Europa tarp JAV kūjo ir Rusijos priekalo

Geopolitiniai postūmiai

Ilgai neaptarinėsime, kas ką gerai ar blogai „sakė-pasakė“ Miuncheno saugumo konferencijoje. Jūs ir taip jau pavargę nuo nuomonių bei pozicijų krušos, kurią nemigo naktimis kurpė gausybė politikų, analitikų bei nuomonės formuotojų, skrebendami kuo skambesnę įžvalgą ar regzdami kuo riestesnį kalambūrą.

Ir visa tai tik dėl to, kad beveik absoliuti jų dauguma nori tik vieno – trūks plyš susižvejoti jūsų dėmesį.

Būsime, kaip visada, lakoniški ir sveikai ciniški. Šiame pasisakymų chaose turime matyti realybę – tai yra tai, kas vyksta iš tikrųjų, padaryti teisingas išvadas, prognozuoti tolesnius įvykius ir turėti aiškų veiksmų planą.

JAV viceprezidentas Džeimsas D. Vensas, užsilipęs ant Europos stalo, beje, su švariais batais, mokė senojo kontinento valdininkus ir prezidentus, kaip gyventi. Auklėjo tariamai nepavykusias demokratijas, kritikavo anuliuotus Rumunijos rinkimų rezultatus, nurodydamas, jog Europos grėsmė esą visai ne Kinija, ne Rusija, o ji pati sau yra didžiausias pavojus, su Europos viduje besislepiančiu puviniu.

Su kai kuriais jo teiginiais galima, galbūt, sutikti, tačiau kalbėti apie grėsmes, kurių nekelia Europai Rusija, kai teroristinė šalis nuo žemės paviršiaus šluoja ištisus miestus, žudo tūkstančius gyventojų, yra jau ne primityvu, o tiesiog spyris į Europos vartus iš Putino žaidimų aikštelės.

Tikras ar apsimestinis problemų, kurias sukeltų prorusiškų jėgų atėjimas į valdžią Rumunijoje, nematymas, stebint, kaip akivaizdžiai paramą Ukrainai stabdo kremliniai Vengrijos ir Slovakijos politikai bei Vokietijos AFD, yra tiesioginis kenkimas Europos saugumo interesams.

Net jei Vašingtonas taip elgiasi dėl (ne)tyčinio savanaudiškumo, šis politikos vektorius visiškai sutampa su Kremliaus tikslais. Taip, Europa turi gausybę bėdų, tiek pat jų, jei ne daugiau, turi ir Jungtinės Valstijos. Nurodinėjimas ir tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus senajame kontinente dvelkia nauja jėgos pozicija, kurią Europai primeta Vašingtonas.

Mokyti Europą įsiklausyti į rinkėjus ir jų nebijoti, niekaip nesiderina su paties Donaldo Trampo raginimu šturmuoti Kapitolijų, kuomet pralaimėjusiajam anąkart nepatiko rinkimų rezultatai. Gal ten kažkas pamiršo, bet Vašingtonui labai nepatiko, kai į JAV prezidento rinkimus kišosi Rusija. Dabar tai nieko baisaus, kai tą patį Rusija daro Europoje?

Tokio jėgos pozicijos demonstravimo fone skambutis Putinui, pavadinant jį stipriu vyru, pakviečiant Rusiją ateityje vėl prisijungti prie didžiųjų pasaulio valstybių septyneto (G7) nebeatrodo nei kaip derybinė verslininko, nei kaip supergalią atstovaujančio lyderio diplomatija.

Vašingtono įtūpstas Kremliui pranoko visus Putino lūkesčius, ir, net neabejojame, jog tą dieną Maskvoje liejosi vodkos ir šampano upės. Girtas vladyka-fiureris iš tos laimės įsakė trinktelėti į Černobylio atominę elektrinę, kad tie europiečiai galutinai „obosralis“ (apsišiktų).

Tačiau net aštriai kritikuojant šiandieninės Vašingtono administracijos politiką, retoriką, vadinant ją „Ukrainos išdavimu“, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog JAV politika iš esmės nepasikeitė nuo Džo Baideno prezidentavimo. Ir pastarojo kadencijos metu buvo akcentuojama, jog JAV prioritetas yra Kinija, Ukrainai nebuvo suteikiama jokių apčiuopiamų vilčių dėl narystės NATO, kelis kartus užsiminta apie naujų sienų formavimą, trūko paramos, lendlyzas numirė nepradėtas.

Pusei metų parama buvo visiškai sustabdyta, tačiau pasisakymuose skambėjo sena plokštelė „viskas pergalei“, „tiek, kiek reikės“ ir kitos užkalbėjimo murmelės.

Ir jei derybos tarp Maskvos ir Vašingtono, tiksliau, valstybių žvalgybos tarnybų vadovų prieš karą ir jo metu vyko slaptai, tai dabar dviprasmybės tarp eilučių ištrauktos į viešumą ir tėkštos ant stalo: Maskvos bei Vašingtono bendravimas tapo akivaizdžiai matomu faktu. Tai, kas buvo ne itin slėpta, apie ką mes, jums, mielieji, ne kartą rašėme, tapo vieša.

Prisiminus JAV ir Rusijos atstovų susitikimus prieš pilno masto Rusijos invaziją į Ukrainą bei Lavrovo grasinimus neviešinti susitikimų pokalbių turinio, kyla natūralus klausimas, apie ką, dėl ko buvo slaptai tariamasi ir galimai susitarta, bei kodėl Vašingtonas šantažuojamas neviešinti susitarimo detalių. Viešumos baimė intensyviai dvokia Ribentropo-Molotovo susitarimų gaižu.

Tačiau, kad ir kaip ieškotume apokaliptinių ženklų, lemiančių Rusijos pergalę ir Vakarų subyrėjimą, apsižodžiavimai dar nieko nereiškia. Iš esmės JAV politikoje niekas nepasikeitė, o Džeimso Venso šaltas dušas Europos šalių lyderiams, įskaitant mus, lietuvius, labai sveikas.

Europos Sąjungos ekonomika neatsilieka nuo JAV ir Kinijos, mes esame didžiausia rinka pasaulyje, todėl esame konkurentai, kuriuos reikia skaldyti, valdyti ir pasidalinti. „Orbaniškų“ demokratijų ir AFD palaikymas būtent tai ir atspindi.

Šiuo aspektu Vašingtono „nusisukimas“ nuo Europos gynybos reikalų labai naudingas pačiai Europai. Kiek ilgai gali stipriausia pasaulio ekonomika verkšlenti, jog jai trūksta lėšų gynybai ir kliautis nenugalimąja JAV? Ir kodėl amerikiečiai privalo mus ginti? Kodėl JAV privalo saugoti dar ir Taivano nepriklausomybę, bei spręsti Gazos ruožo problemas, o mes, europiečiai, galime būti tik pasyvūs šių įvykių stebėtojai ir komentuotojai?

Jei neturime pajėgumų padėti JAV artimuosiuose Rytuose, tai bent jau suraskime galimybę apsiginti nuo šalies, kurios ekonomika atsilieka nuo Prancūzijos ekonomikos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra visiškai teisus teigdamas, jog Europai metas kurti savo ginkluotąsias pajėgas. Ir tą reikia daryti nedelsiant.

Gal JAV dušas išjudins prie gero savaitgalinio vyno su vaizdu į kalnus ir jūrą pripratusius valdininkus ir pastarieji ims judinti pasturgalius. O Lietuva imsis lyderystės rodydama pavyzdį, kaip reikia atremti hibridines, riboto masto karines grėsmes, kartu su kaimynais lenkais, suomiais, estais ir latviais.

Pabrėžiame, jog ministrų susitikimų, protokolų bei fotografijų publikai nepakanka. Nepakanka ir gynybos planų. Reikia turėti rankose geležis, žmones, resursus, patikrinti, kaip visa tai veikia ant žemės. Kitaip tariant, turime liautis malti liežuviais ir pradėti veikti.

Rusija mūsų pezėjimo nebijo. Ir nepaiso. Kremlius supranta tik ugnies ir geležies kalbą.

Lūžio taškai

Ukrainos prezidentas perspėjo, kad Rusija ketina Baltarusijoje surengti pratybas, kuriose gali dalyvauti iki 150 000 karių. Zelenskio teigimu, po panašių pratybų įvyko invaziją į Ukrainą.

Savalaikis perspėjimas, tačiau visgi esame tikri, kad Rusija pratybų metu gali tik mėginti repetuoti riboto masto karinio konflikto scenarijų. Atitraukti tokiems pajėgumams, pirmiausia, reikia paliaubų fronto linijoje. NATO vienybė ir sąveika šiuo metu yra stipri, Aljanso žvalgyba akylai stebi, kas vyksta, o jo analitikai dėlioja visus įmanomus scenarijus.

Skaičiuojama, kad Rusija šiuo metu pagamina apie 250 000 artilerijos amunicijos vienetų per mėnesį arba apie 3 milijonus per metus. Jungtinės Valstijos ir Europa gali kasmet pagaminti apie 1,2 milijono šaudmenų ir išsiųsti juos į Ukrainą.

„Rystad Energy“ teigimu, 2024 m. į Europos uostus atkeliavo 17,8 mln. tonų suskystintų rusiškų dujų, sumušant visų laikų rekordus. Tad nors Briuselis purkštauja prieš JAV energetinių resursų dominavimą Europos rinkoje, derėtų rinktis mažesnį blogį ir pirkti dujas iš sąjungininkų, o ne iš tiesioginių priešų.

Ukrainos prezidentas pasiūlė JAV specialiajam pasiuntiniui Ukrainoje Keitui Kelogui vykti kartu su juo į fronto liniją, kad jis savo akimis išvystų, kaip iš tiesų atrodo karas.

Šia proga prisiminsime dokumentinius kadrus, kuriuos po „Hamas“ išpuolio Izraelyje mums rodė šalies ambasada. Tai buvo vaizdai, kurie dėl savo turinio, kraujo ir smurto nebuvo paviešinti plačiajai visuomenei, o vaizdo turinį stebėję politikai alpo salėse.

Sutikite, kad stebėti, kaip kastuvu gyvam vyrui mėginama nukirsti galvą, vaikų akivaizdoje žudomi tėvai, o po to sušaudomi, nėra paprasta. Būtų labai sveika panašaus pobūdžio juostą sukurti ir apie maskovijos barbarų atliekamus kūnų mėsinėjimus, galvų pjaustymus ir tuštinimąsi bažnyčių altoriuose.

Gal tokius vaizdus matydami atsakingi pareigūnai už Atlanto kalbėtų kitaip apie grėsmes iš Rusijos ar jų nebuvimą.

Nežinomi bepiločiai orlaiviai įsiskverbė į Vokietijos karinės bazės oro erdvę, kurioje Ukrainos kariai treniruojasi dirbti su „Patriot“ sistemomis. Teigiama, jog nuo sausio 9 iki 29 d. neatpažinti dronai pakartotinai įskriejo į oro erdvę virš Luftwaffe objekto Švezinge.

Nepaisant elektroninių atsakomųjų priemonių, įskaitant trukdytuvus, Bundesvero pajėgoms nepavyko dronų nei numušti, nei aptikti jų operatorių. Įtariama, kad tai – Rusijos specialiųjų tarnybų žvalgybinė operacija.

Vokietijos užsienio reikalų ministerija vakar pranešė, kad Rusija aktyviai kišasi į Europos Parlamento rinkimus. Užfiksuota 50 000 netikrų profilių platformoje X, paskelbtas milijonas melagingų pranešimų.
Europa vis garsiau ir drąsiau kalba apie ginkluotųjų pajėgų dislokavimą Ukrainoje, taikos palaikymo misijoje.

Tačiau buvęs Jungtinės Karalystės kariuomenės vadas Lordas Danatas pareiškė, jog tokiai misijai prireiktų iki 40 000 JK karių, tačiau kariuomenė yra „taip išsekusi“, kad negalėtų vadovauti jokiai būsimai taikos palaikymo misijai Ukrainoje.

Štai toks realus atsakymas po skambių politikų pasisakymų apie tai, Didžioji Britanija „atliks savo vaidmenį“, užtikrinant Ukrainos saugumą.

Buvęs NATO vadovas Jensas Stoltenbergas yra sakęs, kad JK ir Prancūzija turėtų vadovauti iki 100 000 karių pajėgoms, kurios būtų ilgalaikės taikos palaikymo misijos dalis, jei Rusijos karas su Ukraina baigtųsi.

„Šiuo metu mūsų kariuomenė yra tokia nuskurdusi tiek skaičiumi, tiek pajėgumais bei įranga, kad tai būtų labai nepatogu“, – sakė Lordas Danatas BBC radijui.

Tokia realybė. Ir tai yra akivaizdus signalas, kaip skiriasi realybė, nuo iš politikų burnos tyškančių panegirikos purslų. Pezalai apie misijas ir pagalbas, aidint susižavėjusių kiškučių aplodismentams yra iliuzija, kuri ištirpsta, kaip snaigė ant šilto delno.

Būkime atviri: nei Jungtinė Karalystė, nei Vokietija, nei Prancūzija, nei kitos Vakarų Europos šalys iki dabar nesiruošė karui, ir labai abejotina, ar planuoja tą dabar. Dabar dar tik kalbama, jog, galbūt, jau ateina metas ruoštis.

Tačiau niekas nenori suvokti realios padėties, nes niekas nenori nustoti gyventi iliuzijomis. Nustoti mėgautis aplodismentais ir kvailais pritarėjų aikčiojimais. Nustoti kalbėti miniai ir antraštėms. Nustoti spoksoti į bevertes, spalvotas, nieko bendra su realybe neturinčias prezentacijas.

Būtina pasistengti išgirsti labai, labai nemalonią realybę iš kariškių lūpų ir prisiimti atsakomybę. Pradėti skaičiuoti amuniciją, techniką, žmones, logistinius resursus ir realius pajėgumus. Pačiupinėti ranka tai, apie ką žinoma tik iš paveikslėlių.

Tik tokiu atveju sprendimų priėmėjai bus įgalūs suvokti realias galimybes. Galimybes priešintis.

Mūšio linija

JAV prezidento Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Keitas Kelogas pareiškė, kad Rusija turės padaryti teritorinių nuolaidų, sumažinti savo ginkluotąsias pajėgas ir ateityje atsisakyti jas naudoti.

Tokie pareiškimai galėtų skambėti kur nors cirke, nes Rusija nei ketina sumažinti, nei sumažins savo ordą. Ir nors buriama iš tirščių apie paliaubų paskelbimą iki vasario 24 d., minima, ir kita data – mistinė gegužės 9-toji, kalbama apie kažkokias 180 dienų taikai pasiekti, bet visa tai – tik vėjai ant žodžių malūno.

Fašistinė Rusija nesustos. Ją galima sustabdyti tik jėga paremtais ultimatumais. Norime ar ne, šiandien tą gali padaryti tik JAV.

Kol Vakaruose aktyviai pliurpiama apie taiką ir iškasenas, driskiai dar intensyviau griauna Ukrainą ir veržiasi pirmyn. Praėjusi para buvo pati sudėtingiausia šiais metais, fronto linijoje įvyko 250 susirėmimų.

Ypatingai suintensyvėjo puolimas Pokrovsko kryptimi, rusai jau įsitvirtino pietinėse miesto prieigose. Kursko kryptimi rusai spaudžia ukrainiečius iš vakarų. Priešo nuostoliai milžiniški. Sužeisti ir sunaikinti 536 „išvaduotojai“.

O Jus visus sveikiname su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, kurią mūsų tauta iškovojo ne tik deklaruodama nepriklausomybę, bet ir išmušdama iš savo šalies okupantus vokiečius, bolševikus ir bermontininkus!

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.