Rugsėjo 16 d. Lietuvių kalbos instituto (LKI) Mokslo taryba pateikė neigiamą išvadą dėl naujo siūlymo pakeisti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Seime daugiau kaip prieš metus buvo kilęs sumanymas papildyti asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą išimtimi:

ja norima „suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę ‑a ar ‑ia“.

Dėl šio įstatymo pakeitimo neigiamą išvadą buvo pateikusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas.

Po metų Seime prie šio klausimo buvo sugrįžta su nauja pataisa.

2024 m. liepos 16 d. įregistruotas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko akad. Artūro Žukausko siūlymas įteisinti platesnės apimties išimtį:

kad kai kuriais atvejais pavardės galimos neatsižvelgiant į jų formos skirtumus pagal lytį.

Šis siūlymas formuluojamas taip (įstatymo papildymo tekstas paryškintas)

„3 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 3 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis.

Atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį arba neatsižvelgiant į šiuos skirtumus, kai pavardė yra moteriškosios giminės gramatinės formos ir turi tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės gramatines reikšmes.

Išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.“

Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos patvirtintoje išvadoje nurodyta:

kad siūlomas (vadinamasis anglosaksiškas) moterų pavardžių atsiradimo būdas – vyriškos pavardės perėmimas – yra invazinis, jis neturi ištakų lietuvių kalboje ir struktūriškai nėra pagrįstas.

Jį įteisinus, iš pavardės nebūtų aiški ją turinčio asmens lytis, būtų prarasta galimybė lietuvių pavardes žyminčiais daiktavardžiais natūraliai, galūnėmis, reikšti vyriškąją arba moteriškąją giminę ir pagal tai sieti žodžius sakinyje.

Tai ateityje neabejotinai ardytų lietuvių pavardžių sistemą, atvertų vartus pavardžių darybos ir vartosenos chaosui.

Be to, siūlomu būdu reformavus lietuvių moterų pavardžių sistemą, kai kuriais atvejais tokių naujų pavardžių forma sutaptų su slavų kalbų pavardžių forma.

Minėtasis siūlymas, painiai suformuluotas nekorektiškai operuojant specifiniais lingvistiniais terminais, remiasi siauru, bandomuoju ir netoliaregišku požiūriu į lietuvių pavardžių sistemą.

Nutylima tai, kaip tokios pavardės veiktų vartosenoje. Plg.: Susirūpinęs (Susirūpinusi?) K. Barzda nutarė paskambinti teisininkui (teisininkei?) A. Murzai.

Norėdami nustatyti asmenį ir konstruoti sakinius pagal lietuvių kalbos žodžių ryšius, žmonės negalėtų iš pavardės spręsti, su kurios giminės žodžiais ją derinti, ir būtų verčiami ieškoti įvairių papildomų kalbinių priemonių.

Pavyzdžiui, kiltų būtinybė greta vartoti vardą, priedėlius ponas, ponia ir kt., perteklinius įvardžius ir pan.

Lietuvių kalba yra ne analitinė, o sintetinė (fleksinė) kalba: joje gramatinės žodžių reikšmės ir sintaksiniai santykiai išreiškiami galūnėmis.

Galūnių neturinčiose kalbose tas trūkumas užpildomas kitais būdais, dažniausiai tarnybiniais žodžiais (pvz., vokiečiai prideda Frau ir Herr).

Šiuo požiūriu lietuvių kalba taupesnė – tai ne kalbos trūkumas, o didelis privalumas. Taigi lietuvių pavardžių sistema yra nusistovėjusi, ir nėra jokios tinkamos priežasties ją keisti.

Siūloma pavardžių sistemos reforma būtų didelis nuostolis tiek lietuvių kalbos savitumui, tiek kalbos normų stabilumui ir silpnintų visuomenės pasitikėjimą gimtąja kalba.