Kadangi Viekšnių, Akmenės kraštas, apskritai visa Žemaitija yra mano, tad nors kas bebūtų, ten kylančios problemos - geri gyvenimo pokyčiai ar nesklandumai – mane domina, jaudina, todėl kai kada negaliu susilaikyti neišsakęs savo požiūrio, kartais gal net neprofesionalaus ar net diskutuotino. Tai štai neseniai spaudoje radau neramių užuominų, jog, geologų duomenimis, Papilės piliakalnyje atsiradę plyšiai plečiasi, o tai rodo piliakalnio slinkimą. Dėl to reali grėsmė kyla ir Simono Daukanto kapui, kuris yra nacionalinės reikšmės objektas.
Kaip teigia Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas, Papilės I piliakalnio ir mūsų tautai svarbaus istoriko, rašytojo, lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Simono Daukanto kapo būklė kelia vis didesnį pavojų.
Ši vieta – ne tik istorinė ir kultūrinė mūsų krašto vertybė, bet ir Papilės bendruomenės žmonių artimųjų prižiūrimi kapai.
„Suprasdami gyventojų nerimą ir norėdami užtikrinti, kad problema būtų laiku ir profesionaliai išspręsta, darome viską, kas nuo mūsų priklauso, sako meras, kad atitinkamas sprendimas būtų priimtas: kreipiamės į daugelį Lietuvos Respublikos instancijų – į Vyriausybę, finansų bei kultūros ministerijas, į nacionalinį krizių valdymo centrą bei kultūros paveldo departamentą dėl lėšų, pateikdami prašymą dėl l 332 210 eurų su PVM skyrimo. Tos aktualios problemos Papilei sprendimo laukimas neturėtų užsitęsti“, – pažymi meras V. Mitrofanovas.
Kai gyvenau Naujojoje Akmenėje, ne kartą esu buvęs piliakalnyje-kapinėse, taip pat ir prie Simono Daukanto kapo, bet kai dabar pamačiau vaizdą nuotraukose, mane ne tik sujaudino – pribloškė: kadaise medžiuose skendęs piliakalnis dabar kaip… plikas pakaušis išėjus iš kirpyklos!
Didieji lapuočiai medžiai iškirsti, tad ko stebėtis: tokio pat liūdno rezultato Papilėje galima tikėtis kaip kad atsitiko Vilniuje su Gedimino pilies kalnu… Tikiuosi už šią paralelę būsių apšauktas už neprofesionalų požiūrį, gal net „nušvilptas“ kaip neišmanėlis, bet…
Mes – medžiai ir žmonės – šioje žemėje, ant šios žemės tvirtai, saugiai, ilgai stovime, laikomės tol, pakol turime sveikas, stiprias šaknis, nesvarbu, kokios vėtros – gamtinės ar politinės – siaustų. Juk ir mūsų tautos šviesuolis poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs: Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė -nenuskynė…
Todėl, kad mūsų Tėvynė Lietuva ir tėvynainiai visomis šaknimis amžių amžiais laikėsi, laikėsi ryžtu, tradicijomis, papročiais, patirtimi. Paminėkite man bent vienas senąsias kapines, kaimo kapinaites be medžių, tų stiprybės liudininkų?!
Ši visaapimanti tema be galo gili ir plati. Galėčiau užsiminti kad ir apie istoriją. Kiek dabar jos visokių iškraipymų, perrašinėjimų, šlykščių klastočių! Kad mažiau išprususį, politinį nesubrendėlį dar labiau apmulkinus, pasitelkus į „bendražygius“, kad atėjus vadinamajai X dienai, būtų patikimas rezervas.
O genealogija? Kiek mažai mes beturime nuovokos, žinių, faktų apie savo giminės šaknis, ištakas, kilmę! Gal pastaruoju metu tuo imta kiek labiau domėtis: pasitelkus e-paveldą, savarankiškai kapstomasi bažnytinėse knygose, kreipiamasi į valstybės archyvus, esama įvairių privačių bendrovių, kurios už atitinkamą mokestį surankioja labai daug vertingų duomenų.
Tai šaknys, kurių dėka mes čia esame ir būsime, teisingiau – kol bus mūsų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir taip toliau. Tiesa, laikas ir šaknis apgraužia, bet jeigu jomis rūpinamės, – pesimizmui ne vieta!


























Medžiai gerai laiko šlaitus, kol jauni. Kuo didesnis ir senesnis medis, tuo labiau paveikus stiptiems vėjams. Stipriai siūbuodami, išjudina ir šaknyną su didžiulėmis žemės masėmis, o išvirtę išverčia daug žemių, išvartos vietoje išvis lieka palaida žemė.
Senus, didelius medžius piliakalnių šlaituose būtina pjauti. Tačiau negalima nupjovus ilgam palikti, nes šaknys pūva, nebelaiko, lieka tuščios ertmės ir paviršius tampa nebetvirtas. Taip buvo ir su Gedimino kalnu. Išpjauti reikėjo, nes buvo dideli ir seni. Ir kurį laiką, kol šaknys nesupuvo, šlaitai laikėsi. Pradėjo slinkti joms supuvus. Matyt, geriausia leisti augti jaunuolynui, kuriam nereikia leisti užsugti, kirsti ir vėl leisti augti naujam. Arba užsodinti kalnų pušimis, kurių šaknys puikiai sutvirtina žemę.
>Apolinaras Juodpusis
Citatos: “Galėčiau užsiminti kad ir apie istoriją. Kiek dabar jos visokių iškraipymų, perrašinėjimų, šlykščių klastočių!.. O geneologija? Kiek mažai mes neturime nuovokos, žinių, faktų apie savo giminės šaknis, ištakas kilmę?”. Visiškai sutikdamas su jumis, gerb. Apolinarai, politinius nesubrendėlius, tikslu supažindinti juos su savo giminės šaknimis, kviečiu perskaityti knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universitetas/2023). Knygos kaina, užsakant per firmą “Patogupirkti.lt” internetu, kartu su pristatymu į artimiausią paštomatą kainuoja 24,99 Eu. Dėkoju.
Poeto Antano Šimkaus radijo apybraiža „Europos aikštėj“.
− lrt.lt/radioteka/irasas/2000437033/kodel-jav-privalo-nenutraukti-karines-pagalbos-ukrainai
Nuo 48:25 min. (Vėliau ir čia bus − lrt.lt/tema/antanas-simkus)
Tai priklauso dar ir nuo medžių rūšies. Ką ir sakė MA mokslininkai savo ekspertizėj.
Tas taip. Labai netinka šlaitams ūksmingi medžiai, po kuriais net žolė neauga, t.y. nėra net velėnos, kuri irgi prilaiko. O tai ir klevai, kuriais buvo apaugęs Gedimino kalnas.
Dar apie medžius. Va einu du durniai viens paskui kitą siauru takeliu, medžių šakos skersai taką, prieky einąs prilenkia trukdančią šaką ir paleidžia, šaka atsitiesdama pykšt ir išmuša akį užpakaliniam. Tas sako: ačiū, kap palaikei tą šaką, jei ne – ji man būtų abi akis išmušus. Tai va ir su tais piliakalnių medžiais panašiai: landšaftininkas liepė plikai nukirsti, jei ne – pakilęs vėjas nunešetų tuos medžius su visu piliakalniu, o dabar tik šonas nuslinks.
Piliakalnius nuplikino ne bijodami nuslinkimų, o tam, kad ,,kai ant jų stovėjo pilys, medžiai buvo nukirsti” – vaizdą priartino senoviniam. Vilniaus Pilies kalno atveju, medžiai padeda išgarinti kalne nuo lietaus susikaupiantį vandenį, kitaip, pasišalindamas per šlaitus, juos ardo. Tik medžiai turi būti tinkamų rūšių.
Žinau, ką kalbu ir ne iš spaudos, o iš vidaus.
Bėda ta, kad veiksmuose labai nėra nuoseklumo ir išbaigtumo. O kai tie veiksmai pavieniai, tai gero ir nrlauk.
Čia ir smegenų stoka sprendimus priimančių galvose.
Ne vienam lietuviui jo sodas yra sielos atgaiva, tačiau “…Seimo narys siekia naikinti sodininkų bendrijas Einant aplinkos ministro pareigas, S. Gentvilas inicijavo naujo įstatymo rengimą, kuriuo būtų apibrėžta visų bendrijų – daugiabučių, gyvenamųjų namų, garažų ir kt. – veikla. Pagrindinis šios iniciatyvos tikslas buvo panaikinti Sodininkų bendrijų įstatymą ir išbraukti visas nuorodas į tokias bendrijas iš kitų teisės aktų. Visa įstatymų paketo apimtis siekė 14 skirtingų teisės aktų, įskaitant ir LR Civilinį kodeksą.” Matyt, galimai siekiama vykdyti nekilnojamo turto vystytojų užmojus? lrytas.lt/bustas/nekilnojamasis-turtas/2025/07/23/news/teismas-ivertino-seimo-plana-sunaikinti-sodu-bendrijas-sprendimas-jau-priimtas-38697572