R. Ambraziejienė, A. Žarskus. Kalba ir būtis

Nuo ko pradėti? Nuo to, kad būtis yra dviguba: matoma ir nematoma, paviršinė ir gelminė, daiktinga ir esminga, medžiagiška ir dvasinė, klasikinė ir kvantinė? Kad anuometiniai žmonės geriau jautė būties gelmę? Kad lietuvių kalboje yra išlikę žodžiai, kurių kitose indoeuropiečių kalbose nebėra?

Bet gal pirmiausiai pradėkime nuo namų darbų. Visus raginu prisiminti ir perskaityti gramatikoje veiksmažodžio būti asmenavimą esamajame laike. Tačiau peržiūrėti tai kritiškai, susimąstant, kokia visame tame painiava ar kaip čia yra.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje rašoma: „Veiksmažodžio būti asmenuojamosios formos daromos iš skirtingas šaknis turinčių kamienų: es-, bu-/bū-; savitą kamieną turi esamojo laiko trečias asmuo yra.

Toks asmenavimas vadinamas supletyviniu (sudėtiniu)“. Įdomi logika: šaknys dvi, bet žodis tik vienas – būti. O kur antrasis, jei asmenavimas sudėtinis? Pateiktoje esamojo laiko asmenuotėje veiksmažodžio būti iš viso nėra, tačiau nurodoma, kad vartojamos ir naujesnės formos: būnu, būni, būna (Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1994, p. 345-6).

Toks nelogiškas veiksmažodžio būti asmenavimas rodo, kad  anuometiniai, senovės laikų žmonės jautė, jog esamajame laike įmanoma tik esėti, o būti galima praeityje ir ateityje. J. Marcinkevičius rašė: Žydi mūsų esamasis laikas; niekaip negaliu ištart buvau.

Tai ne tik poetinė metafora, bet poetų ir anuometinių žmonių jausta, slėpininga tikrovė. Todėl, nors ir rašome, kad asmenuojamas veiksmažodis būti, tačiau esamajame laike asmenuojame veiksmažodį esėti: aš esu (esmi), tu esì, jis/ji yrà (ẽsti, ẽsi); mes esame, jūs esate, jie/jos yrà (ẽsti, ẽsi). Pastarasis veiksmažodis esėti turi ir visas kitas gramatines formas.

Kas ilgiau parymojo prie veiksmažodžių būti ir esėti, tas jaučia skirtumą tarp posakių: aš esu ir aš būnu. Kas ėjo savęs pažinimo keliu arba žino, kad Esu yra Dievo vardas, tam lengviau bus suvokti, kad minėti du skirtingi veiksmažodžiai – būti ir esėti – reiškia skirtingą buvimą. Aiškus skirtumas tarp šių veiksmažodžių yra išlikęs liepiamojoje nuosakoje: tebūnie! ir teesie! Kai kalbama apie Dievo valią, sakoma: Teesie Tavo valia.

Vydūnas savo veikale „Sąmonė“ vartoja abu buvimą nusakančius veiksmažodžius – esėti ir būti – bei jų vedinius. Tačiau jis beveik visada vartoja veiksmažodžio esėti vedinius, o žodžio būti vedinius gana retai. Vydūnui tai  savaime suprantama, nes jis jautė savo kilmę iš kitokios būties.

Savo sudarytame žodynėlyje Vydūnas nurodo tų veiksmažodžių skirtumus: buvimas – žodis trukmei pažymėti; esimas – nuo laiko atitrauktas buvimas; estis – viskas, kas atitraukta nuo daiktingumo; būtybė – daiktinga esybė; esybė – esmingas, save žinąs gyvumas.

Pažiūrėkime, kaip veiksmažodis būti esamajame laike asmenuojamas kitose indoeuropiečių kalbose. Lotynų esse (sum, es, est; sumus, estis, sunt); vokiečių sein (bin, bist, es ist; sind, seid, sind), anglų to be (am, are, is; are, are, are), italų essere (sono, sei, è ; siamo, siete, sono), prancūzų être (suis, es, est; sommes, êtes, sont).

Pastebime, kad veiksmažodžio būti formos esamajame laike ir čia sudaromos iš dviejų šaknų. Ir vėl dvi šaknys, o veiksmažodis vienas. Tačiau ispanų ir portugalų kalbose yra du veiksmažodžiai būti: ser ir estar, kuriais nusakomas skirtingas buvimas, bet jų skirtumas nėra toks esminis kaip lietuvių kalboje.

Prisimenant lietuvių kalbos archajiškumą ir tai, kad kalbos vystėsi ir vystosi prastėjimo linkme, peršasi išvada, kad kadaise kitose indoeuropiečių kalbose, taip pat, kaip ir lietuvių kalboje, buvo du skirtingą buvimą reiškiantys veiksmažodžiai. Tačiau išliko tik kai kurios jų gramatinės formos.

Apie tai, kaip Vakarų Europje nyko veiksmažodis būti, galima pasiskaityti E. Fromo knygelėje „Turėti ar būti?“. Joje aprašoma, kaip, keičiantis pasaulėvokai, veiksmažodį būti pamažu keitė veiksmažodis turėti. Tai akivaizdus kalbų prastėjimo pavyzdys.

Gilesniam pasaulio, savęs, būties ir sąmonės suvokimui svarbu sudaryti būties arba ontologinių sąvokų žodynėlį. Tokia mintis kilo, gilinantis į Vydūno veikalą „Sąmonė“. Manau, kad pilnas ar išsamesnis būties sąvokų žodynėlis įmanomas tik lietuvių kalboje. Tai ne pasididžiavimas, bet akivaizdi padėtis, nes pagrindinis egzistenciją nusakantis veiksmažodis yra būti.

Kitose indoeuropiečių kalbose veiksmažodis būti yra praradęs daugiau ar mažiau gramatinių formų ir tapęs pagalbiniu. Tuo tarpu lietuvių kalboje, – kaip pastebi ir A. Maceina savo knygos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ priede „Filosofija ir lietuvių kalba“ – veiksmažodis būti yra išlaikęs visas gramatines formas.

Tačiau filosofas Maceina, kaip ir dauguma kalbininkų nepastebi arba nenori matyti (nes tokio dalyko nėra kitose kalbose), kad šalia būti yra ir veiksmažodis esėti, taipogi išlaikęs visas gramatines formas. Na o Vydūnas tai pastebi, nors sąvokas jis vartoja neatidžiai.

Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra kaip karalaitė greta kitų, daugiau ar mažiau nuskurdusių indoeuropiečių kalbų. Šitie du, skirtingą buvimą reiškiantys veiksmažodžiai esėti ir būti aiškiai rodo, kad pasaulio, kaip ir žmogaus, buvimas yra skirtingas, dvejopas, prieštaringas,  ir todėl toks slėpiningas. Kalbos gelmė atveria būties gelmę.

Pamiršus ar praradus veiksmažodį esėti, būtis praranda gelmę ir tampa plokščia. O kuomet veiksmažodis būti tampa tik pagalbiniu, buvimas vis labiau virsta turėjimu. Vienmačio materializmo paplitimas tampriai susijęs su pokyčiais kalboje. Kalba yra būties namai, – sakė M. Heidegeris.

Anuometiniai žmonės, kurių smegenys veikė gerokai kitaip, suprato pasaulio ir žmogaus prigimties dvejopumą, jo prieštaringumą. Tačiau vakarietiškas intelektas, nusigręžęs nuo nuo vidaus ir atsisukęs tik į išorę, to nebesupranta ir pasaulį bei žmogų suvokia vienaprasmiškai ir objektyviai. Mąstydami šia linkme, Vakarų civilizacijos žmonės yra pasimetę pasaulio bei savęs pažinime ir išgyvena būties krizę.

O juk iš tų dviejų skirtingą buvimą reiškiančių veiksmažodžių išplaukia visai kitokia pasaulėžiūra, – kuri buvo prarasta ir kurią dabar iš naujo, tik kitokiu lygiu atranda būties gelmes tyrinėjanti kvantinė fizika. Šioje srityje atradimus darantys mokslininkai akivaizdžiai parodė, kad pasaulis yra dvejopas ir prieštaringas.

Galima sakyti, kad kvantinės fizikos teiginiai tiesiog reikalauja dviejų vienas kitą papildančių veiksmažodžių, būtinų pasaulio ir savęs suvokimui: vienas iš jų apibūdintų žmogų kaip kūnišką (klasikinę) būtybę, o kitas – kaip dvasinę (kvantinę) esybę. Šiedu žodžiai išreiškia N. Boro naujai atrastą ir iš kvantinės fizikos eksperimentų išvestą papildomumo dėsnį.

Minėti veiksmažodžiai yra vienas kitą papildantys ir pratęsiantys. Kaip pasaulis, taip ir žmogus, jie ir ẽsti, ir būna: es(ėj)imas pereina į buvimą, o buvimas į es(ėj)imą; arba es(ėj)imą pratęsia buvimas, o buvimą pratęsia es(ėj)imas. Dvi viena kita papildančios būties pusės, įgalina pasaulį bei žmogų suvokti nieko neatmetant ir nieko per daug nesureikšminant.

Žmogus visada veikia taip, kaip jis gyvenimą supranta. Iš geresnio supratimo išauga geresnis žmogaus elgesys ir didesnė stiprybė. Koks yra žmogaus gyvenimo supratimas, tokia ir jo veikla bei santykiai su kitais ir su pasauliu. Senovės išminčiai visuomet sakydavo, kad jų teikiamos žinios yra pagrindas geresniam gyvenimo supratimui.

Būties žodynėlio pradžia jau yra padaryta „Virsmų knygoje“. Tiesa, joje į šiuos veiksmažodžius žiūrėta šiek tiek kitokiu kampu, o būtent, kaip į esmę ir formą, pavidalą, lytį, skvarmą. Bet žvelgiant plačiau, esmė yra veiksmažodžio esėti vedinys, na o forma, skvarma siejasi su veiksmažodžiu būti ir yra buvimo apraiška.

Senžodis skvarma gerai atitinka Vydūno pastebėjimą, kad daiktai dygsta ir kad žodį daiktas reikia rašyti daigtas, nes jis yra daigas, išdygęs iš esos. Dygsta – reiškia skverbiasi iš nematomosios būties pusės.

Panašiai savo knygoje „Knyga apie draudimą žinoti kas mes esame“ rašo ir JAV filosofas A. Votsas (Watts). Veiksmažodis esėti ir jo vedinaiai (esà, esu, esimas, esybė…) atveria būties gelmes ir veda link savo kilmės suvokimo. Kilmės žinojimas, pasak Vydūno, yra gyvoji tikyba.

Iš veiksmažodžio esėti formų į LKŽ dar yra įdėta:

esamybė – buvimas;
esamumas – buvimas;
esantybė – buvimas.
Esybė, esyba – gyvas daiktas, būtybė: Tokia svarbi esybė kaip Dievas. Sako, žmogaus pavidalu esybės (dvasios)  pasirodo. Laumės saulėlydžiu kaip mažos moteriškos esybės skalbdavo. Mintis yra proto esybė. Vėžėjas nuliūdęs mįslijo apie velnio esybę.
esybingas
esybiškas
esimas – buvimas: Yra esimas duchaunas (esimas dvasinis A. Ž. past.).
esinys – daiktas, objektas
esiškas
esmė – vidinis dalyko pagrindas: Viso to dalyko man esmė terūpi.
esmingas – sudarantis esmę.

Paaiškinimai čia palikti kaip pateikta žodyne. Aiškiai matosi polinkis prastinti ir tapatinti tuos du veiksmažodžius, nors paaiškinamieji sakiniai iš senesnių tekstų rodo priešingai.

Būties sąvokų žodynėlis

Esėti reiškia buvimą be pastovaus pavidalo, ne laike, neužimant jokios  erdvės ar vietos. Dievas, dvasios, vėlės esti.

Būti reiškia buvimą ar gyvenimą tam tikrame pavidale, t. y. daiktingame kūne, nesvarbu kokiame – vabalo, šuns ar žmogaus.

Estis, esatis – neregima, belaikė ir beformė būtis.

Būtis – buvimas erdvėje ir laike, daiktų ir pavidalų pasaulyje.

Esimas, esėjimas reiškia buvimą dvasiniame pasaulyje arba savo viduje. Tai buvimas, kur nėra nei erdvės, nei laiko, nei pastovių pavidalų. Jis iš esmės skiriasi nuo gyvenimo žemėje – nenuostabu, kad es(ėj)imą primiršome ar visai pamiršome. Ši būsena tokia neįprasta, kad dažnai laikoma nebūtimi.

Buvimas – tai gyvenimas pastovių, nors laikinų pavidalų pasaulyje. Būdami gyvename fiziniame pasaulyje ir užimame tam tikrą erdvę ir paklūstame laikui bei nepastovumui. Akmuo, medis, gyvis, žmogus būna.

Esà – atitrauktinis esimą reiškiantis žodis,  plg. dorà, darnà, skaistà. Gryna esà yra sąmoningumas, kuo mažiau daiktigumo, tuo daugiau sąmoningumo.

Būvà – atitrauktinis buvimą reiškiantis žodis. Kuo daugiau daiktingumo, tuo daugiau nesąmoningumo.

Esybė – esmingas, save žinantis, daiktingumo neturintis gyvumas. Esybė – tai, kas esti.

Būtybė – daiktinga, pavidalą, lytį, formą turinti esybė. Būtybė – tai, kas būna, būva.

Labai reikia žodžio, kuris vienu metu reikštų ir buvimą, ir esėjimą. Toks žodis yra, bet jis neištariamas, nes su dviem prigaidėm: ỹrà . Šį žodį, su dviem kirčiais, Arnas Anskaitis iškalė granite, Vilniuje ant granitinio „Titaniko“ balkonėlio bortelio  – https://artnews.lt/isjausta-mintis-ir-ismastytas-jausmas-pokalbis-su-menininku-arnu-anskaiciu-11844 .

Žmogus, – o ir apskritai įsikūnijusi gyvybė, – yra dviguba: susidedanti iš sąmoningumo ir nesąmoningumo arba iš sąmoningumo ir daiktingumo.

Todėl žmogus vienu metu ir būna, ir esti, jis tuo pat metu yra ir daiktiškumas, ir sąmoningumas, tad žmogui apibūdinti reikalingi abu veiksmažodžiai – esėti ir būti. Žmogus yra būtybė-esybė. Kūnas ỹra, o siela yrà. Kūnas ỹra ir suỹra, o siela yrà ir yrà. Tuo ir skiriasi buvimas nuo esėjimo.

Žmogaus dvilypumą Sokratas apibūdino taip: žmogus labai keistas: jis žino, kas gerai, bet daro blogai. Šiam prieštaringumui paaiškinti sugalvota daugybė atsakymų, tačiau priežastis slypi dvigubame žmogaus buvime: kaip amžinai esanti esybė, žmogus žino, kas yra gerai, bet kaip laikina, nesąmoninga būtybė, jis daro tai, kas blogai.

Taigi šitie du, skirtingą buvimą reiškiantys veiksmažodžiai esėti ir būti aiškiai rodo, kad pasaulio, kaip ir žmogaus, buvimas yra skirtingas, dvejopas, prieštaringas, ir todėl toks slėpiningas.

Naudojant žodynėlio sąvokas, galima pilniau ir aiškiau aprašyti paradoksalų ir slėpiningą žmogaus buvimą. Pavyzdžiui, perskaitykime redaguotą ištrauką iš Vydūno veikalo „Sąmonė“:

Ir dienos sąmonei užgesus, žmogus esti, taigi netekęs daiktingojo pasaulio, kuris yra  tik dalelė visumos. Žmogaus buvimas, kurį žinome iš dienos sąmonės, nėra visas. Žmogaus esmė, kuri gimsta iš pagrindinio sąmoningumo, esti ir jame. Žmogus yra būtybė būnanti erdvėje-laike, ir tuo pačiu esybė esanti aukščiau erdvės, laiko bei priežastingumo, kurie, kaip filosofas Kantas sako, yra tiktai priemonės daiktingajam pasauliui suvokti. (Vydūnas, Raštai I tomas, V., 1990, p. 543).