Mokslininkų sąjungos institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvoje dirbančiais Ukrainos mokslininkais, siekia įamžinti atminimą apie Vorsklos mūšį, vykusį 1399 metais rugpjūčio 12 d. Šis socialinis kultūrinis projektas tapo ypatingai svarbus šiandien, kai ieškoma istrorinių lietuvių ir ukrainiečių tautų bendradarbiavimo šaknų.
Nors tą mūšį jungtinės krikščioniškai civilizacijai atstovaujančios Vytauto didžiojo vadovaujamos lietuvių, vokiečių, lenkų, rusėnų, moldavų pajėgos skaudžiai pralaimėjo, jo ne tik negalime užmiršti, bet privalome naujai permąstyti bendrame civilizacijų istorinės raidos kontekste.
Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad tuo metu turėtas karinis technologinis pranašumas prieš Aukso ordos tris kartus kiekybiškai didesnes pajėgas nebuvo pakankamas, o mūšis nusinešė labai daug gyvybių. Istorinė atmintis ir pagarba žuvusiems turi neįkainuojamą vertę ir tolimesnei šio regiono tautų savimonei bei tolimesnės raidos galimybei.
Mūšis vyko Lietuvos didžiosios kunigaikštytės pakraštyje, dabartinės Ukrainos teritorijoje, šalia Vorsklos upės ir savo esme yra vienas ryškiausių istorinių krikščioniškosios ir totorių klajoklių kultūrų susidūrimų, pasireiškusių kariniu konfliktu.
Klausimas dėl tikslios mūšio vietos nėra išspręstas, nes taip ir nepavyksta rasti karių palaikų ar kitų laidojimo ženklų. Tenka remtis švedų istoriko Karolio XII metraštininko Gustafo Adlerfeldo įrašais apie tai, kad Poltavos 1709 m. mūšis vyko tame pačiame lauke, kaip ir Vytauto Didžiojo Vorsklos mūšis.
Praėjus 625 metams, Poltavos miesto taryba, daktarės Ganos Nevoitos (Ganna Nevoit) sumanymu ir miesto bendruomenei palaikant, priėmė sprendimą įamžinti Vorsklos mūšio atminimą. Taryba taip pat patvirtino paminklo projektą ir jo įrengimo vietą Poltavos mūšio lauko teritorijoje, kur ir, manoma, vyko Vorsklos mūšis.
Projekto vaizdavimas pridedamas. Kadangi numatyta vieta yra saugomoje Poltavos mūšio teritorijoje, prižiūrimoje Poltavos mūšio muziejaus, yra gautas muziejaus sutikimas perimti pastatytą paminklą į savo balansą, saugoti jį bei prižiūrėti.
Atmintis apie pralaimėtus mūšius ir juose žuvusius yra nemažiau svarbi nei skambios pergalės. Nepriklausomai nuo rezultato, mūšiai leidžia pažvelgti į to laikmečio politinę, karybos istoriją, o istorinės atminties požiūriu matyti ir atrasti idėjų tęstinumą.
Tai puiki galimybė įamžinti lietuvių ir ukrainiečių tautų bendradarbiavimo istoriją, kuri neišvengiamai ir toliau bus svarbi tolimesniam šių tautų likimui. Todėl prašoma visus galinčius prisidėti prie reikalingų lėšų paminklo įrengimui surinkimo.
Viešoji įstaiga „Mokslininkų sąjungos institutas“ (MSI) imasi atsakomybės lėšas rinkti Lietuvoje ir bendradarbiaus su Lietuvos mokslininkų sąjungos ukrainiečių mokslininkų skyriumi bei daktare G. Nevoita šį paminklą įrengiant numatytoje vietoje ir perduodant jį Poltavos mūšio muziejui.
Dėl savo ketinimų prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo prašoma kreiptis į MSI direktorių Dr. (Habil) Vygintą Gontį vygintas@gontis.eu, tel. +370 698 12384, arba Dr. G. Nevoita, anevoiyt@gmail.com, jei norėtumėt gauti daugiau žinių apie projektą iš pirmų lūpų.
Lietuvoje mažai žmonių žino apie Vorsklos mūšį. Tai veikiausiai Jogailos tapimo Lenkijos karalystės karaliumi, galutinai prisijungiant ir LDK prie Lenkijos, politinio veikimo plano per totorius dalis. Juk totoriai tam ir gyvavo, kad kariautų tarpusavyje, siaubtų kaimynus arba kautųsi mūšiuose samdomi kitų.
Taip patyrus skaudų pralaimėjimą prie Vorsklos, Vytautas galutinai pakluso Jogailai, pagrindinės priešinimosi prijungimo prie Lenkijos jėgos žuvo mūšyje. Tas mūšis yra ir tarsi totorių tarpusavio kautynės.
Taigi kas paskatino totorių tarpusavio susipriešinimus ir kodėl į jų ginčus teko dėtis būtent Vytautui, o ne Jogailai. Juk 1399 metais Vytautas dar nebuvo Lietuvos valdovu, juo buvo Jogaila?! Be to, jis Popiežiaus buvo skelbtas ir kaip kryžiaus žygis. Daug mįslingų momentų.
Žodžiu, Vorsklos mūšis yra Lietuvos ir Europos istorijos reikšmės įvykis, vertas tyrimų ir įamžinimo.