1919–1939 m. Lenkijos okupuoto Vilniaus dailininkai, architektai ir kiti kūrėjai yra mažai žinomi. Jų kūryba ne tik atstumta didelės dalies Lietuvos visuomenės, kaip svetima, bet ir mažai tyrinėta mokslininkų.
Nors su tarpukario Vilniaus architektų darbais susiduriame kasdien, vaikščiodami Vilniaus gatvėmis, žvelgdami į miestą nuo Vilniaus kalvų ar keliaudami po Vilniaus apylinkes.
Vieni tokių kūrėjų – Lietuvoje beveik visiškai užmiršti, tačiau gerai žinomi Lenkijoje yra Vilniuje gyvenę architektas Stefanas Narembskis (Stefan Narębski) ir jo dukra dailininkė Barbara Zofija Narembska-Dembska-Kozlovska (Barbara Zofia Narębska-Dębska-Kozłowska).
Pasidomėti šių (ne)žinomų kūrėjų gyvenimo istorija paskatino Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje plonytėje, niekuo neišsiskiriančioje byloje rasti piešiniai – trys nedidelio formato lapeliai, ant kurių abiejose pusėse grafiniu pieštuku nupiešti lagerio barakai bei Vilniaus Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas.
Lagerių barakus vaizduojantys piešiniai sovietų saugumo sudarytose bylose yra ypatingai reti, nes piešti lagerius kaliniams buvo griežtai draudžiama. Tad radinys ne tik sudomino, bet ir iškėlė klausimą, kas yra piešinių autorius, kodėl jis atsidūrė lageryje.
Byla, kurioje piešiniai saugomi, SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) patikrinimo-filtracijos lageryje Nr. 0321 Saratove 1945 m. buvo iškelta Varvarai Naremskajai.
Vardas ir pavardė nieko nesakė, žmogaus tokia pavarde nepavyko rasti ir internete. Kas iš tikro yra ši moteris pavyko nustatyti tik atidžiai išstudijavus dokumentus ir radus keletą vos įskaitomų originalių parašų. Paaiškėjo, jog tai Vilniuje gyvenusi Barbara Narembska, vėliau tapusi žymia Lenkijos dailininke.
B. Narembska gimė 1921 m., Lenkijoje, Vloclavike. 1928 m. su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Baigusi Vilniaus seserų nazaretiečių gimnaziją, įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą.
1939 m. universitetą uždarius, mokslus tęsė Vilniaus dailės akademijoje. Studijas teko nutraukti 1943 m., okupacinei Vokietijos valdžiai akademiją uždarius. Buvusi studentė pradėjo dirbti padavėja Vilniaus restorane.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, B. Narembska buvo sulaikyta sovietų saugumo, įtariant bendradarbiavus su gestapu ir priklausius lenkų antisovietinei organizacijai.
1945 m. pavasarį ji buvo išvežta į SSRS NKVD patikrinimo-filtracijos lagerį Saratove. Nepasitvirtinus įtarimams, neradus kompromituojančių žinių, 1945 m. birželio mėn. nutarta B. Narembską iš lagerio paleisti ir nukreipti darbams į dujotiekio Saratovas-Maskva statybas. 1945 m. rugpjūčio pabaigoje priimtas nutarimas B. Narembską išlaisvinti ir leisti jai grįžti gyventi į Vilnių.
Grįžusi į Vilnių, B. Narembska čia ilgai neužsibuvo, 1945 m. rudenį repatrijavo į Lenkiją. Apsigyveno pas iš Lietuvos taip pat repatrijavusius tėvus Torunėje, įstojo į Mikolajaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą.
1947 m. susituokė su karininku Stefanu Dembskiu (Stefan Dębski). Po pirmojo vyro mirties ištekėjo už dailininko Juzefo Kozlovskio (Józef Kozłowski).
Ilgus metus ėjo universiteto docentės pareigas. Surengė 65 individualias parodas, jos darbus saugo didžiausios Lenkijos galerijos ir muziejai bei muziejai Vilniuje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Vatikane ir kt. Mirė 2000 m., palaidota Torunėje.
B. Narembskos tėvas – žymus lenkų architektas Stefanas Narembskis (1892–1966). Jis 1928–1939 m. dirbo Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu ir beveik ištisą dešimtmetį formavo Vilniaus miesto veidą, be jo parašo nebuvo tvirtinamas nė vienas statybų projektas.
1935–1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete dėstė architektūrą, paminklų konservavimą, interjerų projektavimą ir kt. disciplinas.
Pagal jo projektus buvo rekonstruotas Vilniaus arkivyskupijos kurijos pastatas (Šventaragio g. 4), restauruota ir kapitališkai rekonstruota Vilniaus rotušė, pastatyta Vilniaus generolo L. Želigovskio berniukų ir V. Sirokomlės mergaičių mokykla (dabar – Antakalnio gimnazija, Antakalnio g. 29), Pavilnio Kristaus karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia (J. Kolaso g. 34), Sveikatos centro pastatas (dabar – Vilniaus centro poliklinikos Vytenio filialas, Kauno g. 37), transformatorinė Pylimo g. netoli geležinkelio stoties, gyvenamasis namas J. Savickio g. 4, kuriame gyveno pats S. Narembskis ir jo brolis gydytojas Piotras Narembskis su šeimomis.
Uždarius Vilniaus Stepono Batoro universitetą, S. Narembskis darbo pagal specialybę Vilniuje negavo, dirbo Lentvaryje, prižiūrėjo Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios interjero įrengimo darbus. Vokietijai okupavus Lietuvą, įsidarbino antikvariniame knygyne Vilniuje.
1943 m. S. Narembskis nacių buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, vėliau Pravieniškėse. 1944 m. pabaigoje buvo sulaikytas LSSR NKVD ir vėl įkalintas Lukiškėse. 1945 m. iš Lietuvos repatrijavo į Lenkiją, Torunę. Dalyvavo įkuriant Torūnės Mikolajaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą, buvo jo dekanas.
Parašė autobiografiją (1950, rankraštis), knygą „Baldininkystės istorijos apybraiža“ (Zarys historii meblarstwa 1968), paskelbė straipsnių apie Vilniaus architektūrą. Sukūrė akvarelių, piešinių, karikatūrų. Mirė 1966 m. Varšuvoje, palaidotas Torunėje.
Tikimės, kad sovietiniame lageryje piešti išskirtiniai būsimos žinomos lenkų dailininkės piešiniai, daugeliui vilniečių gerai pažįstamų jos tėvo projektuotų pastatų nuotraukos, žiaurias sovietines represijas atspindintys dokumentai primins nepelnytai užmirštus Vilniaus kultūros istorijos puslapius.
Kviečiama aplankyti parodą: čia
Autorius yra Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas
Manau,okupacinės Lenkijos valdžios atstovų darbus Vilniuje jau viešina Lenkija , o Lietuvos valstybinės įstaigos turėtų užsiimti lietuvių kultūros faktų paieškomis ir jų viešinimu. Tokia mano nuomonė.
Nesinori girdėti apie tiek daug skausmo Vilniui ir Lietuvai pridariusius Lenkijos kolonistus.
Viskas suprantama, bet, kaip bebūtų skaudu, architektūra, menas čia šiuo atveju nesietini su politika, juo labiau čia paminėtų kūrėjų. Polonizacija savo darbuose, kūryboje, jie, kiek man žinoma neužsiėmė.
Vien vykimas į užgrobtą Lietuvos žemę, kad joje kurtų kaip lenkas, manau, viską pasako apie asmenį.
Taip, tai yra Vilniaus kultūros istorijos dalis