Šiandien, kalbant apie kalbą ir kalbos politiką, vyrauja dvi kraštutinės pozicijos. Iš vienos pusės regime daug sentimentalumo, peraugančio į verkšlenimą, kai kurie kalbą kelia net į religijos lygmenį.
Kitoje pusėje matome visišką cinizmą: kam ta kalba, kuria galima susikalbėti tik viename siaurame žemės lopinėlyje?
Anot vienos švietimo sistemos biurokratės, „mes vaikus auginame pasauliui, o ne šiam taškui“: suprask, Lietuvai. Nereikia būti romantiku, užkietėjusiu tradicionalistu ar sąmokslų teoretiku, kad suvoktum, kas už to slypi ir kieno čia programa.
Lietuva matoma tiktai kaip globalaus pasaulio provincija, o lietuvių tauta – kaip laikinas ir atgyvenantis reiškinys, kurio vietą užimtų pasaulio piliečiai.
Kelis šimtmečius lietuviai mokėsi ponų kalbos: Didžiojoje Lietuvoje – lenkų, Mažojoje – vokiečių. Manyta, kad prakalbęs ponų kalba mužikas pats taps ponu. Jei ne konfesinis skirtumas, maža abejonių, kad ponų kalbos statusą būtų įgavusi ir rusų kalba.
Tiesa, sovietų okupacijos laikais link to eita, bet ne itin sėkmingai. Buitine, o ir viešąja kalba Lietuvoje visgi liko lietuvių kalba, atgaivinta „aušrininkų“ ir „varpininkų“, įtvirtinta Antano Smetonos laikais, perimta epigonų.
Dabartinės problemos lietuvių kalbai kyla jau ne iš vokiečių ar lenkų kalbų pusės – nors dėl lenkų kalbos radikalesni tautininkai paprieštarautų. Visgi šios kalbos pirmenybė kaip problema – dviejų rajonų problema.
Taip, šie rajonai irgi yra mūsų valstybės dalis, ir vietiniai lietuviukai nusipelno teisės mokyklas baigti gimtąja, o kartu – ir valstybine kalba. Visgi ši problema slenka į praeitį.
Vis daugiau lenkų jaunimo puikiai šneka lietuviškai ir vis mažiau save besieja su Lietuvą skaldančia partija, vykdančia lietuvių diskriminaciją.
Daug rimtesniu iššūkiu dabar tampa anglų kalba. Jau ir universitetuose reikalaujama, kad studentai jau siekdami juose studijuoti mokėtų šią kalbą kaip gimtąją, o pageidaujama, kad mokėtų dar bent kelias užsienio kalbas.
Lingvistų fakultetuose tai būtų savaime suprantama, bet kalbama apie visas specialybes. Taigi, eini studijuoti vieno, o reikalaujama visai ko kito. Kai kas motyvuoja, kad to reikia, norint susipažinti su pasauline, o pirmiausiai – Vakarų moksline literatūra. Ir tai – šiais laikais, kai gausu vertėjų.
Lietuviui Lietuvoje užginama teisė gauti išsilavinimą valstybine kalba. Jau čia kyla klausimas, ar ši kalba – vis dar valstybinė? O Z kartos lietuviukai jau ir buityje mieliau bendrauja angliškai nei lietuviškai. Greitai, ko gero, teks prisiminti ir rusų kalbą, nes teks bendrauti su gausiais ateiviais iš Rusų pasaulio. Taigi, su atvykusiais bendrapiliečiais kalbėsimės rusiškai, tarpusavyje – angliškai, ir kam gi mums ta lietuvių kalba?
Atsakymas būtų toks: kalba – labai stiprus tautiškumo saitas, apie ką rašė jau Mikalojus Daukša. Taip, yra tautų, kurios jau prarado savas kalbas. Įmanoma tauta, kalbanti svetimkalbe.
Visgi daugeliu atvejų bundanti tauta bent jau stengiasi prisiminti savo protėvių kalbą: Izraelyje atgaivintas ivritas, Airijoje po truputį gaivinama gėlų kalba. Taigi, šimtmečiais svetimomis kalbomis kalbėjusios tautos suvokia kalbos reikšmę.
Lietuvių tautiškumui kalba nuo seno turėjo ypatingos reikšmės. Airius nuo anglų skyrė konfesija, žydus iš visų tautų išskyrė tiek religija, tiek istorinis mitas. Lietuviai, užmiršę savo kalbą, arba įsiliejo į kitas tautas, pirmiausiai – lenkų ir vokiečių, arba ilgainiui susiprato ir grįžo prie savo kalbos.
Taigi, esame kalbos tauta. Abiejų Tautų Respublikoje lenkakalbė diduomenė didžiavosi savo lietuviška kilme ir savimone, siekė išsaugoti kuo daugiau Lietuvos valstybingumo bruožų, bet tai buvo laikina.
Atgimusi Lietuva galėjo būti lietuviška tiktai kaip lingvistinis projektas. Be kalbos aspekto lengvai galėjome galutinai sulenkėti, nes tiek religinė konfesija, tiek istorinė patirtis buvo bendra. Dabar būtume kaip kašubai ar guraliai – savita, bet integrali Polonijos dalis.
Kas čia blogo? – vyptels oponentas. Išties, nieko blogo, jei lietuvių tauta mums nėra vertybė. Paradoksalu, kad šiandieniniai tautų niveliuotojai dangstosi įvairove. O išties jie – didžiausi įvairovės priešai. Bet kurios tautos sunykimas nuskurdina visą žmoniją. Tikrieji įvairovės gynėjai yra būtent tautininkai.
Kosmopolitai kalba apie meilę žmonijai. Dauguma atvejų tai – tik deklaracijos. Kaip rašė Entonis Smitas (Anthony D. Smith), žmogaus lojalumo ratai yra koncentriniai. Jie apima vienas kitą.
Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) rašė: kas nori būti internacionalistas, pirmiau turi būti nacionalistas. Tik žmogus, išmokęs mylėti savo bendruomenę, gali pamilti visą žmoniją, o galiausiai – ir visą kūriniją.
Kosmopolitizmas, skirtingai nei internacionalizmas, trina tautas tariamai žmonijos vardan. Žmonės tampa atomizuotais individais, pasmerktais vienišumui ir nuolatinei konkurencinei kovai su kitais individais.
Bendruomenėse, tarp kurių tauta yra viena fundamentaliausių, žmonės rūpinasi vieni kitais ir padeda vienas kitam. Todėl šių laikų totalitarai siekia sunaikinti tiek tautą, tiek religiją, tiek šeimą. Kad tarp žmonių liktų vis mažiau bendrybių. Kad liktų tiktai prekių vartotojai ir darbo jėga.
Lietuva yra vienintelis kraštas, kur lietuvis gali save laikyti šeimininku. O lietuvių tauta yra vienintelis Lietuvos valstybės pagrindas. Ir viena iš esminių lietuvių tautos jungčių yra lietuvių kalba.
Norint išsaugoti kalbą, o per ją – ir tautą, reikia kai ko daugiau nei sentimentų, kokia ji graži. Reikia racionalių priemonių. O pirmiausiai – radikalios švietimo sistemos pertvarkos, kad kiekvienas lietuvis galėtų įgyti išsilavinimą, nuo pradžios mokyklos iki doktorantūros, valstybine kalba.
Sulig lietuvių kalba augs ir lietuviška savimonė, kurią dabar stengiamasi ištrinti. Na ir žinoma – būtina reikalauti, kad visi Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys asmenys mokėtų lietuviškai.
Pagaliau, kalba jungia skirtingas kartas. Kalbos, kaip ir kultūros, dėka galime save suvokti kaip vieną bendruomenę, kur jungiasi praeitis, dabartis ir ateitis. Šiandien, kai viešoji kultūra vis dažniau apibrėžiama kitais kriterijais nei tautiškumas, kalba įgauna dar didesnės reikšmės, iš dalies užpildydama ir kultūros vietą.
Užsienio kalbų mokymasis tiktai sveikintinas. Bet tai sprendžiama savaime. Vis daugiau jaunų žmonių keliauja po visą platųjį pasaulį, naršo internete, klausosi užsienietiškos muzikos ir žiūri kitų šalių filmus.
Tad užsienio kalbų jie greičiau išmoks patys nei verčiami. Mokykla pirmiausiai turi išmokyti valstybinės kalbos. Užsienio kalbų mokytis reikia, bet ne pagal jas turi būti vertinamas pasirengimas kitų disciplinų studijoms.
Nereikia pulti į kitą kraštutinumą, baidantis tarmių, tarmybių ar tarptautinių žodžių. Tarmės yra kalbos turtas, o tarptautiniais žodžiais išsakomos reikšmės, kurių nėra tautinėje kalboje.
Visgi palaipsnis, kūrybiškas tarptautinių sąvokų keitimas lietuviškais naujadarais, atitinkančiais kalbos struktūrą ir tradicijas, nėra blogai. Tik be davatkystės, kai mažaraščiai, laikantys save patriotais, piktinasi tarptautiniais žodžiais tik todėl, kad patys nėra su jais susipažinę. Kalbos gryninimo procesas turi būti nuosaikus ir profesionalus.
Bet pirmiau nei kuriant ką nors naujo reikia išsaugoti tai, ką dar turime. Taip elgėsi ir pirmieji lietuvių kalbos gaivintojai, kurie patys gausiai vartojo svetimžodžius ir anaiptol – ne tarptautinius.
Kalbos raida – ilgalaikis vyksmas. Mūsų vaikų ir anūkų kalba skirsis nuo mūsiškės.
Bet nuo mūsų sąmoningumo, drąsos, darbštumo priklausys, ar tai apskritai bus lietuvių kalba.
Klausti “kam mums lietuvių kalba” – tapatu klausimui – kam mums reikia pačių savęs…
Labai kokybiškas ir teisingas M.Kundroto straipsnis.Šiuometinė Lietuvos valdžia,įskaitant ir J.Prezidentūrą,daugeliu atvejų veikia prieš lietuvių kalbą,- aukščiausiuose valstybės organuose įsitaisė politikai,veikėjai ,jų patarėjai, dažniausiai kilę iš lenkiškos aplinkos.Tad,jiems nerūpi valstybinė lietuvių kalba,lietuvių kultūra. Panaši padėtis vyksta ir sisteminėje žiniasklaidoje,pagrindinėse valstybės kultūros įstaigose,kuriose karaliauja kosmopolitiniai žurnalistai,kultūros veikėja.Dėja.
Dar prie to pridėčiau, kad prieš lietuvybę veikia ne tik valstybės valdžios, sisteminė žiniasklaida, bet ir bažnyčios valdžia. Antai, nesisteminėje žiniasklaidoje rašoma, kad Naujoje Vilnioje bažnyčios šventoriuje prieš metus ar daugiau be leidimo pastatytas paminklas (stela) okupacinei Pilsudskio kariuomenei, tačiau, kad Bažnyčios hierarchas Grušas prieš šį neteisėtą Lietuvos okupanto pagerbimą imtųsi atitinkamų veiksmų, viešai nesigirdėjo. Tai klausimas, ar tokiu atveju su lietuvių Tauta yra Lietuvos bažnyčia, ar tos bažnyčios klebonas yra Lietuvos valstybės pilietis, ar tame nėra grėsmių valstybės saugumu apskritai (!?).
Ivritai jūs ivritai… 🙂 Šiaip, lietuviškai tai hebrajų kalba.
Labai geras klausimas . Jei Lietuva už globalistus, už šeimų, tautų, rasių, tautinių valstybių išnaikinimą – argi tam reikia lietuvių kalbos ? Siekia sukelti III pasaulinį – ar bendraus kariškiai lietuviškai ? Lietuvių kalba yra doros, santarvės, aukštos dvasinės dabos kalba – raskit nors vieną, kam tai rūpi ? Kam tai ne atgyvena ?
Ar pritari, kad visose Lietuvos valstybinėse mokyklose būtų mokoma tik valstybine lietuvių kalba, kaip kad Latvijoje ir Estijoje valstybinėse mokyklose bus mokoma tik valstybinėmis kalbomis (atitinkamai latvių ar estų) ?
Žinoma, tai elementaru, savaime suprantama. Žinoma, kitų kalbų, tautinių mokyklų negalima uždrausti, bet tegu patys ir kuria jas. Tiek lenkai, tiek rusai, bele kas, jei tik nori , te steigia savo mokyklas, bet ne Lietuvos valstybės sąskaita. Bet ar tai įmanoma prostitucinėje Lietuvos valstybėje ?
Štai ėlertė skelbia: „Į LVAT balandžio pradžioje kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kilus abejonių, ar šalyje galiojantys ribojimai moterims pasirinkti sutuoktinio pavardę su galūne -a nėra diskriminaciniai.“
„Sprendimas byloje bus skelbiamas spalio 16 dieną.“
Galiu įsivaizduoti, kad kažkokia neaiški k..va nenori rašyti normaliai lietuviškai ir užsimano pavardės su -a galūne. Bet valstybės institucijų, teismų pataikavimas tokiam darkymuisi yra sąmoningai vykdoma diversija prieš tautą ir lietuvių kalbą. Kažkokia k..va gali sau neturėti tautinės tapatybės, neturėti kalbos jausmo, nemokėti lietuviškai, negerbti tautos ir lietuvių kalbos, bet valdžia ir teismai neturėtų išsidirbinėti ir ignoruodami kalbininkus ir normalius lietuvių kalbos nešiotojus leisti išgamoms oficialiai įteisinti lietuvių kalbos kraipymą, laužymą.
Pasitaiko ir vienas kitas lietuviams priešiškas rusas, įvaldęs neblogai lietuvių kalbą, betgi rašinėjantis netgi ne į temą ir uždavinėjantis provokupjančius klausimus su potekste ,,neva patys ukrainiečiai kalti, kad vyksta rusų pradėtas karas Ukrainoje ir kad atseit ukrainiečiai nenori taikos ir dėl to bus kalti neva, jeigu kiltų trečiasis pasaulinis karas’’
Gal toks jo darbas ? Manau, neverta ginčytis su juo, tegu pats su savimi ginčijasi.
“Parlamentas apsispręs , kada užsieniečiams nebūtina aptarnauti klientų lietuviškai”15min.lt/verslas/naujiena/finansai/parlamentas-apsispres-kada-uzsienieciams-nebutina-aptarnauti-klientu-lietuviskai-662-2315698
“…Tuo metu parlamentaras Viktoras Pranckietis nesutiko su argumentais, siūlydamas nenuteikti atvykėlių prieš lietuvių kalbą. Jis kalbėjo, kad tuomet ir krepšinio treneris užsienietis turėtų mokėti lietuviškai. „Jie bus padaromi lyg ir kankiniai ir manau, kad jie to nenorės. Mes tapsime baudėjais ir turėsime priešingą reakciją. Įstatymas neveiks. Nėra išimčių nebyliams. Jie irgi turėtų kalbėti (lietuviškai – red.) atvežę picą“, – sakė Liberalų sąjūdžiui atstovaujantis V. Pranckietis.delfi.lt/verslas/verslas/nuspresta-aptarnaujant-klientus-bus-privaloma-moketi-lietuviskai-120054350
Pranckietis nežinojo kas tai yra „Gyvulių ūkis“, nebuvo skaitęs (net girdėjęs!) Orvelo. Jis, akivaizdu, nėra skaitęs ir Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“. Labai didelių išsilavinimo spragų ir mastymo defektų turi Pranckietis.
Pranckietis, būdamas Seimo pirmininku, ėmėsi dalyvavimo kartu su Lenkija Liublino unijos, Gegužės 3-osios konstitucijos sukakčių minėjimų ir, regis, buvo Lenkijos valdžių apdovanotas Lenkijos garbės medaliu. Taigi iš jo nieko kito negu nepritarimo lietuvių kalbos valstybiniam šeimininkavimui Lietuvoje ir neišgirsti. Na, o jo argumentai tai jau toks primityvas, kad baisu. Juk kalbėjimas su komanda treniruojant, vadovaujant rungtynėms yra trenerio ir žaidėjų komandos vidaus kalba, atvežus picą tereikia pasakyti kelis, kiekvieną kartą vis tuos pačius žodžius. Taigi joks sunkumas juos išmokti per pora dienų, pagaliau prie picos gali būti pridėtas važtaraštis. Taigi tie agumentai panašūs į bobučių pabambėjimą.
Skaičiau, kad Prancūzijoje , nemokant valstybinės prancūzų kalbos nustatytu lygiu, dirbti darbą, kuriame reikalingas bendravimas su klientais, nėra galimybių, nes mokėti prancūzų kalbą reikalauja įstatymas.