Po smarkaus poravimosi laiko gamtoje pasirodžius laukinių gyvūnų ir paukščių jaunikliams, neretai žmonės, pastebėję jog jie vieni, imasi jiems padėti. Gamtininkai pataria, kada iš tiesų reikėtų padėti gamtoje rastam gyvūnui.
Vasaros pradžioje miškuose ir pievose galima vis dažniau sutikti laukinių gyvūnų bei paukščių jauniklių. Nors aptikus jauną gyvūną neretai kyla noras jį gelbėti, nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas dr. Mindaugas Lapelė įspėja: maži ir naivūs jaunikliai dabar tik pradeda tyrinėti savo gimtąsias apylinkes, tačiau tėvai jų vienų nepalieka.
„Dar neišmokę savimi pasirūpinti, jie be baimės šoka laukan iš lizdo ar guolio, uoliai tyrinėja ir slepiasi krūmuose, o tėvai ir toliau juos maitina.
Žmonės, gerų tikslų vedini, nori padėti rastiems kiškučiams ar paukštukams, nors to visai nereikia, – sako M. Lapelė. – Žmogus kartais nesuvokia, kaip savo veiksmais pakenkia laukiniams gyvūnams. Pavyzdžiui, pabaidžius lizdo nespėjusį užmaskuoti paukštį, jo kiaušiniai taps grobiu plėšrūnams“.
Jaunikliai tyrinėja pasaulį su tėvų priežiūra
Fondo ambasadoriaus ornitologo Mariaus Karlono teigimu, ypač dažnai žmonės išsigąsta pamatę paukščių jauniklius ir puola juos gelbėti. Tačiau ant žemės radus mažą, apsiplunksnavusį paukštelį, kuris elgiasi drąsiai, reikia pasižiūrėti, kaip jis reaguoja į žmogų.
Jei priėjus per keletą metrų bėga į šalį ar pakilęs paskrenda, tokiu atveju nieko daryti nereikia. Jei paukštelis prisileidžia arčiau nei per metrą, jį reikėtų paimti ir padėti į artimiausią medį ar krūmą.
Kadangi paukščiai neturi uoslės, tėvai žmogaus kvapo neužuos, o jauniklis bus saugesnėje, tėvams matomoje vietoje. Pastebėjus, kad paukštelis dar neapsiplunksnavęs ir nepastovi ant kojų, reikėtų paieškoti jo lizdo ir įkelti jį atgal.
Jei lizdo rasti nepavyksta, tokį paukštelį be plunksnų ir minkštomis kojytėmis reikėtų saugiai patupdyti į dėžutę, išklotą popieriniais rankšluosčiais ir su skylutėmis, įrengti laikiną šildyklę iš šildančios pūslės ar butelio su karštu vandeniu ir kreiptis pagalbos į labiau patyrusius globėjus.
Vis dėlto, jei randamas iš tiesų sužeistas suaugęs gyvūnas ar jauniklis, svarbu pagalbą suteikti greitai ir kokybiškai, o gyvūną kuo greičiau paleisti atgal į gamtą.
„Suaugę gyvūnai, net ir suluošinti ir likę žmogaus priežiūroje, dažniausiai niekada nepripranta prie žmonių ir jų bijo, – pasakoja ornitologas. – Jaunikliai, priklausomai nuo jų rūšies, gali prie žmogaus ir priprasti, todėl teikiant pagalbą nereikėtų jauno gyvūno laikyti rankose, o rūpintis patariama taip, kad jis žmogaus beveik nematytų.
Per daug prisijaukinus laukinio gyvūno jauniklį, grįžęs į gamtą jis gali greitai žūti“.
Į gamtos procesus kištis nereikėtų
Ornitologas atkreipia dėmesį, kad prieš gelbėjant laukinius gyvūnus, reikėtų įsivertinti, ar jie nukentėjo dėl žmogaus kaltės, ar tai tik – natūrali atranka.
„Jei į namų stiklą atsitrenkė paukštis – jam reikia padėti. Automobiliu partrenkus stirną ar kitą gyvūną taip pat reikia jam padėti. Pagalbos laukiniam gyvūnui gali prireikti ir jei jį sužeidžia naminė katė ar šuo, – vardija M. Karlonas.
– Tačiau pastebėjus vanagą miške lesant gyvą strazdą ar lapei draskant kiškį, reikia kuo greičiau pasišalinti ir netrukdyti, nes sėkmingai medžioklei gyvūnai išnaudoja daug energijos“.
Pasak M. Karlono, gamtoje visi gyvūnai reikalingi ir vienodai svarbūs, tad nereikėtų į natūralius procesus reaguoti pernelyg jausmingai.
„Vilkas nežiūri medžiojamam stirniukui į akis, zylė neužsimerkia, prarydama gyvą vikšrelį, o erelis žuvininkas nesuka galvos, suleisdamas nagus karosui į kuprą ir skraidindamas jį savo jaunikliams. Gamtą vertindami per žmogiškąją prizmę, mes jai daugiau pakenksime, negu padėsime“, – sako fondo ambasadorius.
Apie „Sengirės fondą“
„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui.
Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi kūnai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Fondas sumanytas po sėkmingos filmo „Sengirė“ pristatymo Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo.
Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 285 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas. Daugiau čia.
