti pratybų finansavimą ir grąžinti privalomąją karinę tarnybą.

Partijos nesutarimas su dabartine valdžia pirmiausia susijęs su klausimu, kur ir kokiems tikslams turi būti naudojamos Vokietijos karinės pajėgos.

AfD daugiau dėmesio nori skirti pačios Vokietijos teritorinei gynybai ir mažiau – ilgalaikiams kariniams įsipareigojimams už šalies ribų.

Todėl AfD iškilimo reikšmės Lietuvai nederėtų nei dramatizuoti, nei nuvertinti. AfD laimėti rinkimai dar nereiškia, kad ši partija valdys.

Net ir tapusi stipriausia federaline partija ji negalėtų viena įgyvendinti savo programos, jeigu neturėtų koalicijos partnerių ir daugumos Bundestage.

Saksonijos-Anhalto rinkimai tai puikiai parodė: AfD laimėjo įspūdingai, bet absoliučios daugumos neturi, o CDU bendradarbiauti su ja atsisako.

Tačiau jeigu ateityje AfD iš tiesų taptų Vokietijos federalinės valdžios pagrindu, Lietuvai svarbiausias būtų ne partijos požiūris į migraciją, šeimos politiką ar Vokietijos vidaus kultūrinius ginčus.

Be Vokietijos brigados, Ukrainos ir sankcijų iškyla daug daugiau klausimų. Čia ima reikšmingai veikti transatlantinis veiksnys: dabartinė JAV administracija neatsisako NATO ar Europos, tačiau vis atviriau kritikuoja dabartinę Europos politinę kryptį – masinę migraciją, klimato politiką, viršnacionalinių institucijų stiprėjimą ir žodžio laisvės ribojimą.

2026 m. Miuncheno saugumo konferencijoje JAV valstybės sekretorius Marco Rubio ragino Europą stiprinti suverenias valstybes ir atsisakyti save naikinančių politikos krypčių, tarp jų nekontroliuojamos masinės migracijos ir klimato ekstremizmo.

Kartu jis pabrėžė transatlantinio aljanso išsaugojimą, todėl nedera manyti, kad JAV apskritai nebenori remti Europos. Vašingtonas vis labiau sieja paramą Europai su reikalavimu, kad ši pati prisiimtų daugiau atsakomybės už savo gynybą ir keistų dalį dabartinės politinės krypties.

AfD požiūris daugeliu šių klausimų panašus. Partija Europos Sąjungą kritikuoja dėl centralizacijos, migracijos politikos, „žaliosios“ politikos ir nacionalinio suvereniteto ribojimo, siūlo dabartinę ES pertvarkyti į daug laisvesnę suverenių valstybių sąjungą ir remia strateginės Europos autonomijos idėją.

Kartu AfD oficialioje programoje NATO narystės neatmeta – ji ją laiko Vokietijos saugumo strategijos dalimi tol, kol Europa nėra sukūrusi savarankiško karinio pajėgumo.

Tačiau jeigu ateityje AfD iš tiesų taptų Vokietijos federalinės valdžios pagrindu, Lietuvai svarbūs būtų ne vien atskiri šios partijos sprendimai dėl migracijos, šeimos politikos arba Vokietijos vidaus kultūrinių ginčų.

AfD kritika dabartinei Europos Sąjungos raidai daug kuo sutampa su griežta dabartinės JAV administracijos kritika Europos migracijos, klimato, suvereniteto ir kultūrinės politikos atžvilgiu.

Tai nereiškia JAV ar Vokietijos atsitraukimo iš NATO, tačiau reiškia, kad ankstesnis transatlantinio solidarumo modelis nebėra laikomas savaime suprantamu, o Europos valstybėms teks prisiimti vis daugiau atsakomybės už savo pačių saugumą.

Lietuvai tai opus klausimas.

Jeigu tuo pačiu metu Vašingtonas mažintų savo tiesioginę atsakomybę už Europos gynybą, reikalaudamas, kad Europa gintųsi pati, o AfD valdoma Vokietija savo ruožtu mažintų karinį įsitraukimą NATO rytiniame flange ir siektų normalizuoti santykius su Rusija, Lietuva galėtų atsidurti tarp dviejų vienu metu vykstančių procesų: mažesnio JAV tiesioginio įsitraukimo Europoje ir mažesnio Vokietijos pasirengimo dislokuoti savo pajėgas Baltijos regione.

Būtent toks šių dviejų tendencijų sutapimas Lietuvai yra kur kas aktualesnis už ideologinius ginčus dėl pačios AfD.

Todėl Lietuvai svarbiausi būtų penki tarpusavyje susiję klausimai: ar Vokietijos brigada liks Lietuvoje, ar Berlynas toliau rems Ukrainą, ar Vokietija išlaikys sankcijų Rusijai politiką, ar NATO rytinio flango gynyba liks vienu svarbiausių Vokietijos strateginių įsipareigojimų. Ir ne mažiau svarbu – kiek pačios Jungtinės Valstijos ateityje bus pasirengusios tiesiogiai užtikrinti Europos, ypač Baltijos valstybių, saugumą.

Paradoksalu, tačiau Lietuvai didžiausia rizika kyla ne dėl Vašingtono ir AfD požiūrių skirtumų, o kaip tik dėl to, kad kai kuriais Europos ateities klausimais jie yra nepaprastai panašūs: abu ragina Europą atsisakyti dabartinės politinės krypties ir daugiau atsakomybės prisiimti pačiai.

Tuo tarpu Lietuvai lemiamas klausimas – ar kartu su šiomis ideologinėmis ir geopolitinėmis permainomis nepradės byrėti ir praktinės saugumo garantijos rytiniame NATO flange.

Tada klausimas būtų jau ne apie ideologinius ginčus, o apie tai, kas konkrečiai ir kokiomis pajėgomis gintų Lietuvą krizės valandą.

Vietoj išvados

Ši apžvalga – Lietuvos geopolitinės ir saugumo padėties ir artėjančių iššūkių besikeičiančioje Vokietijoje ir Europos Sąjungoje momentinė ir neryški nuotrauka. Ją galima vadinti grėsmių ir galimybių preliminaria projekcija į netolimą ateitį. O vaizdas neryškus dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji – Vokietijoje ir ES dar neįvyko joks galutinis lūžis. Kova dėl Europos ateities tik prasideda, o jos baigtis tebėra neaiški.

Antroji – Lietuvos likimas smarkiai priklausys nuo to, koks bus mūsų atsakas į Europoje vykstančias permainas. Ar liksime pasyviais jų stebėtojais ir besigrumiančių dėl ateities trajektorijos galių poveikio objektu, ar vis dėlto tapsime aktyviais prasidėjusio geopolitinio mūšio dalyviais?

Suprantamas Lietuvos probriuselinių politikų ir partijų įtūžis dėl Saksonijos-Anhalto žemės rinkimų siunčiamos jiems nieko gero nežadančios žinios. Bet iš džiaugsmo varvinti seilę dėl „lūžio Vokietijoje“, kaip tai daro savo veidaknygėse „dešinieji“ komentatoriai ir politiniai veikėjai – taip pat nieko gero.

Lietuvai reikia ne svetimomis pergalėmis parazituojančių ir apie jas kalbančių pasakorių. Reikalinga AfD tipo kovinga ir drąsi politinė jėga, kuri ne šildytųsi svetimų pergalių spinduliuose, bet taip pat stotų į mūšį už Lietuvos ir Europos išlikimą šalia kitų šalių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžių.

Vytautas Radžvilas yra filosofas, politikos teoretikas ir politologas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgą laiką dėstęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.*

Pirmą kartą paskelbta Pozicija.org 2026 m. rugsėjo 10 d.

___________
* Alkas.lt pastaba. 2026 m. rugsėjo 13 d. oficialus Saksonijos-Anhalto rinkimų portalas šiuos rezultatus dar žymi kaip preliminarius. Galutinį žemės rinkimų rezultatą numatyta patvirtinti rugsėjo 22 d.