A. Navys, M. Sėjūnas. Barygų dylai

Eilinis Vitkofo ir Kušnerio vizitas į Maskvą mums primena žemo rango gatvės barygų – narkodylerių varkes, tik be įgarsinto zonos slengo. Jo ir nereikia – užtenka to, kad kažkokie Trampo pasiuntiniai sėdi Kremliuje ir klausosi karo nusikaltėlio pasakų apie tai, kad Rusija pasieks savo užsibrėžtus tikslus, nuo savo reikalavimų neatsitrauks ir nepakeis savo pirminių karo sąlygų.

Beviltiškai – kitu atveju sakytume, komiškai, lyg Antanas Šampanas Seime – čia atrodo ne Rusijos teroristai. Beviltiškai graudžiai atrodo Jungtinės Amerikos Valstijos ir apskritai visa Vakarų civilizacija su savo vadovais priešakyje.

Kaip pasakytų vienas liūdesio apimtas mūsų draugas, vienas geriausių Lietuvos žurnalistų – užkniso.

Užkniso žiūrėti, kaip Vašingtonas žaidžia neva kietą žaidimą, bet atrodo kaip visiškas lūzeris. Į Maskvą siunčiami ne profesionalūs diplomatai, ne oficialūs aukšto rango administracijos pareigūnai, o kažkokie tarpininkai, la famiglia nariai, kurių statusas tarpvalstybinių santykių šviesoje atrodo mažų mažiausiai keistai.

Vienas jų, beje, galingiausios valstybės prezidento žentas, važiuoja spręsti karo, Europos saugumo ir valstybių sienų klausimų su vadinamuoju Rusijos prezidentu. Putinas kažkodėl nesiunčia savo žentų, dukros ar kitų šeimos narių pas Trampą spręsti Rusijos ir JAV santykių.

Toks 21 amžiaus alternatyvusis cirkas su naujųjų laikų beždžionėmis ir degtukais, Maskvai, žinoma, yra naudingas. Kremlius Vašingtono kartelio pasiuntinius priima kaip… aukščiausio rango Vašingtono diplomatus.

Jie sėdi prie vieno stalo su Putinu, pleškinamos nuotraukos, kurpiami rylai, pasaulis šeriamas antraštėmis – ir visas spektaklis ima atrodyti kaip dviejų didžių valstybių derybos.

Kitoje visatoje, realybėje ant žemės šitie susitikimai nieko nekeičia fronte, bet leidžia Maskvai parodyti, kad politinė iniciatyva vis dar yra jos rankose. Putinas dar kartą gauna tribūną pasakyti, kad Rusija savo tikslų neatsisako, savo reikalavimų nekeis, Rusija laimės. Ura, draugai!

Tie tikslai, jeigu pamiršote, yra NATO sunaikinimas, JAV pasitraukimas iš Europos ir grįžimas į 1997-ųjų geopolitinę dėlionę.

Atsakydami į tai amerikiečiai maloniai šypsosi, be muilo lenda Putleriui į ankštąją, todėl susimylėjęs caras mielaširdingai neprimena jiems apie JAV laboratorijas Ukrainoje, kuriose esą buvo gaminamas virusas. Nuo jo, dar visai neseniai tvirtino Kremliaus propaganda, apsitriedę milijonai rusų turėjo išmirti.

Žinoma, tai buvo eilinis FSB pasakų departamento kliedesys. Kaip ir visi kiti pretekstai karui pateisinti. Rusija pačiu primityviausiu būdu užpuolė Ukrainą ir norėjo greitai ją okupuoti.

Dabartinę padėtį Kremlius išnaudoja lygiai taip pat. Priima amerikiečius, su kuriais kalba apie paliaubas, susitarimus, smūgių ribojimą ir tuo pačiu metu raketomis ir dronais daužo Kijevą.

Taip Maskva rodo labai paprastą dalyką: mūsų oro erdvė saugi, o Ukrainos – ne. Mes patys sprendžiame, kada kalbėti, kada bombarduoti ir kada padaryti visiškai priešingai, negu ką tik žadėjome.

Liaudiškai tariant, eilinį kartą apšikamas ir Vašingtonas, ir Kijevas, ir visi aplinkui, visą šį reikalą dar aptapšnojant civilių žarnomis ir krauju. Būtent tokiame ciniškame farse dalyvauja Trampo pasiuntiniai.

Mes nesakome – JAV, nes tai – ne JAV „establišmentas“. Ehm, bent jau taip mums aiškina išmintingi ir toliaregiai strategai.

Kaip ten bebūtų – Trampas ar JAV administracija – klausimas mums kyla labai paprastas ir labai nemalonus: kam apskritai reikalinga tokia šūdina, Maskvai naudinga diplomatija?

Atsakymas irgi labai paprastas. Maskvai. Nes tokia diplomatija karo nestabdė, nestabdo ir, deja, nesustabdys. Ji suteikia Putinui ir jo režimui tribūną. Leidžia jam rodyti driskyno varguoliams ir likusiam pasauliui, kad Jungtinės Valstijos vis dar važiuoja į Maskvą jo klausytis.

Putino gaujai yra giliai nusišikti ant visko, ką Vakarų civilizacija šimtmečiais kūrė, o tokia politika tam tiktai padeda.

Vašingtonas Trampo ir jo cirko artistų asmenyje tampa ne spaudimo Kremliui priemone, o Kremliaus politinio spektaklio dalimi.

Toks politinio svorio suteikimas teroristų režimui leidžia Rusijai – silpniausiai ir jau byrančiai Europos ekonomikai, pusantro milijono karių nuostolius patiriančiai branduolinei degalinei – dar ir grasinti Vokietijai karu.

Strategine prasme turime paminėti ir Ratklifo vizitą į Maskvą. Kadangi netrukus po jo pasipylė balistinių raketų lietus į Ukrainą, visai tikėtina, kad svarbiausia tema ten galėjo būti ne Maskvos karas prieš ją, o daug platesni JAV ir Rusijos saugumo klausimai – branduolinės raudonosios linijos, NATO saugumas ir tos ribos, kurių nė viena pusė nenori peržengti.

Visai galimas daiktas, kad apie Ukrainą nebuvo kalbama. Maskva tokius susitikimus priima kaip pritarimą „pagal nutylėjimą“. Ir jeigu Kremlius iš tokių kontaktų darosi išvadą, kad Amerika dėl Kijevo tiesiogine konfrontacija nerizikuos, rusų generalbalvonams uždegama žalia šviesa: Ukrainą galima daužyti toliau.

Taigi tokių ir panašių vizitų pasekmes galime nuspėti iš anksto. Nesvarbu, ką jums keverzoja įvairiausiose platformose susigrūdę politpatologai. Bet yra ir kita pusė. Maskvos elgesys labai aiškiai pasako, kad Kremlius vis dėlto Vakarų prisibijo.

Jei Kijeve lankosi Vakarų valstybių vadovai ar aukšto rango pareigūnai, Rusija vengia situacijos, kurioje jos raketa galėtų nužudyti NATO valstybės atstovą. Tiesioginio karo prieš NATO Maskva nenori.

Todėl mūsų ketverių metų senumo įžvalgos tebegalioja. NATO šalių pajėgų taikos misija ir tiesioginiai smūgiai ukrainiečių rankomis į strateginius objektus Maskvoje anksčiau ar vėliau bus įgyvendinti.

Tik vis naujų ir naujų ukrainiečių aukų kaina.