D. Greičiūnas. Esame čia tam, kad primintumėm

Gyvename laikais, kai pasaulis, atrodo, tapo vientisas. Ekonomika, technologijos, mokslas, politika – visa tai veikia kaip milžiniška, tarpusavyje susieta sistema, kuri vis giliau skverbiasi į kiekvieną mūsų gyvenimo sluoksnį. Ši globali struktūra sukūrė ne tik neįtikėtiną pažangą, bet ir naują žmogaus būseną – atsietą, atitrūkusi nuo realybės ir dažnai praradusį ryšį su tuo, kas jį palaiko iš esmės. Ir būtent šioje visuotinėje įtampoje vis stipriau ima reikštis pagonybė ir kitos gamtos religijos.

Globalizacija nėra tik pasaulio suvienodėjimas. Tai yra nuolatinė įtampa tarp globalių ir lokalių procesų. Kuo stipriau veikia pasaulinės sistemos – ekonomika, valstybė, mokslas, švietimas – tuo stipriau žmonės ieško būdų iš naujo apibrėžti save. Ir būtent čia atsiranda gamtos tikėjimai – kaip viena iš giliausių, esminių šio proceso išraiškų.

Pagonybė šioje vietoje siūlo radikaliai kitokį pasaulio matymą. Gamta čia nėra resursai, ji taip pat nėra gražiai sutvarkyta ir žmogui pritaikyta aplinka. Ji yra pasaulis, egzistuojantis visiškai nepriklausomai nuo mūsų – gyvas, turintis savo tvarką, savo dvasią. Pagonybė, savo ruožtu, tampa ne tikėjimu kažkuo „aukščiau“, bet būdu ir galimybe užmegzti ryšį su šia ne-žmogiška tikrove.

Ir būtent šiame santykyje slypi tai, kas kasdien tampa vis svarbesniu ir svarbesniu faktoriumi – visumos suvokimas. Globali sistema skatina specializaciją, fragmentaciją, atskyrimą. Gamtinės pasaulėžiūros kalba apie priešingą kryptį – apie holizmą. Apie pasaulį kaip vientisą audinį, kuriame žmogus nėra nei centras, nei valdovas, o tik viena iš daugybės susivijusių gijų.

Tačiau šioje vietoje atsiranda paradoksas.

Gamtiniai tikėjimai iš prigimties priešinasi institucionalizacijai. Daugelis mūsų nepasitiki centralizuota galia, vengia hierarchijų ir remiasi asmenine patirtimi. Kiekvienas eina savo keliu, bet tuo pačiu supranta, kad visi keliai veda į panašų tikslą – santykį su gyvybe, su mus globojančiu pasauliu ir su pačiu savimi. Bendruomenė čia nesuformuoja struktūros, ji skatina vienų su kitais ryšį.

Ir vis dėlto, būtent ši laisvė tampa ir silpnybe. Nes globaliame pasaulyje įtaką dažniausiai turi tie, kurie turi struktūrą, organizaciją, institucijas. Laisva, „laukinė“ dvasinė kryptis sunkiai veikia tiesiogiai – ji neturi įrankių konkuruoti su sistemomis, kurios valdo ekonomiką, politiką ar informacijos srautus.

Kitą vertus tame galime padaryti ir esminę įžvalgą: gamtinių tikėjimų įtaka pasauliui niekada nebuvo tiesioginė.

Ji veikia kitaip.

Ji skverbiasi per kultūrą, per idėjas, per judėjimus. Per ekologines iniciatyvas, per vietos bendruomenes, per žmonių pasirinkimus gyventi kitaip. Ji įkvepia tuos, kurie sodina miškus, saugo upes, kuria alternatyvias bendruomenes, ieško tvaresnių gyvenimo būdų.

Ir būtent čia gamtos tikėjimai tampa alternatyva globalizacijai.

Globalizacija siekia suvienodinti. Gamtos tikėjimai pabrėžia etninius skirtumus. Kraštovaizdį. Tradicijas. Kultūrą. Globalizacija siekia kontroliuoti. Gamtos tikėjimai moko pažinti. Globalizacija kuria struktūras. Gamtatikystė kuria santykius.

Ritualas šioje vietoje tampa ne tik dvasine praktika, bet ir socialine priešprieša. Kasdienėje, hierarchinėje, struktūruotoje tikrovėje žmogus turi vaidmenį, statusą, funkciją. Rituale visa tai laikinai ištirpsta. Atsiranda ribinė erdvė arba slenkstis – riba, kuria peržengus visi tampa lygūs, kur patirtis tampa svarbesnė už statusą, kur galima iš naujo pajusti ryšį su visuma. Tai galioja ne tik bendruomeninėms apeigoms, bet ir asmeninėms patirtims – sapnams, vizijoms, tylos akimirkoms miške.

Tai – priešprieša sistemai, bet ne per konfliktą, o per alternatyvą.

Ir vis dėlto, jei norime realios įtakos, turime pripažinti vieną dalyką: vien „laukiniškumo“ nepakanka.

Gamtos tikėjimų stiprybė yra jų neprisitaikyme. Tačiau jų įtaka atsiranda tik tada, kai jos bent iš dalies randa būdą veikti pasaulyje. Ne tapti sistema, bet įeiti į ją tiek, kiek reikia. Kurti tinklus, bendruomenes, iniciatyvas. Išlaikyti savo esmę, bet tuo pačiu sugebėti būti išgirstiems.

Tai nėra lengva pusiausvyra.

Tačiau galbūt būtent čia ir slypi mūsų užduotis – ne kurti naujas institucijas, kurios pakeistų senąsias, bet kurti gyvus, funkcionuojančius ryšius, kurie pamažu keistų pačią pasaulio logiką.

Mes nesame čia tam, kad nugalėtume globalizaciją. Mes esame čia tam, kad kiekvieną dieną primintumėm, jog pasaulis yra daugiau nei sistema. Kad po visais tinklais, struktūromis ir technologijomis vis dar yra Žemė, mūsų mylima Žemyna.

Gyva.

Ir kol žmogus dar pajėgus ją jausti po savo kojomis – tol yra vilties, kad globalus pasaulis nesugebės atimti iš žmonijos jų šaknų.