Diakritiniai, arba skiriamieji, ženklai taip pavadinti turbūt todėl, kad vieną raidę skiria nuo kitos. Varnelė virš raidės š yra skiriamasis raidžių s ir š ženklas, raidę š ji skiria nuo s. Raidė, pavidalo atžvilgiu, yra kurios nors kalbos garso (tiksliau, fonemos) rašmuo. Rašmuo yra kalbos garso, skaičiaus arba skyrybos ženklo grafinis vaizdas. Tad rašmuo yra bendresnė sąvoka negu raidė, tačiau raidė, be rašmens, dar turi ir vertę.
Diakritiniai ženklai vartojami kai kuriems garsų tarimo požymiams, skiriantiems tos kalbos žodžius vienus nuo kitų, žymėti. Lietuvių kalboje ir kultūroje diakritinis ženklas yra raidės sudedamoji dalis. Kitaip sakant, raidės sąvoka apima ir diakritinius ženklus. S ir š yra skirtingos raidės, o ne ta pati raidė s be diakritinio ženklo ir su juo.
Tad raidės be diakritinių ženklų yra vientisinės, o su diakritiniais ženklais – sudėtinės. Vientisines raides sudaro vienas pamatinis rašmuo. Sudėtinę raidę sudaro pamatinis rašmuo (lotynų abėcėlės raidė) ir diakritinis ženklas. Rašmuo s yra pamatinis raidės š rašmuo, o varnelė virš jo – diakritinis ženklas.
Tarp kitko, kirčio ir priegaidės, taip pat intonacijos ženklai nėra raidžių skiriamieji ženklai, vadinasi, jie nėra diakritiniai ženklai. Tai papildomieji skiemens prozodinių (kirčio) arba sakinio tono požymių ženklai.
Kiekvieną diakritinį ženklą galima apibūdinti pavidalo, rašymo vietos, vartojimo srities (kokių raidžių sudėtinėmis dalimis jis gali eiti) ir vertės atžvilgiais. Lietuvių kalboje vartojami diakritiniai ženklai yra taškas, brūkšnelis, varnelė (paukščiukas) ir nosinė. Vieni iš šių ženklų rašomi atsieti virš raidžių, kiti – po jomis rašmens pabaigoje.
Taškas gali eiti tik raidės ė sudėtine dalimi, brūkšnelis – tik raidės (balsės) ū sudėtine dalimi; varnelė – trijų raidžių (pučiamųjų priebalsių) č, š, ž sudėtine dalimi; nosinės rašomos tik su keturiomis raidėmis (balsėmis): ą, ę, į, ų. Šie ženklai lietuvių kalboje žymi liežuvio pakilimo skirtumą, tariant garsą (ė); garso ilgumą (ū); garso kliūties, tariant raide žymimus garsus, židinių skaičių (č, š, ž) arba garso kilmę (ą, ę, į, ų).
Beje, taškeliai virš i ir j raidžių nėra diakritiniai ženklai, nes raidžių be jų (pamatinių rašmenų) lietuvių rašybos sistemoje nėra. Tad jos pačios yra pamatiniai rašmenys. Sudėtiniai pamatiniai rašmenys.
Raidžių ir jų diakritinių ženklų vertę nustatyti galima tik kurios nors kalbos rašto sistemoje. Galima sudaryti lotyniško raidyno pagrindu kilusių nacionalinių raidynų diakritinių ženklų rinkinį, bet jis tebus skirtingų rašto sistemų rašmenų sankaupa. Tokio paties diakritinio ženklo vertė skirtingose kalbose gali būti skirtinga.
Pavyzdžiui, imkime sutampančias lietuvių ir lenkų kalbų nosines raides ą, ę. Jų vertė šiose kalbose, t. y. jomis žymimi garsai, yra skirtingi: lenkų ą, ę žymi nosinį garsų tarimą, o ne jų kilmę kaip lietuvių kalboje. Todėl lyginti skirtingų kalbų rašto sistemoms priklausančius raidžių diakritinius ženklus galima tik pavidalo (grafinio vaizdo), o ne vertės atžvilgiu.
Įsileisdami į lietuvių kalbos rašybą svetimų kalbų diakritinius ženklus, iš tiesų įsileidžiame tų kalbų raides. Nes diakritinis ženklas vartojamas tik su pamatiniu rašmeniu. Vienas, be pamatinio rašmens, diakritinis ženklas nevartojamas. Jis yra neatsiejama raidės dalis.
Tačiau jeigu diakritinius (ir papildomuosius) ženklus atsietume nuo raidžių (kaip, atrodo, dabar ir politikų ir daroma) ir sakytume, kad naujų ženklų į lietuvių kalbą visai neįvedama, visi jie lietuvių rašyboje jau yra, tik jie atsiejami nuo raidžių ir įteisinama laisva jų vartosena, įteisintume aštuonias naujas lenkų kalbos raides: ą, ć, ę, ń, ó, ś, ź, ż. Apie ą ir ę jau rašiau.
Į dešinę pasviręs brūkšnelis virš raidės (kalbotyros vadinamas akūtu) lietuvių kalboje, kaip minėta yra papildomas, kirtį žymintis, raidės ženklas, o lenkų kalboje – įvairią vertę turintis diakritinis ženklas. Jo vertė šioje kalboje priklauso nuo pamatinio rašmens, su kuriuo jis vartojamas.
Tad kiekvienos kalbos diakritiniai ženklai yra saviti ir priklauso ne tik nuo tos kalbos rašybos įpročių (taisyklių), bet ir nuo jos garsų (fonologinės) sistemos. Todėl negalima vienos kalbos diakritinių ženklų tiesiog perkelti į kitą kalbą, nes jie paprastai yra sudėtinės raidžių dalys ir priklauso kurios nors kalbos rašybos sistemai (turi joje skirtingą vertę).
Toks perkėlimas rašytinėje kalboje sukeltų kalbų rašybos sistemų (priklausančių tų kalbų kultūroms) maišymą, o sakytinėje – raidžių su diakritiniais ženklais vertės painiojimą. Paprasčiausiai, sakomų asmenvardžių nemokėtume užrašyti, o parašytų – ištarti.
Autorius yra LMA Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus kalbos tvarkytojas, humanitarinių mokslų daktaras
Mano nuomone, asmenvardžių rašyba “originaliais rašmenimis” dažnai klaidina, Štai Latvijos ministrės Evikos Silinios pavardė mūsų žiniasklaidoje ( išskyrus Alką) dažnai rašoma Silina,taip susidaro įspūdis, kad tai rusiškos kilmės ( sila- jėga) pavardė. Silinia (latv.Siliņa) yra latviškos pavardės Silinis ( latv. Siliņš) moteriška forma. Siliņš – lietuviškai šilelis. Kita vertus , latviškų pavardžių rašyba “originaliais rašmenimis” kartais gali atrodyti keistai- Berzinšas ( (Berzinis), Briedisas( Briedis), Vilksas( Vilkas) , Rainisas( Rainis), Purvainisas ( Purvainis) …
Pastebėjau, kad Vokietijoje lenkiškos kilmės pavardes taria pagal vokiečių kalbos skaitymo taisykles, pvz., yra Vokietijos pilietis, politikas Kubicki – vokiečiai (TV diktoriai, žurnalistai, kiti politikai) taria kubiki, Vokietijos sportininkė Lisicki – vokiečiai taria liziki (pastebėkite, kad vokiečiai neišsidirbinėja ir nepriima lenkiškų kaitymo formų – moteriškos pavardės Lisicka, pagal vokiečių k. taisykles moteriškų ar vyriškų pavardžių formos neskiriamos). Tokiu būdu vokiečių kalboje tos pavardės yra pritaikomos prie vokiečių kalbos sistemos.
Lietuvių kalboje svarbiausia yra linksniuoti su galūnėmis. Deja, Lietuvoje kalbos sistema griaunama su visa Lenkijos ir Rusijos imperijų patirtimi ir jėga. Daugelis lietuvių jau ne tik rašydami, bet ir kalbėdami taip smarkiai stengiasi išlaikyti „ariginala kalba“, kad bijo pasakyti kitataučio vardą su linksnio galūne, kalba nelinksniuodami pavardžių ir vardų, nors pačiose rusų ir lenkų kalbose tie vardai ir pavardės yra linksniuojami.
Štai kaip latvišką asmenvardį Karlis Dauksts ( lietuviškai anksčiau buvo rašoma Karlis Daukstas) rašo LRT portalas: “…naujienų agentūrai LETA teigė politikos analitikas Karlisas Daukstsas…” . Gal ir latvių poetų Imanto Zieduonio ( latv. Imants Ziedonis),Uojaro Vaciečio (latv. Ojars Vacietis) asmenvardžius rašys Imantsas Ziedonisas,Ojarsas Vacietisas?
Latviškai jo pavardė rašoma Kārlis Daukšts, lietuviškai būtų Karlis Daukštas. Pavardė netgi lietuviškos kilmės. Jo tėvas Donatas Daukštas (latviškai Donāts Daukšts). Jie gimę Latgaloje, Preilių savivaldybės Agluonos valsčiuje – ten nuo seno buvo daug lietuvių. Sprendžiant iš vardo Donatas, spėčiau, kad jis dar gimė lietuviškai kalbančioje šeimoje, nes vardo Donatas neteko matyti pas latvius. Bet gi Lietuvos politika – viską išlietuvinti, kurti daugiakultūriškumą, gal todėl ir šią pavardę iškraipo maksimaliai…
Net tokią lietuvišką pavardę kaip Gražulis (Latvijos krepšininkas, kurio tėvas – lietuvis, motina – rusė), kuri ir latviškai rašoma lygiai taip pat, net nėra kaip iškraipyti rašybą, Lietuvos žurnalistai sugalvoja ištarti kirčiuodami pirmąjį skiemenį kaip latvių kalboje – čia jau jie įsigilina į latvių kalbos subtilybes ir pagal tai iškraipo. Bet nesigilina į tas subtilybes, kad kitas pavardes parašytų ir tartų teisingai.