Kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje.
1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę – carinės Rusijos. Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo.
17 metų vasarą kelios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą reikalą garsino ir parėmė lietuviški laikraščiai, o iš sakyklų – lietuvių kunigai.
Okupantų karinė valdžia demokratiškų rinkimų neleido. Tad suvažiavimas tapo kviestinis, ir šiandien žinomas kaip Vilniaus arba Lietuvių konferencija. Jos dalyviais tapo aktyvūs, patriotiški lietuviai. Todėl tik lietuviai, kad buvo organizuojama tautinė valstybė, tačiau įsipareigojant nekliudyti ir remti kultūrinę autonomiją tautinėms bendrijoms, joms lygiai prisidedant prie tos valstybės statybos.
Išgirdus, kad šis, čia pasodintas ąžuoliukas, bus nešamas nuo pat Gedimino kalno papėdės, supratau, kad jaunuoliams nebus lengva su juo rankose nueiti tokį kelią. Ir kilo man keista mintis: juk paprasčiau būtų nešti šaknis atskirai, o kamieną atskirai.
Jeigu tikslas būtų tik toks – atnešti.
Tačiau visi suprantam, kad ir šaknys be kamieno, ir kamienas be šaknų džiūva ir pražūva. Taip yra ir su gyvenimiškais dalykais, kurių bent vieno atsisakius, kiti sunyks ir numirs. Turiu galvoje sąvokas, slypinčias žodžiuose tėvynė, žemė, kalba, laisvė… O šiandien, praėjus šimtui metų nuo lietuvių forumo, šias sąvokas reikia ginti nuo anuomet neįsivaizduojamų iškraipymų ir melo. Arba iš naujo aiškintis, net kas yra tauta, kas yra šeima, arba kas tai tautai yra savas raštas arba ką reiškia žodžiai „vyras“ ir „moteris“.
Lygiai prieš šimtą metų čia, šiuose rūmuose susirinkusiems dviem šimtams dvidešimt dviem vyrams nė minčių nekilo, kad tas sąvokas būtų įmanoma suprasti kitaip, nei jų pirminė reikšmė.
Taigi 222. Tik vyrai. Moterys nebuvo kviečiamos, suprantant, kad prieš suvažiavimo dalyvius karinė valdžia gali panaudoti smurtą ir įkalinimą,
Kas gi buvo tie 222 čia susirinkę ir, kaip nedažnai lietuviams, vieningai žengę žingsnį Lietuvos, nepriklausomos, laisvos valstybės, link.
Iš tų poros šimtų inteligentais save užrašė 136, daugiau kaip pusė – tai kunigai, teisininkai, gydytojai, dailininkai, mokytojai, inžinieriai. Ūkininkų atvyko 67, verslais besiverčiančių – 19.
Daug įdomesni kilmės skaičiai, ta dirva, kurioje tie tautos apsisprendimo liudytojai išaugo. Iš kokio socialinio sluoksnio konferencijos dalyviai kilę? Kas buvo jų tėvai? Žiūrėkim: iš bajorų – 34, iš miestiečių – 8, kilmės nenurodę – 6, savo kilmę užrašęs kaip „garbės pilietis“ – tik 1, o jis pasirodo, buvo dailininkas Justinas Vienožinskis. Štai kas svarbu– daugiau nei pusė – 173, kilę iš valstiečių.
Todėl galime sakyti: mes, lietuviai, visi esame iš valstiečių. Galiu ir pridurti: kas kaimo žmogų šiais laikais krikštija runkeliu, bulvių lauke tėra matęs arklio uodegą. Nė nereikia pagyrų – kas bent kiek žino istoriją, kas atidžiau yra pažvelgęs į kaimo, t.y. gamtos apgobtą žmogaus sielą, tas įvertins lietuvių tautos grožį ir didybę. Šiandien gi pastebėkim ir tai, kad – atrodo – tas ne lietuvis, kuris nesirengia emigruoti ar savos valdžios nekeikia. Ir piktinasi pavieniui. O vienijo mus visada – vargas, narsa ir laisvės viltis.
Konferencija išrinko Tautos Tarybą, vėliau priėmusią Nepriklausomybės aktą. Tai jau kitas istorijos puslapis. Tik dar norėčiau priminti Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos pranašiškus žodžius. Naumiestyje jį, jau gulintį mirties patale ir budriai saugomą žandarų, aplankė būrelis jaunimo. Panelė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė užrašė jo žodžius: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Juk teisingi žodžiai, ar ne? Kudirka turėjo galvoje carinės Rusijos imperinę valdžią. Lemtis pagelbėjo mums išsivaduojant ir nuo carinės, ir nuo sovietinės imperijos. Tačiau ta sunkesnė kova, atrodo, dar nesibaigė. Savus juoduosius turime įveikti patys…
Būtų gerai turėti klasifikuotą juodūjų sarašą….