Kovo 6-ąją Jonas Vaiškūnas švenčia savo 65-ąjį gimtadienį – Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnokosmologas, muziejininkas, Romuvos vaidila, publicistas, Alkas.lt leidėjas ir vyriausiasis redaktorius – yra ką apmąstyti. Jubiliatą kalbina Alkas.lt žurnalistė Ditė Česėkaitė.
– Kaip įprasta iškilių sukakčių proga, derėtų kalbėtis apie titulus, pasiekimus, nuveiktus darbus, bet jūs pasiūlėt kitą temą – apie kiekvieno mūsų pareigą ir atsakomybę tautai, apie tikėjimo prasmę, apie gyvenimo tęstinumą… Kodėl?
Jonas Vaiškūnas: – Nes aš esu protėvis.
– Kaip suprantu, tai nesusiję su žmogaus amžiumi, tai – būsena?
– Taip, tai mano vidinė būsena, kuomet pradėjau suprasti, kad gyvenimas nėra to vieno žmogaus, todėl jis ne šiandien prasideda, ne šiandien ir baigsis. Ir aš nesu tik Jonas Vaiškūnas, gimęs 1961-aisiais, ne man vienam priklauso tie mano nugyventi 65-eri metai. Aš perėmiau gyvybės giją ir galią iš tų, per kuriuos atėjau, tad ir man suteikta pareiga tęsti gyvybę ir perduoti ją savo vaikams.
Senovės kinų išminčiai buvo teisūs, sakydami, kad žmogaus gyvenimo ratas apsisuka 60-aisiais jo žemiško gyvenimo metais: tai patvirtina jausmas „lyg būtum miręs“ ankstesniam sau – savo puikybei, savo skubėjimui, savo „dar spėsiu“. Kadangi šiuo požiūriu jau lygiai 5-erius metus esu miręs – aiškiai skiriu Šviesą ir Tamsą, matau, kas yra laikina, o kas – tikra ir amžina, ką reikia ir ko nereikia daryti…
– Kas yra tikra ir amžina? Šventumas? Kas tai, kur jis prasideda ir kokia yra jo esmė?
– Šventumas glūdi reikšmingume, tiksliau – sureikšminime. Jausmų ir sielos sureikšminti dalykai tampa pakylėtais, įgyja neįtikėtinų galių, turi savyje tai, ko neturi paprasti kasdieniai daiktai ir reiškiniai – sureikšmintieji kelia ūpą. Žemiškojo pasaulio daiktų siela yra jų šventumas, kuris iškyla virš jų, įprasmina juos ir tampa dvasine tikrove.
Žemiškasis pasaulis sėkmingai gali gyvuoti ir be mūsų pastangų, dvasinis pasaulis – ne, nes jis yra ne vienos žmonių kartos puoselėtas bendruomeninis kūrinys. Be amžius trunkančių atkaklių žmonijos pastangų jis neįmanomas, taip pat, kaip ir kultūra. Žmonėms gausinant šventumą, šventumas pakylėja, įgalina ir išlaisvina žmogų.
– Jorės šventė jūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Kas Jorė jums yra šiandien: tradicija, apeiga, šventė, bendruomenė?
– Taip, Jorė man labai svarbi. Jorė žmonių sambūrį paverčia bendrų vertybių susieta bendruomene: kai ypatingu laiku ypatingoje vietoje susibūrusieji pajunta su gamta ir vienų su kitais suderintus savo kūno ir sielos virpesius.
Šiemet balandžio 25-26 dienomis rengiame jau 30-tą Jorės šventę, kaip ir kasmet, toje pačioje vietoje – Kulionyse. Jorė – mūsų protėvių tikrieji Naujieji metai, pirmosios pavasario žalumos, gyvybės prisikėlimo šventė, kasmetinio gamtos rato pradžia.
Mudviejų su Daiva (Daiva Vaiškūniene, – D. Č.) ilgametės pastangos išlaikyti kasmetinį nenutrūkstamą Jorės šventimą toje pačioje vietoje užgimė iš sąmoningo apgalvoto siekio atgaivinti senojo baltų tikėjimo papročius ir plačiai juos paskleisti. Ir tai pavyko – Jorė iš Kulionių išplito Lietuvoje ir už jos ribų. Džiugu, kad pasipylė Jorės ir Joriai, Jorigės ir Jorūnės… Ir šiam žaliam jaunimui Jorės šventė jau tapo prigimtine.
– Jūs esate muziejininkas, mokslininkas, bet kartu ir Romuvos vaidila. Kaip suderinate žinojimą ir tikėjimą?
– Mokslas yra būdas proto pastangomis nuosekliai pažinti pasaulį ir paaiškinti jo reiškinius. Mokslo žinojimo laukas nuolat plečiasi. Tačiau mokslas nepajėgus duoti galutinius atsakymus žmogui į visus rūpimus svarbiausius klausimus čia ir dabar. Gana trumpai gyvenančio žmogaus netenkina mokslo pažadai apie sparčią mokslinio žinojimo pažangą ir galimybę apie svarbiausius būties klausimus gauti atsakymus neapibrėžtoje ateityje.
Visi svarbiausi atsakymai, padedantys žmogui gyventi prasmingai, reikalingi dabar – šiame gyvenime, o ne ateityje. Būtent tokius atsakymus į svarbiausius būties klausimus ir siūlo tikėjimas/religija, iš turimų žinių visumos kurianti mitinį pasaulėvaizdį, pajėgų paaiškinti žmogaus būties prasmę, suteikti tvirtybės ir pasitikėjimo gyvenimo kelyje.
– Kalbėdami apie tapatybę, jūs dažnai pabrėžiate kalbos reikšmę. Kodėl kalbos klausimai jums yra tokie svarbūs?
– Todėl, kad kalba nėra tik „susikalbėjimo priemonė“, nors ir daug kam taip atrodo. Kalba yra sureikšminimo ir šventumo palaikymo įrankis. Jei ardai kalbą, ardai žmogaus santykį su tauta, su valstybe, su tapatybe. Dažnai girdžiu – kelios raidės ar keli papildomi diakritiniai ženklai – tai tik smulkmena, kuri niekam nepakenks. Smulkmena, jei nematai visumos. O kalba yra tautos ženklų ir prasmių darni visuma.
Kai pradedama ardyti tą darną, po truputį yra ir prasminiai ryšiai, o galiausiai galime prarasti prasmę. Istorija rodo: demarkacinės linijos pirmiausia atsiranda žmonių galvose, o tik paskui žemėlapiuose. Ir išlieka jos žmonių galvose, net ir ištrynus jas iš žemėlapių.
– Dar viena iš jūsų tyrimų krypčių – lietuviškasis Zodiakas. Ar jis lietuviškas todėl, kad tauta savaip matė ir suvokė dangaus šviesulius? Ko jis šiandien moko šiuolaikinį žmogų?
– Lietuviškasis Zodiakas liudija, kad mūsų tauta turėjo savąją dangaus sampratą, bet jau daug prarasta. Tačiau vis dar turime galimybę atkurti savo dangiškąją žiniją su savais dangaus ženklais. Ne tam, kad pasipuikuotume, o dėl tautos darnos, kad atnaujintume kelią į savo sielos namus. Nes žmogus, kuris apie save mąsto vien svetimais ženklais, pamažu ima misti svetimais vaisiais, gyventi svečiame pasaulyje, praranda tvirtybę. Ir tada apninka jausmas, kad savas kelias yra „per siauras“, „per senas“, „nepatogus“, „niekam tikęs“, o gal iš viso net nėra to savojo kelio?..
O pasirodo, kad vietinė vaizduotė buvo įgali kurti pati, o jei ką perimdavo, buvo pajėgi perkurti. Ir tai – jos gyvybingumo liudijimas, buvimo ženklas. Tauta gyva tol, kol ji geba būti savimi: ar prispausta, ar, atvirkščiai, gundoma patogumų, – bet pat savimi.
– Jūs įkūrėte ir vadovaujate portalui Alkas.lt. Ar šis darbas jums yra visų pirma žurnalistika, ar tai – ir nenutrūkstanti kova, kasdienė sargyba ir tarnystė?
2011 metais įkurtas Alkas.lt bando būti tautinės kultūros, lietuvių kalbos, istorinės atminties, Lietuvos valstybingumo sampratos, tautinės tapatybės sargybiniu. Kartais atrodo, kad ši veikla panaši į gynybinę kovą, bet gal geriau čia tinka kitas žodis – budėjimas. Ne vien tiesiogine šio žodžio prasme, nes kai apima miegas, stengiesi neužmigti, plačiau atverti akis, stebėti, suprasti. Budėjimas ne vien šia prasme – reikia nuolat budėti, kad spėtum prireikus gintis ir ginti tautą, tėvynę, kalbą, tikėjimą ir kultūrą.
– Jeigu atsigręžtumėte atgal: kurie laimėjimai jums atrodo didžiausi, kas yra įvykę svarbiausia?
Jei trumpai pristatinėčiau svarbiausias žemiškus veiklas ir jų subrandintus vaisius Lietuvai, tuomet išskirčiau štai ką:
1986-1990 m. – įsitraukimą į etnokultūrinį (per VU istorikų folkloro ansamblį) bei paminklosauginį (per „Talkos“ klubo įkūrimą) judėjimą, atvedusį prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigimo, bei Sąjūdžio veikoje – apvainikuotoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.
1987-1998 m. – dalyvavimą Lietuvos etnokosmologijos centro (vėliau muziejaus) kūrimo iniciatyvinės grupės veikloje, apvainikuotoje išskirtinio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrimu ir etnokosmologijos kaip tarpdalykinės mokslo srities įsitvirtinimu.
1992 m. – straipsnio „Sodas ir visata“ apie tradicinių šiaudinių sodų kosmologiją paskelbimą žurnale Liaudies kultūra (1992, Nr. 4), pagrindusio lietuviškų šiaudinių sodų kosmologinį bei apeiginį unikalumą ir galiausia atvedusį į sodų tradicijos atgimimą ir tarptautinį pripažinimą UNESCO lygmeniu.
1997-2026 m. – tradicinės Jorės šventės atgaivinimą Molėtų rajono Kulionių kaime, įgalinusį šios šventės sklaidą ir plėtrą visoje Lietuvoje.
1998-2000 m. – ryšio tarp lietuviškų Zodiako dangaus ženklų ir pagrindinio kosmologinio mito atkūrimą, davusį postūmį meniniam šių savitų ženklų įprasminimui ir kultūrinei sklaidai bei paskatinusį Baltarusijos ir kitų šalių mokslininkų susidomėjimą ir šios srities tyrimų plėtrą.
1994-2005 m. – išsami lietuviškų verpsčių simbolikos studija „Verpstė ir visata“, atskleidusi ir pagrindusi lietuviškų verpsčių ir prieverpsčių simbolių kosmologiškumą (Liaudies kultūra, 2005, Nr. 1, Nr.2).
2001-2026 m. – senovės baltų religinės bendrijos „Baltų tikėjimo Molėtų bendruomenė Romuva“ įsteigimą ir įsijungimą į baltų religijos atgaivinimo veiklą, atvedusią į jos valstybinį pripažinimą.
2007 m. – pirmosios pasaulinės etnoastronomų ir archeoastronomų konferencijos „Astronomija ir kosmologija liaudies tradicijose ir kultūros pavelde“ (Astronomy and Cosmology in Folk Traditions and Cultural Heritage) surengimą Lietuvoje (Klaipėdos universitete).
2011-2026 m. – Alkas.lt internetinio portalo kaip vieno iš alternatyviosios žiniasklaidos pradininko įsteigimas ir plėtojimas.
O man pačiam kaip žmogui svarbus asmeninis žmogiškasis laimėjimas – išlikti savimi, neišduoti savo sielos namų. Visada to laikiausi. Nežinau, ar pavyko, nes pagundų visada yra: prisitaikyti, kad būtų patogiau ir ramiau, pasakyti „švelniau“, praleisti negirdom, nutylėti, išsisukti, pritarti pataikaujant. Didžiausias laimėjimas būtų taip negyventi, kad turėčiau teisę ir galimybę nuoširdžiai to paties mokyti savo vaikus ir anūkus.
– Jūsų šūkis yra „Aš esu protėvis“. Ko palinkėtumėte amžininkams ir būsimoms kartoms?
Man visada buvo artima garsaus prancūzų antropologo Klodo Levi-Stroso (Claude Lévi-Strauss) ištartis – laikykite mane Don Kichotu. Donkichotiškumas jam – tai „neapleidžiantis noras iš už dabarties šydo susigrąžinti praeitį“. Aš sakyčiau: tai ir yra tas ryšys, ta protėvio laikysena – ne tik praėjusių „gerų laikų“ ilgesys ir ne tik gražūs pasakojimai apie juos, bet ir kantrus pasišventimas, darbas ir kova siekiant, kad kadainykščiai dvasinės kultūros klodai neliktų užrakinti ir netaptų nebyliais. Kad jie vėl bylotų mūsų širdims – atsakomybę, meilę, pasitikėjimą, stiprybę ir vienybę.
Kad visa tai išsaugotumėm ir perduotumėm ateinančioms kartoms, turime būti savimi, neleisti savęs perkeisti. Kas bus toks kaip tu, jei tu būsi kaip visi? Laikykis to paties, ko laikėsi protėviai. Laikykis ir išliksim. Laikykis ir tamsa pasitrauks.
