Humanistinis naratyvas klaidina: etika – tai ne apie „nieko neįžeisti“. Tai apie tai, ką vertinti kaip gera, o ką – kaip bloga. Atitinkamai egzistuoja karių etika ir teroristų etika, pirklių etika ir pacifistų etika.
Tačiau kokia tuomet yra „pagoniškoji“ etika? Išskirsime „pagoniškąsias“ etines vertybes ir naudosime jas kaip įrankį vertinant ištisą eilę stambių šiuolaikinių fenomenų.
Trinkūnas ir Jorkas
Praeitą sausį sukako dvylika metų, kai Anapilin išėjo lietuvių „Romuvos“ įkūrėjas ir vadovas Jonas Trinkūnas (1939–2014). Laikas prisiminti idėją, kuri jam rūpėjo nė kiek ne mažiau negu senųjų baltų dievų ir deivių kulto atkūrimas.
Dešimtajame dešimtmetyje, pakilimo laikais, jis dirbo universiteto etikos dėstytoju, ir susirūpinimą etikos klausimais išsaugojo iki pat paskutinių dienų. Likus kelioms savaitėms iki mirties jis baigė rašyti „Lietuvių išminties knygą“, o apie darbą prie jos įkvėptai pasakojo jau per 1-ąją Baltų krivūlę 2011 metais.
Jo paties apibendrinimų ten buvo visai nedaug – pagrindinę dalį sudarė rūpestingai atrinkti ir į devynis teminius skyrius suskirstyti pasakojimai iš žodinio liaudies paveldo. Per visą knygą „raudona gija“ eina būtent etikos, amžinosios moralės tema: kas gera ir kas bloga, ką daryti ir ko nedaryti – žvelgiant iš ankstesnių kartų sukauptos kolektyvinės patirties perspektyvos.
„Lietuvių išminties knyga“ pasirodė kitais metais po jos sudarytojo mirties – 2015-aisiais. Ypač iškalbinga tai, kad lygiai tais pačiais metais Vakaruose pasirodė visiškai komplementari, daugiau kaip 400 puslapių apimties knyga „Pagoniškoji etika“.
Jos autorius – artimas „Romuvos“ bičiulis ir Vakarų akademinis mokslininkas-religijotyrininkas Maiklas Jorkas (Michael York) (pavardė suanglinta iš Jurkšaitis – taip vadinosi jo senelis, emigrantas iš Lietuvos). Dar anksčiau, 2003 metais, jis buvo išleidęs knygą „Pagoniškoji teologija“, o palyginti neseniai, 2019-aisiais, – ir knygą „Pagoniškasis misticizmas“.
Visi šie leidiniai yra akademiniai, su atitinkamu moksliniu aparatu, plačiu tyrimų horizontu ir recenzijomis autoritetinguose Vakarų leidiniuose. Pats Jorkas, kaip ir Trinkūnas, yra gimęs 1939 metais ir tebėra gyvas.
Kruopštus abiejų knygų (o Jorko atveju – ir kitų dviejų jo knygų) perskaitymas bei tvarkingas jų įvedimas į mokslinę apyvartą dar, tikėtina, laukia ateityje (priminsime, kad „Pagoniškoji teologija“ lietuvių kalba buvo išleista 2008 metais). Toliau norėtųsi pažymėti, kokias „pagoniškosios etikos“ vertybes išskiria Jorkas ir Trinkūnas.
Etika: apibrėžimas ir Jorko požiūris
Pagal autoritetingosios „Britannicos enciklopedijos“ formuluotę (į ją, pavyzdžiui, Trinkūnas remiasi savo ankstesnėje knygoje „Senosios lietuvių religijos kelias“, kai paliečia religijos apibrėžimo klausimą), etika tiria, kas yra morališkai gera ir bloga, kas morališkai teisinga ir klaidinga, ir ši sąvoka taip pat taikoma bet kuriai moralinių vertybių ar principų sistemai arba teorijai.
Apskritai imant, etinės problematikos iškėlimas pagonybės (etninio religingumo) srityje yra neabejotinai naujas rakursas, kuris gerokai koreguoja ir krikščionybės įkvėptą masinį požiūrį į „pagoniškąjį“ kaip į kažką tamsuolišką / nevaldomą / nerefleksyvų, ir neopagoniškąjį požiūrį, susitelkiantį į politeizmą ir atitinkamą ceremonialumą.
Klausimas gali būti keliamas taip: kas būtent „pagoniškojo“ yra perimta mūsų šiuolaikinėn tikrovėn ir kaip tai atpažinti per vėlesnius religinius-etinius sluoksnius. Juk, kaip žinoma, kiekviena vėlesnė, nugalėjusi religija viską, kas gera, linkusi sieti su savimi, o visa, kas bloga, „atiduoti“ savo nugalėtai pirmtakei. Pavyzdžiui, krikščionybė nuosekliai stengėsi su pagonybe susieti nesaikingumą, nenuoširdumą, palaidumą, bedvasiškumą ir pan.
Prie pagrindinių pagoniškųjų „dorybių“ (angl. virtue) M. Jorkas priskiria tokias vertybes kaip Laisvė, Komfortas, Sveikata; jas jis laiko ne tik „pagoniškomis“, bet ir pirmapradžiai žmogiškomis (norisi pridurti: psichologiškai brandžiam, suaugusiam žmogui būdingomis).
Nesiimant čia jų lyginti nei su šiuolaikiniu Vakarų vertybiniu kontekstu, nei sieti su vertybiškai gana skirtingais „senais pagoniškais“ laikais – pažymėtina, kad minėtos vertybės pirmiausia būdingos šiuolaikiniams Vakarų neopagonims, prie kurių knygos puslapiuose visiškai nedvejodamas save priskiria ir pats autorius (kaip rašo, turintis 30 metų patirtį).
Ketvirtoji vertybė, apie kurią kalba Jorkas, yra Pagerbimas (worship) ir ją, kaip gana sudėtingą konceptą, jis dar suskaido į tris dalis: malonumas, vaisingumas, dosnumas.
Beje, nesunku įsivaizduoti (arba prisiminti, jei kam teko susidurti) tokį vakarietišką pagan–autonomistą, kuris nesivaržo saviraiškoje ir atidžiai rūpinasi savo (ir, kiek įmanoma, taip pat kitų) asmeninėmis ribomis, taip pat niekam ir niekuo neleidžia pažeisti ramios savo sveikatos būklės – tiek psichinės, tiek fizinės.
Trinkūnas: šeima, darbas, atliepiamumas
J. Trinkūnas į etikos sritį žvelgia kitaip. Jam referentinė grupė – ne šiuolaikiniai Vakarų (nepolitizuoti) neopagonys, bet dar visai neseniai gyvenę autentiški kaimiečiai.
7-ajame savo „Lietuvių išminties knygos“ skyriuje jis rašo: Žmogus manė, kad kosmoso sąranga buvo šeiminė, net dangaus šviesuliai buvę šeimos nariai“, „Liaudies dainose retai rasime „žmogų“ kaip tokį. Visada tai būna tėvas, brolis ar žentas, o moteris – motina, seselė ar martelė (p. 152, 153).
6-ajame skyriuje rašo: Pasaulis nuolat kuriamas darbu, bet darbas nėra vien mechaninis tam tikro uždavinio atlikimas. Darbas mūsų protėviams buvo gyvenimo būdas, apimantis visą žmogaus egzistenciją ir įvairias gyvenimo sritis. Liaudies dainos apie žemės darbus kupinos džiaugsmo ir pasididžiavimo darbo vaisiais (p. 127).
Tai svarbus ir ne iš karto pastebimas momentas, kai nuoroda į liaudies etiką (ir jos metaforos, tokios kaip „Saulė motulė, Mėnulis tėvelis“) legitimizuoja šias visiškai „bendras“ žmogiškąsias šeimos ir darbo vertybes, išvesdama jas iš krikščionybės globos (biblinis „teprilips žmona prie vyro“ ar Veberio (Weber) „protestantiškoji kapitalizmo etika“). Turėti šeimą ir nuoširdžiai dirbti, pasak Trinkūno, yra visiškai pagoniška, ir nebūtina socialiai bei ekonomiškai eiti „vienišiaus taku“.
Dar įdomesnis yra 5-asis „Lietuvių išminties knygos“ skyrius, kurio pavadinime pateikiami žodžiai iš liaudies padavimo: „Gerai darai – sau, blogai darai – sau“. Čia, regis, prie etinio lauko prieiname dar arčiau. Beje, tai kaip tik yra to „auksinio moralės dėsnio“ apraiška, kurį randame ir pas Kantą, ir beveik visose didžiosiose religijose.
Tačiau būtent pagonybėje (etninėje religijoje) šis principas persmelkia beveik viską, gerokai peržengdamas interpersonalinę, tarpasmeninę sritį. Pavyzdžiui, gudų kalėdinėje giesmėje (iš Hlybokaje rajono, netoli dabartinės sienos su Lietuva) dainuojama: Prašom dievulį vakarienei. / Ne tiek suvalgysi, kiek mums daugiau duosi. / Ne tiek išgersi, kiek mums daugiau pripilsi“ (Просім божаньку на вячэраньку. / Не столькі з’ясі, як нам больш дасі. / Не столькі вып’еш, як нам больш нальеш).
Čia matyti, kaip mainų principas buvo visiškai priimtinas seniesiems žmonėms (ir tiems, kurie vėliau buvo to senojo požiūrio nešėjai) ir sakralinėje srityje: aš atnašausiu (tam ar kitam) dievui auką – o jis mainais duos tai, ko prašau, atsidėkos, atsilieps.
Todėl jei tarpasmeninėje srityje šį principą galima vadinti geranoriškumu, tai platesnis jo taikymas reikalautų ir platesnės sąvokos, tokios kaip „atliepiamumas“. Esmė ta, kad atgarsis, atsakas, reakcija (taip pat ir pasekmė) visada bus. Čia iškalbingas pasakojimas „Lietuvių išminties knygoje“, kai vienas žmogus visą gyvenimą kitą koneveikė ir, pastarajam mirštant, atėjo atsiprašyti, o šis sakė išbarstyti plunksnas iš pagalvės vėjyje ir tada jas surinkti, ir taip gi pat ir visų į pasaulį paleistų žodžių atgal nesurinksi).
Čia nei besąlygiškas atsidavimas (indiškasis joginis „bhakti“), nei idiotiškas paklusnumas savavališkai „dieviškajai valiai“, bet veikiau gana „magiškas“ santykis, kai susiduria du subjektai (nors vienas iš jų gali būti stipresnis, kartais gerokai).
Tačiau, regis, ties atliepiamumu sustoti nederėtų. Kas dar galėtų būti (ir yra) aiškus „pagoniškumo“ žymuo šiuolaikiniame pasaulyje, aplink mus? Pagal ką būtų galima atpažinti „savąjį“, net jei jis pats šios mąstymo ir vertinimo „giminystės“ nė neįsisąmonina?
Grožis, Galia, Išmintis
Išskirkime dar tris charakteristikas. Jei vertiname ir pastebime aplink save šias savybes, tai darome visiškai „pagoniškuoju“ stiliumi.
Gražu – tai vizualu, ir tai įkūnyta. Tai nėra „už pasaulio“, ne įsivaizduojamame „dvasios pasaulyje“. Gražu – tai harmoninga (būtent tai, kas suharmonizuota, kaip rodo eksperimentiniai psichologai, mes ir suvokiame kaip tikrą grožį). Tai ir žmogus, ir tai, kas gamtoje (upelis čiurlena, pušys siūbuoja, liepsna užsisuka). Pažymėtina, kad lietuvių kalboje gražu išsiplėtė iki visai vertinamosios reikšmės – „gerai, puiku, malonu“.
Tarp žmonių gražu – pirmiausia yra kas jauna ir sveika, todėl impulsyvumas gali būti atleidžiamas (todėl gražiosioms leidžiama visa, o negražieji turi įrodinėti). Senovės graikai tam tikru metu nuėjo dar toliau: jų kalokagatijos sąvoka reiškė, kad išorinis grožis turi atspindėti vidinį grožį (žemėn juos, regis, nuleido Sokratas, dialoge „Puota“ parodęs, kad tai ne visuomet sutampa).
Galinga – bene svarbiausia gamtos charakteristika. Mums tai gali nepatikti, emociškai galime būti silpnesniojo ir nuskriaustojo (ar net suėsto, sudraskyto) pusėje – tačiau negalima neigti, kad taip yra ir kad tai neišvengiama; be to, visa gyvoji gamta būtent tuo pagrindu yra sukurta ir laikosi. Kai žavimės kažko ar kažkieno jėga / galia – aktyvuojame šią labai seną, evoliuciškai gilią gamtinę programą.
Jei kas nors nesistiprino ir nesustiprėjo – pats kaltas, nes neprotingas ir neapdairus. Tačiau, žinoma, esama ir vidinės galios – kaip prūsiškoje religinėje sąvokoje drūvis „tikėjimas, pasitikėjimas, tvirta įsitikinimo būsena“ (būsena, tvirta kaip „medis“, ąžuolas). Vidinė galia neleidžia silpnavališkai blaškytis nuo vieno stipriojo prie kito, bet verčia laikytis savo (ir tai ne apie „antpasaulinę“ dvasią, o vis dar apie visiškai žemišką, kūniškai vidinę savybę).
Išmintinga – tai ir apie labai refleksyvų elgesį su savo gyvenimo patirtimi, bet ir apie kartų patirtį. Anksčiau išmintingas pirmiausia buvo senuolis, savyje sukaupęs pirmtakų, kartų, protėvių išmintį.
Išmintis visada ne momentinė, ne impulsyvi – ji nurodo į tam tikrą ankstesnę trukmę. Išmintis yra žmogiška: tai ne „žaibo“ įžvalga (insaitas) iš už dangaus, bet pasirinkimas iš laiko ir patirties patikrintų ankstesnių situacijų sprendimų. Išmintį maža net išskaityti – reikia mokėti ją pritaikyti, nepadarant žalos. (Kita vertus, žinoma, esama ir momentinių „šamaniškų“ iniciacijų, bet tai atskira kalba.)
Nesunku įsitikinti, kad „antpasauliškai“ orientuotoms religijoms visos šios trys charakteristikos nėra tokios svarbios, o kartais ir visai mažai reikšmingos. Joms saldesnė yra kokia nors „dvasinė šviesa“ nei gražuolės (ar, tebus, gražuolio) grožis ar nuostabus gamtos reiškinys. Galiai (taip pat ir pinigų, valdžios aspektu) jos priešpriešina pomirtinę „kompensaciją“ (vieniems – „numirusiųjų prikėlimą“, kitiems – išmetimą iš persikūnijimų rato).
O išmintį niveliuoja „dieviškais“ skelbimais, save matant tik kaip retransliuotojus. Kaip matome, grožis, galia ir išmintis neatrodo jau tokiomis visai universaliomis vertybėmis pasaulyje. Jos pernelyg žemiškos, pernelyg „pagoniškos“, ir „antpasauliškumo“ mėgėjams jos kelia įtarimą. Nes kas šiomis trimis savybėmis žavisi ir jas vertina, tas atsiveria kažkam senam pagoniškam.
Šios trys charakteristikos galbūt ir būtų likusios abstrakčiai išvestos, jei ne mums teritoriniu ir etniniu požiūriu artimos senprūsių tradicijos liudijimas. Pasak kronininko S. Grunau, centriniame prūsų šventvietės alke augo visžalis ąžuolas, o jame buvo trijų dievų atvaizdai: viduryje – ugnebarzdis, rūstusis Perkūnas, šonuose – jaunuolis Patrimpas ir senolis Patolas. Iš pastarųjų dviejų Patrimpas rūpinosi gamtos augimu, o Patolas buvo mirusiųjų pasaulio valdovas.
Taigi būtent juose įsikūnijo šios trys vertybės: galia – Perkūnas, grožis ir jaunystė – Patrimpas, anapusinio pasaulio protėvių išmintis – Patolas. Už senprūsių erdvės ribų už grožį ir jaunystę galėjo atsakyti pavasarinis Ausenis (rytinių baltų „Аўсень“), o už išmintį ir protėvius – požeminis Velinas (arba moteriškoje hipostazėje – Aušra-Aušrinė ir deivė Veliona). Tai kaip tik tas atvejis, kai vertybė tiesiogiai įsikūnija dievybėje.
Natūralumas ir Savumas
Gražu, galinga ir išmintinga – pakankamai senos charakteristikos. Atliepiamumas apskritai glūdi žmonių tarpusavio ir jų sąveikos su pasauliu pagrinde (tai ir savotiškas „pagoniškasis elgesio imperatyvas“, grindžiamas mainais). Tačiau mūsų laikai priduoda ir savus akcentus.
Galime išskirti dar dvi charakteristikas, kurios gana aiškiai rodo, kad žmogus, linkęs jas vertinti, tuo pačiu krypsta senesniąja, „pagoniškąja“ kryptimi. Kalbame apie Natūralumą ir Savumą.
Natūralumas – tai kai vertini tai, kas labiau gamtiška ir mažiau pakeista technologijų ar net kultūros (tai kaip baltiškojo dūdmaišio lenktą burdoną galima surinkti iš atskirai ištekintų dalių, bet labiau buvo vertinama, kai iš rasto natūraliai išlenktos šakos). Kai vertingesniu laikoma tai kas meistro individualiai ir vienetiniu egzemplioriumi pagaminta, o ne masiškai štampuota.
Kai vertini buvimą apskritai arčiau gamtos (miškas, kaimas, natūralūs produktai) ir mažesnį pažeidžiamumą masinių socialinių ir informacinių poveikių atžvilgiu. Būtent gamta buvo „įkūnytas kosmosas“ (žvaigždės ir dangaus judėjimai, šventieji gojai, upių ir gyvūnų simbolizmas, nematomų būtybių buveinės).
Savumas – tai apie savojo, vietinio poliaus pasirinkimą opozicijoje „sava – svetima“. Prieš kadaise krikščionybės pradėtą globalizaciją nepasipriešinsi (kaip ir prieš urbanizaciją bei technologizaciją), tačiau kiekvieną kartą galima padaryti mažą pasirinkimą: sava ar svetima, mūsų ar jųjų.
Pati savumo sąvoka neabejotinai yra labai senų, dar gentinių laikų palikimas, kai savo „kolektyvinio kūno“ ribomis buvo rūpinamasi taip pat atidžiai, kaip šiandien rūpinamasi „asmeninėmis ribomis“.
Galime ir ne itin tiksliai nustatyti, kas iš tiesų yra „sava“, o kas – svetima, tačiau pats požiūris yra visiškai „pagoniškas“.
Priedas. Kaip taikyti
Aukščiau išskirtus, remiantis M. Jorko ir J. Trinkūno mintimis, du etinių „pagoniškųjų“ orientyrų „trejetus“ (grožis – galia – išmintis; atliepiamumas – natūralumas – savumas) galima taikyti ir labiau kasdienėse situacijose, identifikuojant tuos, kurie mąsto pagoniškai.
Tačiau juos galima taikyti ir stambesnėms sąvokoms bei fenomenams (kaip, beje, savo knygoje M. Jorkas ir daro, jos antrojoje dalyje).
- Dirbtinis intelektas. Kaip visų technologijų kvintesencija, tai yra kažkas išskirtinai tolimo natūralumui, todėl daug kam, kas natūralu, atrodo grėsminga. Kita vertus – kaip ir visos technologijos, tai stiprina žmogų (daro jį konkurencingesnį), suteikia jam daugiau galimybių. Ginčytinas tik pats poreikis taip prisotinti pasaulį galia, kuri dažnai yra įvairiakryptė, o kartais net ir be aiškaus (nekalbant jau apie aukštą) tikslo.
- Demokratija / diktatūra. Mažesnėse bendruomenėse (baltų krivūlė, graikų polis, sodininkų bendrija) demokratija yra visiškai natūrali, prigimtinė. Tačiau išplečiant iki milžiniškų mastelių – „peties“ pojūtis ir bendro sprendimo jausmas nyksta, o informacinių manipuliacijų laukas plečiasi. Taip pat ir tarptautinėje arenoje (bei sprendžiant daugelį vidaus klausimų) didesnę galią turi valstybės, pasižyminčios mažesne segmentacija.
- Lytis / genderis. Žmonės su alternatyviais seksualiniais polinkiais retkarčiais buvo fiksuojami net tradicinėje kaimo bendruomenėje, tad nedidelei žmonijos daliai tai atrodo visiškai natūralu, nors ir ypatinga bei netipiška. Kaimo aplinkoje į tokius žmones žiūrėta su supratimu, jų nestigmatizuojant – ir tai visai žmogiškas požiūris. O nenatūralu, tai dideliu mastu propaguoti (ar normalizuoti) „genderio pasirinkimą“.
- Imperializmas. Mažoms tautoms gali nepatikti (ir nepatinka) didžiųjų tautų dominavimas, tačiau toks yra gamtos dėsnis: silpnesnį suės (kaip vilkas suėda kiškį). Iš esmės, tokioje etinėje perspektyvoje nėra nieko antinormalaus stipriojo ekspansijoje silpnojo atžvilgiu. Tačiau silpnasis, norėdamas apsisaugoti, turi elgtis išmintingai ir būti šalia kito stipraus – tada bus pusiausvyra.
- Turizmas. Siekis kontempliuoti grožį, pabūti arti grožio yra natūralus žmogaus impulsas. Tačiau masinis (ne individualus) turizmas lydi beceremonė svetimo invazija į apgyventą erdvę, kai keičiasi ir vietinių gyventojų praktikos, ir pati „subtilioji“ vietos charakteristika. Dar intensyviau visa tai vyksta esant daugiau ar mažiau masinei imigracijai.
- Vartotojiškumas, materialumas. Žmogui būdinga žavėtis gražiais daiktais, ir per tokius daiktus gražėja ir aplinkinė erdvė. Tačiau pernelyg didelis prisikrovimas užtemdo žvilgsnį į visa kita, todėl tai yra neišmintinga. Kita vertus, kuo didesnė galia (galimybės, įtaka, ištekliai), tuo daugiau ne tik daiktų kiekio, bet ir jų kokybės. Todėl – tuos, kurių galia neauga, daiktų perteklius apsunkina (ir reikia reguliariai atsikratyti pertekliaus), o tiems, kurie turi galią, daiktai ir jų kokybė yra galios indikatorius.
- Ezoterika. Ne visi žmonės siekia išminties (kai kam, kaip rodo senas Smolensko padavimas, normalu krypti į valdžią ar į turtą), tačiau tas, kuris siekia, šiandien susiduria su margumu „žinių rinkoje“. Tradicinių, laiko ir kartų patikrintų žinių perdavimo neberasi, o šiuolaikiniai „guru“ dažniausiai veda į „antpasauliškumą“, toliau nuo gamtinio grožio ir jo šventumo.
- Globalizmas. Iš to, kuris veikia ir naudoja globalizaciją savo naudai, perspektyvos – kuo daugiau išteklių ir kuo platesnis aprėpties laukas, tuo didesnė galia, kurią per tai galima pasiekti (įtaka, pinigai, kontaktai). Tačiau tam, kuris toliau gyvena savo ir savo protėvių erdvėje, tai reiškia vietos ir jos charakteristikų perdirbimą pagal vieną, globalų kurpalių (unifikaciją), vadinasi – svetimo įnešimą.
- Individualizmas, atomizmas. Rūpinimasis tik savimi gali duoti gražių rezultatų: ir asmeniniame psichologiniame augime, ir išvaizdos tobulinime. Tačiau egoizmo skatinimas visos visuomenės lygmeniu – tai visuomenės atomizacija.
- Feminizmas. Jei mergina judri (aktyvi) – tai sveikatos ir jaunystės rodiklis, tai gražu ir traukia. Per Kupoles merginų ir vaikinų būreliai apsikeisdavo kandžiomis dainelėmis – tačiau tikslas buvo užkabinti ir patraukti, sukurti natūralią įtampą, kuri baigdavosi porų susidarymu. O lyčių karo kurstymas yra ir negražu (neapykanta subjauroja veidus), ir nenatūralu (tolina nuo giminės tęsimo).
Gudija, Minskas
