Geopolitiniai postūmiai
Kremliaus vladykos toliau išgyvena Kursko košmarą ir visos pastangos suvaldyti ukrainiečių cunamį Rusijos Federacijos teritorijoje yra bevaisės. Taip vadinamų raudonų linijų irimas ant žemės fizinėje plotmėje Kurske persikėlė ir į politinę erdvę.
„Telegram“ tinklo įkūrėjo, vadovo ir savininko Pavelo Durovo suėmimas Prancūzijoje sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje, kurią kliedesiais, konspiracijos teorijomis ir viena kita rimta įžvalga užvertė tikrų ir tariamų ekspertų pasisakymai.
Pavelas Durovas, rusų milijardierius, pramintas Rusijos Marku Cukerbergu, kartu su draugu iš esmės nukopijavo soctinklą Facebook ir paleido jo rusišką versiją VK („v kontakte“) driskyne, o 2013 metais žengė dar toliau sukurdamas susirašinėjimo programą „Telegram“, kuri, apsaugota itin sudėtingu kodu ir esą būdama visiškai nekontroliuojama turinio prasme, tapo aukso gysla norintiems bendrauti konfidencialiai. Greitai programos vartotojų skaičius pasiekė beveik 1 milijardą, o dėl tikro ar tariamo turinio šifravimo ir turinio kūrėjų anonimiškumo, tapo galvos skausmu teisėsaugai.
Nors teigiama, kad Durovas pabėgo iš Rusijos 2014 metais ir su Kremliaus spectarnybomis nuo to laiko neturi jokio ryšio, tačiau faktai rodo, kad Rusijos ir Prancūzijos pilietis bei Jungtinių Arabų Emyratų rezidentas po to kelis ar net keliolika kartų kasmet vyko į Rusiją.
Nespėliosime, nei ką jis ten veikė, nei apie tai, ar Rusijos saugumo tarnybos yra „pakabinusios Durovą“, ir ar turi prieigos raktus prie „Telegram“ bei tokiu būdu filtruoja visą soctinklo turinį bei iš jo semiasi žvalgybinės informacijos.
Tikrai žinoma viena, kad ir Ukrainos, ir Rusijos pusė soctinklą naudoja ir žvalgybinei informacijai rinkti, ir kaip saugaus ryšio tarp karių, karinių dalinių priemonę. Invazijos pradžioje vienam iš šios apžvalgos autorių teko savo akimis įsitikinti, kaip viena iš ukrainiečių brigadų planavo, koordinavo ir vėliau vykdė gynybos operaciją naudodamasi būtent šia programa, kas tikrai nebuvo protingas sumanymas. Tačiau dėl patikimo ryšio kanalų nebuvimo, kitos išeities nebuvo.
Visgi, be to, kad nusikalstamas pasaulis savo juodiems darbams nebaudžiamai naudoja „Telegram“, programa tapo idealiu įrankiu Rusijai ir kitoms šalims informacinėms ir psichologinėms operacijomis vykdyti. Joje yra prikurta begalė įvairių kanalų, už kurių stovi tiek ukrainiečių, tiek ir rusų žvalgybos tarnybos, sąmoningai skleidžiančios informacinį skiedalą apie vykstančius karo veiksmus.
Ant tokių visiems prieinamų „slaptų“ kanalų ir jame skelbiamo informacinio mėšlo buvo ne kartą „pasikabinę“ net ir rimtas pareigas užimantys veikėjai, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras, po dviejų pilno masto Rusijos invazijos į Ukrainą mėnesių perskelbęs rusišką turinį, neva Kremliui jau baigėsi raketos, bei kitą panašaus pobūdžio absurdą. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris, kaip teigiama, 2018 metais pietavo su Durovu, taip pat yra pasisakęs, kad yra aktyvus „Telegram“ mėšlo vartotojas.
Tokie faktai, be jokių abejonių, smagiai nuteikia GRU ir SVR turinio kūrėjus.
Iš to, ką pasakėme, jums turėtų būti visiškai aišku, kad viešai prieinamais šios programos kanalais ir juose skelbiama informacija derėtų naudotis labai atsargiai ir visada turėti galvoje, kad tai, ką ten sužinote, gali būti tikslinė dezinformacija, kurią Kremlius nori įsriegti į jūsų galvas. Ir visiškai nesvarbu, turi ar ne Rusijos saugumo tarnybos kodo raktą, svarbi Kremliaus reakcija į Durovo, kuris jau paleistas už 5 milijonų eurų užstatą ir pasižadėjimą neišvykti iš Prancūzijos, sulaikymą.
O ji yra kone isterinė.
Rusijos užsienio teroro reikalų ministras Lavrovas antradienį pareiškė, kad dėl Durovo sulaikymo Rusijos ir Prancūzijos tarpvalstybiniai santykiai pasiekė žemiausią tašką. Kremliaus burna Peskovas staiga susirūpino demokratija ir rėžė, kad be svarbių įrodymų, kaltinimai Durovui „yra tiesioginis bandymas apriboti komunikacijos laisvę“.
Rusijos Dūmos pirmininkas užsipuolė JAV sakydamas, kad Vašingtonas „per Prancūziją nori kontroliuoti „Telegram“ tinklą“, kažkodėl siedamas tą su rudenį JAV vyksiančiais prezidento rinkimais.
Maskvai pataikaujantis milijardierius Elonas Maskas taip pat įkišo trigrašį teigdamas, kad „buvo užpulta saviraiškos laisvė Europoje“. Net taip vadinama Rusijos opozicija egzilyje sujudo, subangavo gindama Durovą ir unisonu su Kremliaus režimu virkaudama dėl gniuždomos laisvės ir pasirinkimo teisės.
Visa tai, ką išvardinome rodo, kad Paryžius sugebėjo smogti labai skaudų smūgį Putino režimui. Manome, kad ne prieiga prie uždarų grupių tinklo turinio ar potenciali galimybė identifikuoti turinio kūrėjus, čia Maskvai paleido vidurius. Tai, žinoma, yra reikšminga, tačiau tikrai ne pasaulio pabaiga.
Rusijos impiercų ir jų įtakos agentų kortų namelio pamatus sudrebino pats faktas, kad iš esmės neliečiamas neva Maskvos režimo persekiojamas, bet kartu globojamas Durovas va taip paprastai, netgi be paties E. Makrono žinios, buvo sulaikytas ir uždarytas daboklėn Paryžiuje.
Šis Vakarų demokratijos ėjimas rodo, kad žengtas dar vienas žingsnis tvarkantis su Kremliaus įtaka ir informacinėmis operacijomis Europoje. Kaip ir su išaiškėjusiu branduolinio šantažo blefu po ukrainiečių demaršo į Kurso sritį, su Durovo sulaikymu pasimatė, kad visa įsivaizduojama Kremliaus agentūrinės kariaunos galia, net ir atvirai aktyvuota bei suvienyta, yra bejėgė.
O tai reiškia, kad dabar jau Kremlius prakišinėja 0:2, ir tik laiko klausimas, kada – politiškai – jis bus pradėtas triuškinti.
Lūžio taškai
Visos kalbos apie galimas taikos derybas, ką mes tikrai ne kartą ir ne du sakėme, bet niekaip nebuvome išgirsti, yra lavono daužymas musiamušiu, norint jį atgaivinti. Maskvai nereikia jokių derybų, ir nereikės tol, kol nepradės byrėti frontas rytuose, driskiams skuodžiant iš mūšio lauko, arba atvirkščiai, kol Kremlius nebus užtikrintas, kad pačių derybų faktas nepaskatins dar vieno maidano ir GRU psichoperantų taip trokštamo pilietinio karo Ukrainoje.
Kremlius trečiadienį visiškai atvirai atmetė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbas apie jo turimą planą, kaip užbaigti karą, ir pareiškė, kad Rusija tęs tai, ką ji vis dar vadina „specialiąja karine operacija“ Ukrainoje. Kalbėdamas spaudos konferencijoje Zelenskis sakė, kad tris savaites trunkantis Kijevo įsiveržimas į Rusijos Kursko sritį yra jo plano dalis, o planas apima ir kitus veiksmus ekonominėje ir diplomatinėje srityse.
Kremliaus kilimėlis spaudai D. Peskovas žurnalistams, paklaustas apie V. Zelenskio planą, atsakė: „Mes tęsiame savo specialiąją karinę operaciją ir pasieksime visus savo tikslus“. Peskovas taip pat pabrėžė, kad „daugiau nei akivaizdu“, jog šiuo metu nėra pagrindo deryboms.
Tai tiek tų naivių vilčių ir pasakų apie tai, kaip gerasis Vova nori sutarti su kaimynais.
Maža to, Rusija pradėjo grasinti Jungtinėms Valstijoms, kad trečiasis pasaulinis karas neapsiribos Europa. „Dabar dar kartą patvirtiname, kad žaidimas su ugnimi – o jie kaip maži vaikai žaidžia su degtukais – yra labai pavojingas dalykas suaugusiems dėdėms ir tetoms, kuriems patikėti branduoliniai ginklai vienoje ar kitoje Vakarų šalyje“, – vėl juokingai apgailėtinai branduoliniu vėzdu ėmė mojuoti Lavrovas.
Ir nors šį kartą karo nusikaltėlis kalbėjo aptakiai, vis tiek juokinga, kai nevykėliai bando sugrįžti ir pratęsti pralaimėtas rungtynes, kai jos jau seniai pasibaigusios. Ukrainiečiai yra Kursko srityje, įkūrė placdarmą, naikina driskius, bandančius suvaldyti tragediją, o „raudona linija“ seniai peržengta ir palikta toli už nugaros.
Rusijos Gynybos štabas yra tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ilgą laiką neigtas rusų šauktinių dalyvavimas kare tampa aiškus kaip ant delno. Praeitą sekmadienį Ukraina apsikeitė su Rusija karo belaisviais ir paleido apie 100 taip vadinamų rusų karių, kurių tarpe – prieš kelis mėnesius į privalomąją tarnybą atvykę šauktiniai. Be to, bent dvi pavardės, kurias paviešino patys rusų žurnalistai iš „Novoja Gazeta“, o konkrečiai, Danilo Rubcovo ir Artiomo Dubrodumskio, yra žuvusių šauktinių, kurie skubos tvarka buvo pasiųsti ginti Kursko regioną.
Jei ukrainiečių įsiveržimas į Kursko sritį tiesiogiai nekelia grėsmės Maskvos režimui, tai faktai apie žalius, neapmokytus šauktinius, mirštančius mūšio lauke yra realus „jėgos daugiklis“. Jis gali išjudinti rusų motinas, kurių vaikų faršu bandomos užkimšti žiojėjančios skylės Rusijos generalbalvonų galvose.
Kaip bebūtų, turime pasakyti, kad pagrindinis operacinis lūžis, kurio tikėtasi šią savaitę, deja neįvyko. Turime galvoje Vakarų šalių nusiteikimą ir leidimą Ukrainai smogti tolimojo nuotolio ginklais Rusijos gilumoje. Nors trečiadienį vykusiame NATO ir Ukrainos tarybos, kurioje dalyvauja Ukrainos ir Vakarų karinio aljanso pareigūnai, posėdyje NATO narės dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą toliau stiprinti Ukrainos gynybą, smūgiai taikiniams Rusijoje vakarietiškais ginklais išlieka tabu.
Kaip visiškai teisingai, mūsų kuklia nuomone, įvardijo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, „nuo pat plataus masto invazijos pradžios didžiausia problema, su kuria susiduria Ukraina, yra eskalacijos koncepcijos dominavimas mūsų partnerių sprendimų priėmimo procesuose“.
„Karas visada susijęs su daugybe techninės įrangos: pinigais, ginklais, ištekliais, tačiau tikrosios problemos visada yra čia, galvose“, – sakė jis. „Dauguma mūsų partnerių bijo diskutuoti apie Rusijos ateitį… Tai labai liūdina, nes jei nekalbame apie grėsmės šaltinio ateitį, negalime kurti strategijos“, – konstatavo Kuleba.
Neturime, ką pridurti, tik apibendrinsime, kad karai laimimi ir pralaimimi, visų pirma, galvose.
Mūšio linija
Nežiūrint pergalių strateginiame ir, iš dalies, operaciniame lygmenyse, reikalai ant žemės, nežiūrint Kursko operacijos, vis labiau komplikuojasi. Kol gynėjai rytų fronte laukia lietaus, kuris paverstų žemę nepravažiuojama ir nepraeinama koše, Rusijos orda artėja prie taktiškai svarbaus Pokrovsko miesto.
Pokrovskas yra vienas iš dviejų svarbiausių geležinkelio ir kelių mazgų Donecko regione, todėl jo praradimas keltų grėsmę Ukrainos kariuomenės logistikai visame regione.
Per šią savaitę driskiai užėmė kelis netoliese esančius miestelius ir privertė Ukrainos dalinius trauktis iš parengtų gynybinių pozicijų. Rusijos pajėgos dabar yra maždaug už 8 km nuo Pokrovsko, todėl reaguodama į tai, vietos valdžia įsakė evakuoti rajono gyventojus.
Tuo tarpu Ukrainos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Oleksandras Syrskis ketvirtadienį paskelbtame pareiškime teigė, kad lankėsi Pokrovsko rajone, kur siekė „sustiprinti mūsų karių gynybą sudėtingiausiuose fronto rajonuose, aprūpinti brigadas pakankamu kiekiu šaudmenų ir kitomis materialinėmis bei techninėmis priemonės“.
Deja, nežiūrint to, Novogrodovką, dvidešimties tūkstančių gyventojų miestą, paskutinį atramos tašką, ginant Pokrovsko prieigas, jau paliko paskutiniai ukrainiečių gynėjai, greičiausiai ruošdamiesi lemiam mūšiui ginant patį Pokrovską.
Prie slegiančios psichologinės naštos, ginant karščiausius rytų fronto taškus, kaip teigia kariai ant žemės, prisidėjo žinia apie vakarietiško F-16 naikintuvo sudužimą. Naikintuvai buvo išsiųsti su užduotimi atremti Rusijos ataką dronais ir raketomis. Ukrainos karinės oro pajėgos pranešė, kad žuvo vienas iš geriausių naikintuvų pilotų, pulkininkas leitenantas Oleksijus Mesas.
Karas yra bjauri mėsmalė, jame žūna ir yra luošinami patys stipriausi ir patriotiškiausi tėvynę ginantys žmonės, jame naikinama technika, griaunami pastatai, dega pasėliai. Ir naikintuvo praradimas yra neišvengiama karo dalis. Todėl mums yra ir keista, ir neramu, kad, atrodo, sąmoningai užsukta informacinė operacija pasiekė savo tikslą – Ukrainos prezidentas dėl F-16 praradimo atleido Ukrainos karinių oro pajėgų vadą Mykolą Oleščuką.
Rusijos karo nusikaltėliai itin suaktyvino Ukrainos miestų bombardavimą ir puolimą raketomis bei dronais. Pokrovske, Charkove, Kijeve, Chersone nužudyti civiliai žmonės. Ypač nukentėjo Charkovas, į kuriame esantį daugiabutį rusų teroristai smogė aviacine bomba. Žuvo 14-os metų mergaitė ir dar mažiausiai šeši žmonės, apie šimtas buvo sužeista, iš jų 20 – sunkiai.
Ukraina Rusijai atsakė dronų atakomis kirsdami naftos saugykloms, šaudmenų ir logistikos punktams, kariniams oro uostams ir gamybos linijoms. Tverėje ir Kamenske liepsnoja naftos saugyklos, Novomičurinske po sprogimo dūmais apsipylė Riazanės elektros energijos jėgainė. Kursko regione šalia Kursko miesto rusai stato betonines priedangas ruošdamiesi gynybai.
„Atesh“ partizanai Ukrainos pietuose, okupuotose teritorijose sprogdino geležinkelių mazgus ir ruošėsi diversijai siekdami kuo labiau pakenkti Kerčės tiltui.
Dėkojame, jei nuosekliai perskaitėte iki galo. Mes suprantame, kad tai ilgas tekstas, bet net ir jame – tik keli esminiai savaitės potėpiai, kuriais, tikimės, padėjome jums susigaudyti sudėtingoje įvykių ir pareiškimų virtinėje.
Ačiū, kad esate su mumis ir mus remiate.
