Šiemet vasario 10 d. sukako 150 metų nuo Prano Vaičaičio gimimo, rugsėjo 9 sukaks 125 metai nuo jo mirties.
Pranas Vaičaitis
Jis nebuvo žurnalistas, bet gal ir būtų keista to meto žmogui taikyti šiuolaikines profesines sąvokas. Tačiau jis buvo vienas iš atgimstančio lietuvybės sąjūdžio žmonių, viešosios kalbos kūrėjas.
Jo eilėraščiai buvo spausdinami leidiniuose, kurie tuo metu atliko ir kultūrinę, ir tautinę funkciją, buvo susiję su tautiniu atgimimu, pvz.: „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Ūkininkas“.
Be tokių žmonių profesionali žurnalistika Lietuvoje būtų augusi daug sunkiau ir ilgiau. Jo eilės, meilė Lietuvai ir jausmo gilybė brandino žodį, kuris tuo metu vėrė išraiškos galimybes užgimstančiai lietuviškai žurnalistikai. Nuo Prano Vaičaičio mirties 1901 m. iki Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos įkūrimo Kaune 1922 m. buvo likę dvidešimt vieni metai…
Gyveno 25 metus. Parašė kelias dešimtis eilėraščių. Neturėjo laisvos Tėvynės, kurioje galėjo skleistis jo talentas. Nespėjo sukurti šeimos. Nepadarė karjeros.
Tačiau sunkiausiomis XX amžiaus Lietuvos istorijos akimirkomis lietuvių kartos augo su jo vardu ir jo eilėmis. „Yra šalis, kur upės teka…“ – koks lietuvis nežino šitos eilutės?
Kuklus poetas. Nedidelis kūrybinis palikimas. Bet peilio irgi nėra daug. O jo daromos žaizdos gilios. Žodis yra nematomas ir neapčiuopiamas, bet nuo jo viskas prasidėjo.
Kokius klausimus mums šiandien kelia Vaičaitis? Ką jis mums sako? Ne apie save? Apie mus?
Vaičaitis tarsi sako, kad didybę (o gal Tėvynę?) kuri tada, kada tavo gyvenime nėra žodžio „daug“. Ir kai reikia kurti nuo pradžios. Nes jo trumpo gyvenimo metu mūsų tauta:
– Jau šimtmetį neturėjo valstybės
– Neturėjo laisvos spaudos. Spauda lietuviškais rašmenimis buvo uždrausta.
– Neturėjo lietuviškų mokyklų. Gimtoji kalba mokyklose buvo uždrausta.
– Neturėjo lietuviškos aristokratijos ir inteligentijos. Aristokratija buvo galutinai sulenkėjusi, o inteligentų sluoksnis peršviečiamas.
– Neturėjo vilties. Nes nebuvo jos šviesos šaltinio.
Kas lieka tautai, kai ji neturi valstybės? Lieka kalba. Lieka tai, ko neįmanoma konfiskuoti – žodis.
Taip. XIX amžiaus pabaigoje Lietuva gyveno be valstybės. Tačiau ji dar turėjo kalbą. Dar buvo keliolika žmonių, kurie suprato – kol kalba gyva – dar ne viskas prarasta.
Lietuvių kalba buvo stumiama į paraštes
Ji buvo laikoma kaimo kalba, ne aukštosios kultūros, ne administracijos, ne mokslo kalba. Išsilavinę žmonės dažnai rinkdavosi kitas kalbas – patogesnes, garbingesnes, saugesnes.
Pranas Vaičaitis irgi buvo išsilavinęs žmogus. Jis galėjo pasirinkti saugesnį kelią. Galėjo nutylėti. Galėjo prisitaikyti. Tačiau jis rinkosi kurti lietuviškai. Ir jo eilėse jaučiama ne tik lyrika, bet ir stiprybė. Meilė. Jausmas, kurį kartais sunku apibūdinti vienu žodžiu.
Ne todėl, kad taip buvo lengviau. Ne todėl, kad tai užtikrino šlovę. O todėl, kad jautėsi lietuvis esąs. Todėl buvo teisinga kurti lietuviškai.
Kai nėra valstybės, kalba tampa jos vieta. Ji tampa erdve, kurioje gali gyventi laisvė, atmintis ir orumas.
Vaičaičio kūryba nebuvo sudėtinga ar giliai filosofinė. Jo kalba skaidri, aiški, artima žmogui. Tačiau būtent ši paprastumo ir aiškumo laikysena turėjo didelę reikšmę. Jis parodė, kad lietuvių kalba gali būti poezijos kalba. Ji gali perteikti ne tik buitį, bet ir jausmą, idealą, vidinę kovą, meilę tėvynei.
Tai buvo daugiau nei literatūra. Tai buvo vertės atkūrimas ir proveržis į kitokią ateitį.
Vaičaitis kalbai suteikė ne tik grožį – jis suteikė jai orumą. Jis padėjo lietuviui nebesigėdyti savo kalbos. O kai žmogus nustoja gėdytis savo kalbos, jis pradeda kitaip galvoti ir apie save.
Tauta nėra tik žmonių suma. Tauta atsiranda tada, kai žmonės pradeda mąstyti bendra kalba apie bendrą likimą bendroje valstybėje. Kai atsiranda bendras jausmas, bendra istorija, bendras atpažinimas ir bendras žodis.
Politikai kuria institucijas.
Poetai kuria tautą.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje poetai buvo ne tik kūrėjai – jie buvo tautos žadintojai. Jų žodis brandino savivertę, jautrumą, atsakomybę. Jie sunkiausiu tamsos metu suprato, kad lietuvių kalba turi būti išgirsta ir apginta. Be to valstybė negali atsirasti. Atsiradusi – neišlieka. Tą pamoką mums davė senoji Lietuva.
Šiandien mes turime valstybę
Turime institucijas, įstatymus, vėliavą, himną. Bet kuklus poetas Pranas Vaičaitis iš tos jau labai tolimos XIX–XX amžių sandūros mūsų tebeklausia – kaip vadinasi ta šalis?
– kaip tenai šneka jos žmonės?
– kokios dainos ten skamba po kaimus?
– kas užstos už garbę lietuvių?
Ir klausimas lieka tas pats – ar branginame tą, ką turime? Kalbą. Tautą. Valstybę. Ar suvokiame, kad branginti reiškia ne tik iškilmingai paminėti valstybines šventes, bet pirmiausiai padėkoti. Padėkoti tiems žmonėms, kurie nebijojo lietuviškai kalbėti, tautą žadinti ir valstybę kurti tamsiausiomis valandomis.
Sovietų okupacijos laikais, kai dar buvau vaikas, man mama minėdavo dviejų lietuvių poetų – Maironio ir Vaičaičio pavardes. Skaitydavo jų eilėraščius. Taip, iš lūpų į lūpas, buvo kuriamas tautos paprotys visais laikais. Mamos perduodavo vaikams žodžius, kuriuos širdimi užrašydavo tautos dainiai.
Prisiminti, gerbti ir mylėti Praną Vaičaitį šiandien reiškia ne tik minėti sukaktį. Ne tik aplankyti kapą. Ne tik pastatyti dar vieną paminklą. Pirmiausiai reiškia kalbėti lietuviškai. Saugoti kalbą nuo lėkštumo ir abejingumo. Reiškia branginti dailiąją literatūrą ne tik kaip privalomą mokyklinę programą, bet kaip gyvą šeimos ir tautos paprotį.
Pranas Vaičaitis gyveno be valstybės, bet su kalba.
Kol kalba gyva, gyva ir tauta. Kol gyva tauta, ji turi Tėvynę. Jei yra Tėvynė, valstybė – tik laiko klausimas.
Prano Vaičaičio Lietuvoje nėra daug. Tikro poeto daug ir neturi būti.
