2026 m. vasario 12 d. 18 val. Nacionalinėje filharmonijoje kartu su 6-omis Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis bus įteiktą ir 2025-ųjų metų Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.
Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija šiemet skirta muziejininkams Arūnui ir Vidai Sniečkams, brolių Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrėjams ir puoselėtojams Vilkijoje.
Šis sprendimas simboliškai įprasmino kelių dešimtmečių jų kūrybinį ir švietėjišką darbą, gaivinant lietuvių tautosakos, liaudies meno ir dvasinės kultūros šaknis.
Premijos komisija pažymėjo, kad Arūnui ir Vidai Sniečkams apdovanojimas skiriamas už ilgametę švietėjišką, kūrybinę ir visuomeninę veiklą, apjungtą ir įprasmintą gyva tradicija brolių Juškų muziejuje.
Tačiau už šių žodžių slypi kur kas daugiau nei darbas muziejuje – tai dviejų žmonių gyvenimo kelias, suaugęs su Lietuvos etninės kultūros likimu.

Atgaivinta brolių Juškų sodyba prie Nemuno
Ant aukšto Vilkijos šlaito, prie senojo kelio, vedančio į Nemuno slėnį, stūkso jauki sodyba, kurioje daugiau nei tris dešimtmečius kuria Arūnas ir Vida Sniečkai.
Čia, buvusioje klebonijoje, kadaise gyveno garsieji tautosakininkai ir kalbininkai broliai Antanas ir Jonas Juškos.
Kai jaunas skulptorius Arūnas Sniečkus ėmėsi atgaivinti šią vietą, ji buvo bebaigianti sugriūti. Dabar čia – vienas gyviausių etninės kultūros muziejų Lietuvoje, kuriame kiekvienas daiktas, rakandas ar meno kūrinys turi savo istoriją ir simbolinę prasmę.
Per tris dešimtmečius Arūnas Sniečkus pavertė šią vietą gyvu muziejumi. Jis ne tik rinko eksponatus – liaudies instrumentus, buities daiktus, senąsias Juškų surinktas dainas ir rankraščius – bet ir pats tapo kūrėju, skulptoriumi, pasakotoju ir dainų rinkėju.
Jo rankose medis virsta ne tik meno kūriniu, bet ir paveikiu, iškalbingu simboliu. Kaip pats yra sakęs viename Alkas.lt interviu, „mūsų protėviai kalbėjo per širdį, o ne per protą. Ir šį kalbėjimą reikia išmokti išgirsti iš naujo“.
Jo drožiniai, paminklai, dūdmaišių garsai, tradicinės šventės ir parodos liudija, kad ši vieta – ne muziejinė saugykla, o gyva tautinės kultūros šventovė.
Arūnas ne kartą dalyvavo tarptautiniuose pleneruose, kur pristatė lietuvių liaudies meno simboliką, o Vilkijoje subūrė jaunus kūrėjus, besimokančius iš jo medžio kalbos.

Šiaudinių sodų karalienė
Arūno kūrybos ir gyvenimo bendrakeleivė Vida Sniečkuvienė – tautodailininkė, mokytoja, šiaudinių sodų rišėja. Ji šiuo menu gyvena jau daugiau nei trisdešimt septynerius metus.
Jos rišami sodai kabo ne tik Vilkijos muziejaus palubėse – jie sklinda po parodas visame pasaulyje, tapdami Lietuvos tautinio meno simboliu, atpažįstamu net UNESCO vertybių aruoduose.
2023 m. pabaigoje lietuviškas šiaudinių sodų rišimo paprotys buvo įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o Vida buvo viena pagrindinių šios paraiškos rengėjų.
Ji išsaugojo ir perdavė ne tik šių nepaprastų puošmenų kūrybos būdą, bet ir skleidė žinias apie šio papročio sakralinę prasmę: sodas – tai pasaulio medis, Visatos pusiausvyros ir tvarkos vaizdinė priemonė, lydinti žmogų nuo gimimo iki mirties.
Jos kūryba atskleidžia, kad liaudies menas gali reikštis ne tik kaip tradicinis amatas, bet ir kaip gili dvasinė patirtis, suteikianti žmogui ramybę, pusiausvyrą ir ryšį su pasauliu. Kaip pati sako, „sodas gydo ir saugo – tiek tą, kuris jį riša, tiek tą, kuris po juo gyvena“…

Gyvas muziejus, ne paprasta ekspozicija
A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus nėra įprasta ekspozicija su stiklinėse dėžėse užrakintais daiktais. Tai – gyvas muziejus, kuriame ne tik priimamos ekskursijos, bet ir vyksta dūdmaišių pamokos, šiaudinių sodų rišimo užsiėmimai, Rasos, Jorės ir kitos šventės, kalendorinių papročių pristatymai, jaunųjų tautodailininkų stovyklos…
Per pastaruosius metus muziejus atsinaujino – 2025 m. rugsėjį čia pristatyta atnaujinta ekspozicija ir restauruota sodyba. Lankytojai dabar gali pamatyti Juškų atminimo kambarius, senovinius darbo įrankius, senąją knygrišyklą, tautinių drabužių ir audinių kolekcijas. Muziejus tapo Kauno rajono pasididžiavimu ir traukos centru.
Tačiau svarbiausia, kad Vidos ir Arūno Sniečkų dėka ši vieta išlaikė sielą – ji tebealsuoja tautine dvasia persmelkta kūryba, bendruomeniškumu ir skleidžia iš praeities klodų į XXI amžių perneštą etninės kultūros galią.
Apie šio muziejaus reikšmę ne kartą rašyta Alkas.lt portale – pabrėžiant, kad čia saugomas ne tik medžiaginis mūsų tautos paveldas, bet ir puoselėjamas gyvas ryšys su mūsų protėvių sukauptais praamžiais dvasios turtais: tautosaka, amatais, papročiais.

Dviejų žmonių bendras darbas
Arūnas ir Vida Sniečkiai savo gyvenimus paskyrė ėjimui kūrybos ir tarnystės tautai keliu. Dabar mūsų pareigą įvertinti jų pastangas. Jie nesivaikė valstybinių dotacijų, neieškojo išorinio blizgesio – jų veikla augo iš meilės tautai, iš noro išsaugoti tai, kas paprasta, tikra ir brangu, be mūsų pastangų gali būt visam lakui prarasta.
Judviejų šviesūs gyvenimai moko mus, kad protėvių paveldas, tikėjimas, kūryba ir ištikimybė savo tautos šaknims – nėra praeitis – tai laidas gyventi dabar, tai šviesa, budinanti mūsų sielas.
Arūnas ir Vida Sniečkai savo širdžių šviesą jau daugelį metų dalija mums visiems – tyliai, kukliai, dosniai ir plačiai.
Laureatų pagerbimo šventė Raudondvaryje
2026 m. vasario 20 d. 18.30 val. Kauno rajono Raudondvario kultūros centre, Etninės kultūros globos taryba ir Kauno rajono Raudondvario kultūros centras surengs iškilmingą 2025-ųjų metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų Vidos Ir Arūno Sniečkų pagerbimo šventę.
Renginyje dalyvaus folkloro ansambliai „Visi“, „Kupolė“, „Gadula“, „Gilė“, „Piliarožė“, Gvidas Kovera ir kiti atlikėjai.
Tai bus ne tik premijos laureatų pagerbimas, bet ir gyvas lietuvių tradicijų vakaras – su daina, bendryste ir pagarba žmonėms, kurie savo darbu stiprina mūsų tautinę savimonę.






















