Balandžio 25-tają, sukanka 80 metų nuo dienos, kai Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovas, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tapo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėju.
Nuo šios dienos iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko Vanago gyvenimas. Savo rankraščiuose „Partizanų Gretose“ apie tą dieną Jis rašo:
„Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai. Pagaliau atėjo taip laukta balandžio 25-oji. <…> Aš ir Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi mokytojai ir seminarijos auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan. Taip ir buvo.
Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę. Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Sėdom ant dviračių ir pasileidom gatve.
Dar ilgokai spaudė gerklę ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko. Bet nebuvo kada ilgiau jausmams reikštis. Riedėjome gatvėmis taip, kad kuo daugiau pažįstamų matytų mus išvažiuojant.
Kelionė nebuvo ilga, nes tuoj už miesto pasukome sanatorijos link – panemunėn. Krūmuose paslėpėm dviračius ir patys saugojomės bet kokio žmogaus akių. Taip sulaukėme tamsos.
Kaip buvo sutarta, atėjo du asmenys. Vienas iš jų paėmė dviračius, antrasis palydėjo pro Kar. Juozapavičiaus tiltą panemune, kai ėjome pasiimti ginklų prie mano buto. Nuo šios valandos prasidėjo tikras partizano kelias“.
Tas kelias truko daugiau kaip dvylika metų, iki Vanagui paaukojant savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Partizaninio karo kelyje jis buvo renkamas ar skiriamas į vis aukštesnes partizanų vadovybės pareigas.
Jau pirmą partizanavimo dieną Ramanauskas buvo išrinktas Nemunaičio apylinkės partizanų būrio vadu. Vėliau buvo kuopos vadas, bataliono vadas, Merkio rinktinės vadas, Dainavos apygardos vadas, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ( LLKS) 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, LLKS Gynybos pajėgų vadas. Okupantams suėmus LLKS vadą, Vanagas liko LLKS vadu ir aukščiausiu LLKS pareigūnu iki jo sušaudymo.
Įsiklausykim, kaip prasmingai ir šiandien skamba Adolfo Ramanausko Vanago užrašyti žodžiai: „Partizanų didvyriškai vedama laisvės kova taps dar garbingesniais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorijos lapais. Iš šių pasiaukojimo tėvynei pavyzdžių ateities kartos semsis dvasinės stiprybės ir mokysis, kaip reikia mylėti ir aukotis už tėvų žemę“.
Paskutinę, penkioliktąją, Kauno karo mokyklos laidą baigė, vėliau ir medicininį išsilavinimą įgijęs, mano tėvas Henrikas Sinkus. Gal buvo jie pažįstami? Knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) skyriaus “Lietuvos istoriniai Prezidentai” 93 p. prie Algirdo Mykolo Brazausko, Rolando Pakso, Valdo Adamkaus, dabarties Prezidento Gitano Nausėdos, kitų istorinių Lietuvos Prezidentų nuotraukų, šalia kovojančio Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio yra įdėta ir kito kovojančio Lietuvos Prezidento Adolfo Ramanausko fotografija. Šlovė didvyriams.