Ir vis dėlto lietuviai ir kitos garbingos Lietuvos tautos turėtų pagaliau pasistatyti Tado Kosciuškos paminklą Vilniuje – virš Lauryno Gucevičiaus suprojektuoto rotušės bokšto! Manau šiandien, 280-tąjį Kosciuškos gimtadienį.
Kodėl Kosciuškai, o ne Jokūbui Jasinskiui, kuris 1794-aisiais Vilnių iš maskvėnų išvadavo, dėl jo kovėsi?
Todėl, kad būtent Kosciuška tapo lietuviams laisvės, žmogaus kilnumo ir pasiaukojimo, piliečių lygybės ir brolybės simboliu.
Kodėl virš Vilniaus rotušės bokšto?
Todėl, kad Vilniaus rotušėje 1794-aisiais posėdžiavo sukilusiam kraštui vadovavusi Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba, nuo rotušės laiptų jos nariai skelbė tautai savo atsišaukimus ir Kosciuškos universalus.
Todėl, kad pats architektas Gucevičiaus, 1794-aiaisi vadovavęs Vilniaus miestiečių gvardijai, tokiai idėjai greičiausiai būtų pritaręs. Pirmajame Vilniaus rotušės projekte jis buvo numatęs bokštą su tuometinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto skulptūra.
Tačiau Maskvai paklusęs ir Gegužės 3-iosios Konstituciją išdavęs valdovas netrukus neteko lietuvių pagarbos. „Mums autoritetu tapo ne karalius, o Kosciuška“, – rašė Adomas Jurgis Čartoriskis, 1792-aisiais stojęs į LDK kariuomenę ir ėjęs kautis prieš Maskvą.
Reprodukcija iš: E. Budreika, Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954 m. | vilniausrotuse.lt nuotr.
Vis pagalvoju: kodėl Kosciuška buvo tapęs lietuviams išskirtinai svarbia asmenybe? Kodėl būtent jam – Kosciuškai, Kosciuškėliui – skirtos lietuvių liaudies dainos?
– Prašom prašom, pons Kosciuška,
Rusą vajavoti.
– Rusas turi daugel vaisko –
Negaliu valioti.”
– sakoma vienoje jų.
Beje, iki šiol nesame išlikusių lietuvių liaudies dainų apie Kosciušką palyginę su lenkų, baltarusių dainomis, jei tokių turima.
Gal lietuvius veikė paties Kosciuškos pabrėžiamas lietuviškumas? Lietuvos Aukščiausioji Taryba skelbė lietuviams adresuotą, jų lietuviškąjį patriotizmą žadinantį „tėvynainio“ Kosciuškos laišką. Vertė į lietuvių kalbą ir spausdino jo universalus.
Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius, žadindamas sukilusių lietuvių kovos dvasią, 1794-ųjų pamoksluose pabrėždavo, kad „Kosciuška – kaulas iš mūsų, lietuvių, kaulų, kraujas ir mūsų kraujo“.
Beje, Kosciuškai mirus, 1817-ųjų lapkritį ir gruodį visoje Lietuvoje jis buvo iškilmingai pagerbtas kaip tautos laisvės herojus.
Ukmergėje buvęs miesto burmistras Martynas Mackevičius sakė kalbą „gausios miestiečių ir žemdirbių klasės vardu“. Kreipdamasis į velionį teigė: „Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos jų kartos bus laiminamos tavo vardu“.
Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje Trakų pavieto maršalka Mykolas Juozapas Riomeris tąsyk kalbėjo:
„Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė – kitas, amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam atiduodama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Juk kai panorės tėvai ir motinos savo vaikus prie dorybių paraginti ar mokytojai savo mokiniams tėvynės meilę įkvėpti, ar vadai karių rikiuotes mūšiui paskatinti, kur dar, jei ne Tado Kosciuškos darbuose ir gyvenime, jie atras gentainiams nuostabiausią pavyzdį? Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Nemirtingoji dvasia, kurios didis vardas visada bus minimas su pagarba, pažvelk! Tai Lietuviai, tavo kraštiečiai, norėjo Tau paprasto bajoro kalba parodyti tikrą ir neblėstančią Brolių meilę. Priimk maloniai šį paprastą, iš Tėvynės gėlių nupintą Lietuvišką vainiką ir pridėk jį prie laurų, kuriais visas pasaulis garbingus Tavo smilkinius puošia! Ilsėkis amžinai Gentainių širdyse!“
Vilniaus žydai „susirinko melstis už Generolo Kosciuškos sielą į didžiąją Mokyklą”: čia griežiant aštuonioms muzikantų poroms kantorius giedojo Kosciuškai parašytą hebrajiška giesmę.
Sostinės musulmonai gedulingoms pamaldoms susiėjo į savo mečetę Lukiškėse: pamaldose dalyvavo Vilniaus gubernijos valdžia, lietuvių bajorijos vadovai, žymiausios damos, katalikų kunigai, aukšto rango totorių tautos karininkai bei kunigaikščiai.
Mula Danielius Šablovskis kreipėsi į susirinkusius:
„Broliai Musulmonai! Garbingieji šios Tėvynės, kurioje gyvenate, Sūnūs! Nereikia Jums minėti neapsakomų didžio vyro Tado Kosciuškos dorybių, narsos ir nuopelnų, nes jo vadovaujami tai matėte ir kartu su juo kovėtės už tėvynę“.
Ir po šimtmečio – 1919-aisiais – Stasys Šalkauskis tvirtino:
„Tado Kosciuškos heroizmas Lietuvos visuomenei turėjo atnaujinamąją galią. Lietuva galėjo pasiguosti, kad ji krito su kalaviju rankoje ir laisvės meile širdyje - užmiršti tai reikštų nugrimzti į savo negarbę.“
Taigi.
Londono graverio Džeimso Hopvudo (James Hopwood) sukurtas Kosciuškos portretas, išleistas Paryžiuje 1842-aisiais – brangi kolegų dovana.
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
