Vakar pirmą kartą gyvenime turėjau progą sudalyvauti ir pamatyti, kaip atrodo tikras, lietuviškas, autentiškas, nes vadovaujantis papročiais, Ilgių šventimas Romuvos kaime Dvarciškiuose. Apmaudu, kad pritemus, telefono kamera tampa nieko verta ir padaryti gražesnių nuotraukų, tokioje aplinkoje, praktiškai nebeturiu jokių galimybių. Tuo kas pavyko gražiausiai – dalinuosi.
Švente prasidėjo neilgu žygeliu nuo Romuvos kaimo iki Melagėnėlių pilkapyno. Čia susitikome su kitais apeigos dalyviais, uždegėme aukurą ir kas kalbomis, kas dainomis, pagerbėme protėvių atminimą. Gražu. Bet visą ši aplinka – žaliomis samanomis ir pušų spygliais užkloti pilkapiai, visas miškas jais užklotas, tik pušys ir šis samanų patalas aplink.
Žmonių susirinko gerokai virš šimto, pilkapius apdėliojome daugybe uždegtų žvakučių, uždegėme iš čia pat iš akmenų sukrautą aukurą ir tokia daugybė žmonių, sustoję aplink pilkapius, jau visiškai sutemus, dainavo sutartines ant žemės žybsint žvakelių liepsnoms, kurių atspindys buvo matomas danguje, žvaigždėmis.
Vėliau patraukėme prie netoliese esančios taip vadinamos vėlių sienelės. Vieta ši aplamai atimanti žadą – į žemę įkasti akmenys taip iš jų suformuojant neaukštą sienelę. Iki mūsų dienų išlikę jos fragmentai, bet kiek girdėjau, ji gan ilga. Jos net pavadinimas nėra žinomas, nekilnojamų kultūros vertybių sąraše ši vieta pavadinta tiesiog „Akmenys“.
Kažkokios rašytinės informacijos apie ją irgi nėra, tačiau girdėjau keletą pasakojimų apie šią vietą. Kalbama, kad anksčiau šioje vietoje susitikdavo gyvieji ir mirusieji, jie kartu švęsdavo, tik gyvieji vienoje sienelės pusėje, mirusieji kitoje.
Dar girdėjau, kad jeigu žmogus neranda atsakymo į jam svarbų klausimą, jis gali tiesiog atvykti čia ir prie tos sienelės pernakvoti. Sapne, su juo susitikę jo protėviai suteiks jam atsakymą.
Uždegėm daugybę žvakelių ir čia, pavaišinom protėvių vėles atsineštu, joms skirtu maistu, padainavom ir pasišviesdami telefonų žibintuvėliais, miško keliais grįžome į sodybą. Čia dar padainavome Šventykloje prie ugnies ir galiausiai sugužėję trobon sėdome už stalo.
Granitiniai akmenys turi “įpaišytą” į juos atmintį. Todėl tūkstančiais metų atmena jie kartų kartas, prie jų stovėjusias dvasiniam pabendravimui. Vieta sąraše pavadinta “Akmenys” – todėl dvasiniam pabendravimui jie skirti JŲ ILGUME PER ILGES. Dėkoju, Donatai, kad nufilmavote.