R. Vanagas. Apie skylę kultūroje ir kultūrą skylėje

Pradžiai tepasitarnaus geidžiamybė: kultūra – tai, kas gražu ir teisinga.

…Kultūros ministras Ignotas švystelėjo prošal kaip neaiškios kilmės meteoras, jam nebuvo lemta paskleisti savo teisybės plačiau nei kalviui Ignotui (iš storo pokarinio romano). Mano atminty iškart atgimė prieš kelerius metus sueiliuotas posmas:

Kalam, būrai, kalambūrą
Apie klestinčią kultūrą,
Kurioje šauniausiai maudos,
Kas kultūroj nesigaudo!

Vis dėlto savaitę savo poste tepratraukęs ministras, manding, vertas šiokios tokios padėkos. Jam, ir tik jam, pagaliau pavyko (akivaizdu – nesąmoningai) atkreipti tautos akis ir ausis į ligi tol nekaltai skambėjusį žodį „kultūra“, tiksliau – kas už jo slypi. O slypi, kaip netrukus įsitikinome, nebūtinai grožis.

Be to… Kieno, jei ne Ignoto, dėka ankstesnieji kultūros ministrai, nebūtinai autoritetų bokštai, sulaukė netikėtos progos pakelti savo politinius reitingus (idant neprarastų įtakos), pateikti save kaip etaloninius ministrus (kad ir ponas liberalas)?

Kažin ar tiek kartų juos matėme per visą valdymo laikotarpį, o dabar vos ne kasdien… Klausydamasis galėjai pamanyti, jog kultūra „jų laikais“ buvo apsipylusi vien baltais vyšnių žiedlapiais…

Televizijos ekrane žiūrėdamas į pasitikinčius bei nejuokais susirūpinusius ministrų veidus, nejučia prisiminiau Rašytojų sąjungos rinkiminį–ataskaitinį suvažiavimą, neginčytinai reikšmingą šalies kultūros gyvenimo įvykį. Kaip paprastai, laukėme savosios ministerijos vadovo: reta galimybė išgirsti jo nuomonę bei poziciją svarbiais klausimais, o jų buvo pritvinkusi pūliuojanti votis.

Bet ministras kaip tyčia negalėjo, jo pasiųstam viceministrui kažkas taip pat pakišo koją, o padėtį gelbėjęs smulkesnio rango asmuo vėlgi kažkur prašapo…

Smulkmena, bereikšmis sutapimas? Tarkime. Tačiau tąkart pasklidusi kolegų nuomonė „dzin ministerijai ta Rašytojų sąjunga“ nukrito ne iš dangaus…

Konvulsiškoje kultūros „galvų“ egzekucijoje bent man iš pradžių logiškai bei racionaliai nuskambėjo išeinančio (išeidinto?) ministro Šarūno Biručio mestelta frazė: be lėšų kultūros srity kažko labai ir nenuveiksi.

Na, pamaniau, dabar tai atsivers kloaka, užgrius kruša – vien rašytojų gildijoje kiek įsisenėjusių priekaištų ir nuoskaudų!

Bet šis ministro sakinys, labai ir labai keista, nesudomino į šventąjį karą pakilusių kultūros ir politikos aistruolių (kiti, natūralu, tam laiko  neturėjo: kas grojo – tas grojo, kas tapė – tas tapė…). Kažkas, tiesa, dar spėjo paminėti „klasikinę“ V. Čerčilio mintį, girdi, dėl ko karas, jeigu užmiršom kultūrą?

Tuo tarpu šurmulingas traukinys, akimoju prisikabinęs neginčijamos „kultūros bendruomenės“ iškabą, taip staigiai padidino greitį ir paleido tiek išmaniai organizuoto garo, jog visas tas burbulas (anksčiau būtumę sakę „maišas“) dėsningai prakiuro ir sprogo…

Ir ką pamatėme? Spalvingą karnavalą. Jame poromis ir pavieniui sukosi vadinamajame „kultūros lauke“ kartkartėm šmėkščiojančios kaukės: valdininkai, ekspertai, vadybininkai, nuomonės formuotojai, fondų ir projektų išmanytojai, įvairių komisijų nariai ir t.t.

Viskas lyg ir suprantama, kultūra kaip niekas kitas apima, gina, puoselėja pamatines žmogiškąsias, taigi ir nacionalines vertybes, tiktai kodėl niekas nė mur mur apie nedovanotinai (nusikalstamai?) per kelis dešimtmečius nustekentą jos stuomenį? Uždaromus knygynus ir kultūros namus, patyčias viešojoje erdvėje, skurstančią`kalbą, nei skaityti, nei rašyti nebesugebančius jaunus žmones?

Kodėl pirmajame plane manieringai plaikstosi panelė Politika? Partijos partijytės už jos nugaros taip nesunkiai atpažįstamos, kad jau net juokinga…

O aš, naivuolis, maniau, kad kultūra aukščiau politikos!

Ne man, provincialui, spręsti, kur nuplaukia didieji kultūros pinigų srautai: šalies įvaizdžiui kelti, prestižinėms parodoms, koncertams, komandiruotėms, premijoms, stipendijoms, intelektualiems europiniams projektams? Kam reikia, tas ir žino, jų pofesinės sąžinės reikalas…

Bet kurioj gi šito karnavalo (interesų rato) vietoj meno kūrėjai, dieną naktį šliaužiojantys ar plasnojantys paskui savąją idėją, širdis ir gyvenimus paaukoję „vardan tos“, tačiau dažnai nesulaukiantys net elementaraus atlygio?

Jei kažkiek kainuoja bulvė, vištos šlaunelė ar lašišos nugarkaulis, kodėl tik „nulio su kapeikom“ vertas eilėraštis, apsakymas, prisiminimų knyga? Štai visai neseniai „Metų“ žurnalas išsiuntinėjo autoriams atsiprašymus, jog redakcija nebeišgali sumokėti deramo honoraro…

Kiek teko patirti, išoriškai prašmatniuose Rašytojų sąjungos rūmuose jau daugelį metų į aplankus buvo segami raštai prezidentams, premjerams, ministrams. Ir ne dėl kokių nors ypatingų lengvatų, privilegijų kūrėjams (kaip būtų galima įsivaizduoti), o dėl tiesiogine prasme apverktinos jų buities, kūrybos sąlygų bei visos literatūrinės spaudos, knygų leidybos.

Iškiliosios instancijos, kaip ir dera, reagavo kultūringai, geranoriškai, savo poziciją antspauduodamos gražiais pažadais bei parašais. Tačiau gyvenimas, ypač politikų – didelis pokštas: vis naujos korektyvos, koalicijos, nenumatytos situacijos (finansinė krizė, pandemija, karo pavojus…), vis kiti finansiniai prioritetai, gi kultūra, menas, literatūra… Ir auksinės V. Čerčilio minties tada jau niekas nebecituoja!

Ką gi, šiam pasauly nieko naujo: vartotojiška visuomenė ir laisvoji rinka pripažįsta tik paklausią prekę, o skurdas, kančia – ne tik menininkų prakeiksmas, bet ir pats didysis įkvėpėjas… Juozas Baltušis kadaise taip auklėjo nuosavo kampo nerandančius jaunus sostinės rašytojus:„Neverkit dėl butų – tikras rašytojas parašys ir ant kelmo!“

Išties, ne pinigai svarbiausia. Kultūra, kaip sakėme – kas gražu ir teisinga…

O teisingumo dėlei…Gal šiais atraktyviais, vizualiniais laikais tiktų dar vienas kitas paveikslėlis?

Šviesios atminties baletmeisteris Elegijus Bukaitis kone prieš 30 metų guodėsi šių eilučių autoriui niekaip nesuprantąs trumparegių kultūros politikų: užuot ugdžius savo jaunuosius talentus, investavus į Lietuvos baleto ateitį, nueinama lengviausiu keliu – tam ar kitam vaidmeniui kviečiami „gatavi“ atlikėjai iš užsienio…Vienkartiniai ir žiauriai brangūs, užtat – „tarptautinio skambesio“!

Ši lengvai, ne iš savo kišenės apmokama praktika, deja, kaip Sosnovskio barštis pasklido po visą Lietuvą. Štai Anykščiai kasmet į Miesto šventę kviečiasi populiarią popmuzikos grupę: tegul bent kartą metuose vietos jaunimas pasijunta laimingas! Tegul.

Nors jeigu jaunimas pats gautų tuos tūkstančius eurų, kad per metus paruoštų savo miestelėnams šventinį koncertą – kažin ar nebūtų dar laimingesnis? Juolab jaustųsi namie esąs matomas, vertinamas – ir tai įsidėmėtų visam gyvenimui…   

Kasdien tik ir girdime apie šventes, parodas, susitikimus, knygų pristatymus ir t.t. – tiesiog žavu, kaip kultūringai gyvename! Tačiau kai pradedi suktis šitoj karuselėj, imi suprasti, jog dažnu atveju tai – tik iliuzija. Ir jei kam nors Vilniuj atrodo, kad žmogus tampa kultūringesnis nuo aplankytų renginių skaičiaus – didžiai apsirinka!

Kartais tiesiog sunku sulaukti spektaklio ar koncerto pabaigos; knygos neretai svarbios tik jų autoriams ir leidėjams, humoras ne tiek juokingas, kiek vulgarus; kartais renginys sulaukia vos kelių žiūrovų. Bet konvejeris smagiai žybčioja ir klankčioja, kažkam ridendamas vis naujus honorarus, dėliodamas „paukščiukus“ ataskaitose apie tikslingai panaudotas lėšas…       

Kas tiesa, tai tiesa: muilo burbulų pūtikų mums netrūksta! Ypač – turinčių talentą kurpti išpūstus, neva šiuolaikiškai europietiškus, įmantriai motyvuotus – ir tiesiai į fondų taikinį lekiančius projektus.

Po įvairias įstaigas ir visą Lietuvą pergalingai keliauja vadinamosios inovatyvios programos, edukacijos, ypač gausu mokančių menininkus, kaip geriau parduoti savo kūrinius.

Puikiai įsidėmėjau vieną tokį „mokymą“, jis buvo skirtas vietos bendruomenei kurti. Mes, šioje srityje sėkmingai darbavęsi keliasdešimt metų, pasikvietėme – žinoma, ne už ačiū – plačiai išsireklamavusią įmonėlę, kad ji padėtų mums neatsilikti nuo laiko iššūkių. Ir ką sužinojome, patyrėme?

Guvi moteriškaitė įjungė mus į aštuntos klasės lygio žaidimą, pasibaigusį šokio rateliu susikibus rankomis…

Iškalbinga man pasirodė ir tėviškę aplankiusios Antano Žukausko-Vienuolio dukters Laimos (jau amžinątilsį) reakcija. Vėlų vakarą išvydusi Anykščių danguje fantastinį fejerverką, žilaplaukė moteris nuoširdžiai nustebo: „Kas galėjo pamanyti, kad prie Šventosios… Čia ne Anykščiai – čia Paryžius! Gerai, turtingai gyvenate – mes Amerikoje negalim sau tiek leisti“.

Skaitytojas tikriausiai jau suprato, kurlink suku. Nepaisant labai jau neorių kultūros darbuotojų algelių ir pensijų, žeminančios meno kūrėjų, literatūros leidinių padėties ir kt. spragų, apskritai lėšų kultūrai skiriama gal ne tiek ir mažai.

Deja, jos neretai tręšia ne nacionalinės kultūros laukus, pučia vėją ne į talentingų žmonių žaizdrus, o kibirkščių spiečiais kyla, sklinda kažkur be galo aukštai ir plačiai – gal į globalias dausas?